Джудит Макнот: Lemties piršlys

Makneilas pasikėlė švarko apykaklę. Visam buvo pakankamai šilta, bet ausys šalo.

— Akivaizdu, kad vėliau Sesilis persigalvojo, — tarė jis pasitrindamas rankas, prieš susikišdamas į kišenes.

— Ne, jis laikėsi susitarimo raidės, bet ne dvasios. Jis sutiko, kad Mitčelas augtų „su visomis privilegijomis, kurias suteikia Vajatų pinigai ir socialiniai ryšiai“, bet Sesilis niekada konkrečiai nebuvo žadėjęs, kad „socialiniai ryšiai“ apims ir bendravimą su pačiais Vajatais. Praėjus savaitei po Mitčelo gimimo, Sesilis išsiuntė jį į vieną šeimą Italijoje, pridėdamas suklastotą gimimo liudijimą. Kai Mitčelui buvo ketveri ar penkeri, Sesilis išplėšė jį iš tos šeimos namų ir išsiuntė į privilegijuotą internatinę mokyklą Prancūzijoje. Vėliau Mitčelas buvo perkeltas į parengiamąją mokyklą Šveicarijoje, o paskui į Oksfordą.

— Ar vaikis bent nutuokė, kas jis toks, arba kas moka už jo prabangų išsilavinimą? — paklausė Makneilas.

— Šeima, kurioje jis augo Italijoje, persakė jam tai, kas jiems patiems buvo papasakota, t.y., kad vos gimusį jį paliko ant namų slenksčio kažkur Kalifornijoje ir kad jo vardą iš telefonų knygos išrinko jo dosnūs geradariai amerikiečiai, kurie reguliariai skirdavo pinigų tokiems vaikams išlaikyti ir išlavinti. Ir neva šie tariami geradariai nenorėjo nieko mainais, tik teisės išlikti anonimai.

— Viešpatie, — papurtė galvą Makneilas.

— Tavo balse, atrodo, girdžiu gailestį. Tai geriau palaikyk jį tam, kuris jo nusipelno, — sarkastiškai tarė Eliotas. — Pagal atsiliepimus, jaunasis Mitčelas mėgavosi gyvenimu ir maksimaliai išnaudojo galimybes. Jis buvo apsigimęs atletas, pasižymėjęs sportininkas, lankė geriausias mokyklas ir laisvai bendravo su įtakingiausių Europos šeimų vaikais. Baigęs koledžą, puikiai pasinaudojo savo išsilavinimu, gera išvaizda, įgytais socialiniais ryšiais ir sugebėjo susikrauti krūvą pinigų. Dabar jam trisdešimt ketveri ir jis vadovauja kompanijoms, įsikūrusioms daugiausia Europoje. Jis turi butus Romoje, Londone, Paryžiuje ir Niujorke. — Eliotas nutilo, kad žvilgtelėtų į laikrodį, ir susiraukęs mėgino tamsoje įžiūrėti ciferblatą. — Ar tu matai, ką rodo tavo laikrodis?

Makneilas patraukė rankovę ir žvilgtelėjo į didelius švytinčius žalius savo Timex laikrodžio skaitmenis.

— Aštuonios keturiasdešimt penkios.

— Turiu eiti. Reikia pasirodyti Sesilio pobūvyje.

— Kaip Vajatas atsidūrė būtent čia, būtent dabar, po šitiekos laiko? — greitai paklausė Makneilas, stengdamasis optimaliai išnaudoti likusį laiką.

— Prieš septynis mėnesius, ankstyvą birželį, Viljamas sename seife aptiko kelis dokumentus ir buvo šokiruotas, kokio elgesio iš savo senelio ir tėvo susilaukė jo vargšas netikras brolis. Jis nusamdė detektyvus ir, kai šie surado Mitčelą Vajatą Londone, Viljamas pasiėmė žmoną bei sūnų ir išskrido į Londoną asmeniškai prisistatyti ir paaiškinti, kas nutiko.

— Gražus poelgis.

Eliotas atlošė galvą ir pažiūrėjo į dangų.

— Taip, gražus, — ištarė jis itin ramiai, kaip žmogus, besistengiantis nerodyti emocijų. — Viljamas apskritai buvo mielas vaikinas — per daugelį kartų šioje šeimoje vienintelis vyras ne egoistas sociopatas. — Staiga jis atsigręžė į Makneilą ir nutilo. — Kai jis grįžo iš Londono su puikiais atsiliepimais apie stebėtinus Mitčelo pasiekimus, Edvardas nenorėjo nieko žinoti apie savo seniai prarastą sūnų, bet senasis Sesilis, akivaizdu pakankamai susidomėjo, kad pakviestų jį susitikti. Susitikimas įvyko rugpjūtį, kai Mitčelas čia viešėjo, kaip spėjama, verslo reikalais. O paskui, kai lapkritį Viljamas dingo, Sesilis paprašė Mitčelą grįžti į Čikagą, kad jie galėtų geriau susipažinti. Ironiška, bet senis dabar yra gerokai susižavėjęs savo vaikaičiu paklydėliu — netgi paprašė jį atvykti šįvakar į savo aštuoniasdešimtojo gimtadienio pobūvį. Man jau metas eiti, — užbaigė jis žengtelėdamas savo mašinos link.

Makneilas ėjo šalia.

— Tu taip ir nepapasakojai nieko, kas paaiškintų, kodėl mes stebim Mitčelą Vajatą.

Eliotas staiga sustojo, jo veido išraiška buvo griežta, o balsas šaltas ir kapotas.

— O, negi aš tai praleidau? — nustebo jis. — Yra tik dvi priežastys: rugsėjį, praėjus mėnesiui po pirmojo Sesilio ir Mitčelo susitikimo, Edvardas — Viljamo ir Mitčelo tėvas — iškrito iš savo balkono ir užsimušė, nuskriejęs trisdešimt aukštų žemyn. Lapkritį dingo Viljamas. Pagal Jungtinių Valstijų migracijos tarnybos duomenis taip sutapo, kad Mitčelas Vajatas įvažiuodavo į šalį beveik visai prieš kiekvieną įvykį ir išvykdavo beveik iškart po to.

Makneilui primerkus akis, Eliotas tarė:

— Dabar tu matai tik dalį paveikslo, o štai ir daugiau: Mitčelas Čikagoje jau dvi savaitės. Jis apsistojo Viljamo name, guodžia gražiąją Viljamo žmoną ir stengiasi susidraugauti su keturiolikmečiu Viljamo sūnumi. — Neįstengdamas nuslėpti pasišlykštėjimo balse, Eliotas tęsė: — Mitčelas Vajatas sistemingai naikina savo šeimos narius ir pertvarko ją, kad atitiktų jo reikalavimus.

— Tu manai, kad jis gviešiasi šeimos turto, — padarė išvadą Makneilas.

— Aš manau, kad Vajatų genai subrandino dar vieną sociopatą. Ir ne bet kokį, o šaltakraujį žudiką.

Eliotui nuėjus, Makneilas grįžo į automobilį pas Čaildresą ir abu stebėjo, kaip Elioto mašina sustojo prie sankirtos ir laukia, kol grupė pobūvio svečių susės į Range Rover automobilius. Žilaplaukė moteris slystelėjo ant patižusio sniego ir jos vyras ją sugriebė. Vidutinio amžiaus pora drebėjo šaltyje, kol susinervinusi vyresnė pora, padedama patarnautojų, stengėsi užlipti ant aukšto automobilio laiptelio.

— Žinai, — tarė Čaildresas, kai automobiliai pagaliau pajudėjo, — kai šįvakar važiavom pro apsaugos vartus, aš žvilgtelėjau į kelią, vedantį namo link, ir galiu prisiekti, jis buvo švariai nukastas — bent jau tiek, kiek galėjau įžiūrėti.

— Taip, buvo, — pritarė Makneilas.

— Tai kodėl, po velnių, apsauginis visus verčia palikti mašinas pagrindiniame kelyje?

Makneilas gūžtelėjo pečiais.

— Kas žino?

2 skyrius

Svečių srautas jau buvo sumažėjęs iki srovelės, kai prie vartų lėtai priartėjo nauja priekinių žibintų pora. Čaildresas padėjo kavos puodelį, ką tik įsipiltą iš termoso, ir pakėlė žiūronus. Makneilas pasiėmė užrašų knygutę ir pradėjo užsirašinėti Čaildreso perduodamą informaciją.

— Automobilis – senovinis Rolls Royce, tikriausiai 1950-ųjų, kaštoninės spalvos, nepriekaištingos būklės, — pradėjo Čaildresas. — Prie vairo vairuotojas. Gale sėdi moteris. Dieve, kokia ji gražuole!

— Mašina ar keleivė? — paklausė Makneilas.

Čaildresas suprunkštė.

— Mašina. Keleivė kokių devyniasdešimties metų, o jos veidas kaip slyva raukšlėjasi dėl kažko, ką apsauginis sako jos vairuotojui, kuriam, beje, irgi netoli devyniasdešimties. Spėju, kad senajai damai nepatinka, jog teks palikti savąjį Rolls Royce gatvėje.

Čaildresas klydo. Sesilio Vajato sesuo, Olivija Hebert, nebuvo nepatenkinta dėl brolio nurodymų, kaip statyti automobilius, ji buvo įtūžusi.

— Tas pasipūtęs tironas! — šūktelėjo ji savo vairuotojui, jiems važiuojant pro vartus paskui tris Range Rover. — Pažiūrėk į šį keliuką, Grendžeri. Ar matai ant jo sniego?

— Ne, ponia.

— Sesilis vaiko savo svečius kaip avis vien tik tam, kad įrodytų, jog jis tai gali!

— Taip atrodo, ponia, — atsiliepė vairuotojas, ją vežiojantis jau keturiasdešimt metų, o jo balsas drebėjo dėl amžiaus ir iš pasipiktinimo.