Джудит Макнот: Lemties piršlys

— Mitčelai, negi tu tikrai manai, kad aš visam likusiam gyvenimui susaistysiu Keitę šventąja santuokos priesaika su vyru, kuris neleis jai turėti vaikų?

— Ne.

— Tai koks tada tikslas siųsti man šitą... šitą siaubingą „kvietimą“ atlikti ceremoniją Italijoje?

— Aš pažadėjau Keitei, kad ji galės turėti tiek vaikų, kiek panorės, ir kada tik panorės.

Tėvas Donovanas padrąsinamai linktelėjo tėvui Makiui, tačiau, apimtas entuziazmo, kad taip lengvai išgavo pažadą, jis pareikalavo papildomų garantijų, užuot priėmęs jau ir taip aiškiai išreikštą Mitčelo patikinimą.

— Ir tu jokiais būdais nesistengsi jai sutrukdyti?

— Priešingai — aš su didžiausiu malonumu padėsiu jai pastoti.

— Jei tai turėjo būti nešvanki, provokuojama pastaba, tai aš nusivylęs, bet ne šokiruotas.

Tai išgirdęs, tėvas Makis susirūpinęs palinko priekin savo kėdėje, tačiau tėvas Donovanas nusišypsojo ir išsklaidė jaunojo kunigo susirūpinimą, tyliai mostelėjęs pirštais. Tada jis perėjo prie kito susišaudymo su vyru kitame laido gale.

— Ar tu katalikas?... Taip, pakrikštijimas suprantamas kaip buvimas kataliku... Ar anksčiau esi priėmęs santuokos sakramentą?... Na, jei per pastaruosius penkiolika metų tu nesi buvęs bažnyčioje ar šalia dvasininko, manau, galima teigti, jog nepriėmęs. Tačiau, kalbėdamas apie tokį svarbų dalyką, aš negaliu remtis prielaidomis, todėl esu priverstas paprašyti tavęs atsakyti „taip“ arba „ne“.

Tėvas Donovanas pakartojo tėvui Makiui Mitčelo trumpą neigiamą atsakymą, tada pasiryžo pagrindinei atakai. Tačiau prieš tai, norėdamas truputėlį suminkštinti Mitčelą, pabandė jį šiek riek nuraminti.

— Tokiu atveju, Mitčelai, aš nematau neįveikiamų kliūčių dėl mano dalyvavimo tavo ir Keitės vestuvėse. Iš tavo laiško suprantu, kad tu jau susitarei dėl ceremonijos su kaimelio kunigu ir kad jis skubina būtinus popierizmus reikiamais kanalais. Ar jis neprieštarauja, kad aš dalyvausiu?

Tėvas Donovanas linktelėjo tėvui Makiui, parodydamas, jog Mitčelo atsakymas į paskutinį klausimą buvo „taip“.

— Na, tada puiku, — patenkintas tarė tėvas Donovanas, o tada ramiai pridūrė: — Jei per pastaruosius penkiolika metų tu nebuvai greta kunigo, tai mažiausiai tiek laiko nėjai ir išpažinties. Savaime suprantama, kad prieš ceremoniją reikės tai išspręsti...

Jis nutilo, nes Mitčelas jį nutraukė trumpu, piktu klausimu. Tada tėvas Donovanas atsakė tokiu tonu, kuris turėjo perduoti supratimą ir kantrybę, bet šiek tiek sumenkusią:

— Ne, Mitčelai, užtikrinu tave, kad aš „nejuokavau“. Kai judu su Keite stovėsit priešais mane Dievo namuose savo vestuvių dieną, pasirengę duoti šventąją priesaiką, aš noriu, kad jūsų sielos būtų tokios nesuteptos ir skaisčios, kaip tada, kai jūs buvot naujagimiai. Tai reiškia, kad prieš tai jūs abu turėsit būti atlikę išpažintį. Tai ne prašymas, tai reikalavimas.

Palaukęs, kad paskutinius jo žodžius suvoktų, tėvas Donovanas tęsė daug maloniau:

— Vaikai dažnai bijo eiti išpažinties, nes sieja tai su kalte ir gėda, tačiau iš tiesų išpažinties sakramentas skirtas suteikti atleidimą ir supratimą, kad mes pasijustume visiškai išteisinti.

Jis vėl nutilo, laukdamas reakcijos, tačiau ragelyje buvo tyla, todėl jis kalbėjo toliau.

— Jei dėl kalbos barjero ar kokios kitos priežasties tu nenori atlikti išpažinties vietos kunigui, aš pats išklausysiu tavo išpažinties, jei tik tu nori...

Toks pasiūlymas akimirksniu susilaukė atsakymo iš Mitčelo, nuo kurio tėvo Donovano pečiai pradėjo drebėti iš juoko. Delnu uždengęs ragelį, jis sušnibždėjo tėvui Makiui:

— Jis ką tik man pasakė, kad šitą fantaziją galiu nusinešti su savim į pragarą.

Didžiulėmis pastangomis atgavęs šaltakraujiškumą, tėvas Donovanas beveik švelniai tarė:

— Mitčelai, aš nekeliausiu į pragarą kaip ir tu. Tu gali atlikti išpažintį bet kuriam kunigui, svarbiausia, kad tuo pasirūpintum iki ceremonijos. Dabar prašau pakviesti Keitę prie ragelio. Mudu su tavo būsimąja žmona turim šiek tiek pasikalbėti.

Mitčelas staigiu judesiu atitraukė ragelį nuo ausies ir perdavė jį Keitei, kuri prisėdo ant jo krėslo ranktūrio.

— Tavo eilė, — susierzinęs tarė jis ir pakilo, ketindamas suplakti jiems abiem po kokteilį.

Tačiau besiklausant Keitės pokalbio pabaigos, jo pyktį po truputį ėmė keisti juokas, nes buvo akivaizdu, jog jai taip pat nepavyko išsisukti. Tiesą sakant, į visus savo dėdės žodžius ji tik sumurmėdavo: „Taip, žinau“ ir „Taip, tu esi teisus“ ir „Taip, aš taip ir padarysiu“.

Galiausiai po kokių penkių minučių ji tarė:

— Sudie, susitiksim po poros dienų, — ir padėjo ragelį.

Mitčelas ištiesė jai savo paruoštą kokteilį, tada atsisėdo greta ir prisitraukė ją ant kelių.

— Tavo dėdė yra pasipūtęs teisuolis, šventeiviškas, smulkmeniškas tironas... — irzliai pareiškė jis.

Švelniai šypsodamasi jam į akis, Keitė prispaudė pirštus prie jo dailių lūpų, norėdama jį nuraminti.

— Jis išdrožė man pamokslą, kad ateityje labiau tavim pasitikėčiau, ir priminė mano vaidmenį mūsų ankstesnėse nesėkmėse. Jis pasakė man, kad tu esi nuostabaus būdo ir labai principingas vyras, galintis visą gyvenimą mylėti mane ir Denį švelniai, giliai ir stipriai.

— Kaip aš ką tik ir sakiau, — išsišiepęs atsakė Mitčelas, — tavo dėdė yra stebėtinai nuovokus žmogus ir puikus žmogaus sielos žinovas.

Tėvas Makis nebuvo tuo taip įsitikinęs. Tiesą sakant, jis turėjo rimtų nuogąstavimų dėl to, ar tėvas Donovanas išmintingai elgiasi, pritardamas Keitės santuokai su Mitčelu. Jis pakilo, ketindamas išeiti, tada atsisuko. Tėvas Donovanas sėdėjo atsirėmęs į stalą, šypsodamasis iš pasitenkinimo telefoninio pokalbio rezultatais, kai pastebėjo susirūpinusią jaunojo kunigo veido išraišką.

— Robertai, tu atrodai sunerimęs. Kas nutiko?

— Aš tiesiog nesuprantu, kaip jūs galit su pasitikėjimu sutuokti du žmones, kurie buvo pažįstami vos kelias dienas ir jų tokia nemaloni praeitis.

Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tėvas Donovanas per akimirksnį apgalvojo savo atsakymą, o tada tarė:

— Aš atsakysiu tau tuo pačiu klausimu, kurį kartą uždaviau Mitčelui: kaip gali būti taip, jog du žmonės, kurie pažinojo vienas kitą tik kelias dienas, gali išsiskirti taip skausmingai nusivylę vienas kitu, kad nė vienas iš jų negali šito pamiršti net praėjus beveik trejiems metams?

— Galbūt dėl psichologinių povandeninių srovių, neišspręstų tėvystės reikalų — kas gali žinoti atsakymą?

— Aš žinau atsakymą, — tvirtai pareiškė tėvas Donovanas. — O jis toks, kad būdami kartu tas kelias dienas, tie du žmonės taip stipriai mylėjo vienas kitą, jog nė vienas iš jų negalėjo susitaikyti su kančia, kurią vėliau vienas kitam netyčiomis suteikė.

— Tikriausiai jūs teisus. Bet net ir tokiu atveju, vyras ir moteris...

— Prašau, tik nepradėk man cituoti dar vienos knygos apie santuokos šventumą, kurią perskaitei seminarijoje. Tiesą sakant, noriu, kad perskaitytum knygą, kuri iš tiesų gali padėti tau perprasti dvasinę tikrovę, galinčią egzistuoti tarp porų, nuoširdžiai mylinčių vienas kitą. Jos nerasi įprastuose rekomenduojamų skaityti knygų sąrašuose.

— Aš su džiaugsmu perskaitysiu viską, ką jūs rekomenduosit. Koks jos pavadinimas?

— Tai Kalilio Džibrano Pranašas.

Atrodė, jog tėvas Makis abejoja, bet yra nusiteikęs išbandyti. Jis priėjo prie tėvo Donovano stalo ir ant lapelio užsirašė knygos pavadinimą ir autorių. Tada jis sustojo ir pravėręs burną įsispoksojo į savo senąjį mokytoją.