Джудит Макнот - Lemties piršlys

Kitas svarbus dalykas buvo tas, jog juos, pasirodo, vijosi policijos automobilis be ženklų! Keitė nejučiom sulaikė kvapą, stebėdama jį pro lėktuvo langą, tuo tarpu lėktuvas staigiai pasuko į kairę ir padidino greitį, sparčiai judėdamas priekyje esančių pakilimo takų link.

Galiausiai policijos automobilis ėmė važiuoti lėčiau, atsiliko ir sustojo, o jo švyturėlis vis dar sukosi. Balsas per vidinį ryšį pranešė:

— Galfstrym Vienas Du Tango Lape, kalba Midvej Bokštas. Jums duotas leidimas nedelsiant pakilti iš trisdešimt pirmojo pakilimo tako.

— Midvej Bokšte, — pakartojo antrasis pilotas, — Galfstrym Vienas Du Tango Lapė rieda trisdešimt pirmu pakilimo taku.

Jam kalbant, lėktuvas visu greičiu nėrė į priekį ir po kelių sekundžių jau buvo ore.

— O kodėl mes skrendam į tą kaimelį?

— Todėl, kad ten yra bažnytėlė, kurią noriu tau parodyti.

Mitčelas prisiminė skrydį iš Sen Marteno į Čikagą, kai manė praradęs ją.

— Keite, — tarė jis. — Aš tave myliu.

Atsakydama Keitė pakėlė jo ranką ir prispaudė jo nubrozdintus krumplius sau prie skruosto.

Ant kelio apačioje, greta angaro, Grėjus ir Makneilas stovėjo greta automobilio, atsirėmę į jį, ir žiūrėjo, kaip lėktuvas nuriaumojo pakilimo taku, įsijungęs nusileidimo šviesas, o tada grakščiai atsiplėšė nuo žemės ir pradėjo kilti. Nusileidimo šviesos išsijungė, važiuoklė įsitraukė ir lėktuvas susiliejo su naktiniu dangum.

Grėjus nusišypsojo ir susimąstęs, turėdamas omenyje Mitčelą Vajatą, ištarė:

— Šis vyras žino, ką daro.

Makneilas žvilgtelėjo į šoną ir tyliai atsiliepė:

— Tu taip pat.

57 skyrius

Kitą dieną po to, kai Mitčelo lėktuvas išskrido iš Midway oro uosto, keletui išrinktųjų buvo pristatyti ranka rašyti laiškai.

Metas ir Meredit Farelai Čikagoje savuosius gavo pusę dešimtos vakaro. Metas perskaitė laišką ir išsišiepė.

— Kas tai? — paklausė Meredit.

— Mitčelo kvietimas į vestuves, — tarė paduodamas jai laišką. Meredit perskaitė jį ir nusijuokė. — Jis pagrobė Keitę ir Denį, nuskraidino juos į Italiją, gavo jiems laikinus pasus ir įtikino Keitę už jo tekėti, tačiau bijo duoti jai laiko, kad nepersigalvotų. Vestuvės po trijų dienų. Kaip tai būdinga Mitčelui — nekreipti dėmesio į jokias kliūtis ir padaryti tai, ko reikia.

Meredit paėmė telefoną ir paskambino Džulijai Benedikt, kuri ką tik buvo gavusi tokį pat laišką.

— Žakas kaip tik dabar tariasi dėl filmavimo atidėjimo, — pasakė Džulija. — Ar jūs su Metu galėsit ištrūkti?

Meredit pažvelgė į vyrą ir šypsodamasi iškėlė kvietimą. Jis linktelėjo, ir Meredit pranešė Džulijai:

— Žinoma.

Trečiasis laiškas buvo pristatytas į ponios Olivijos Hebert namus ir atneštas jai senojo liokajaus. Ponia Hebert atplėšė voką, perskaitė laišką ir džiaugsmingai nusišypsojo:

— Grendžeri, po trijų dienų, Italijoje, Mitčelas ves Keitę Donovan! Mudu su tavim ten nuskraidins jo asmeninis lėktuvas.

— Labai lauksiu šios kelionės, ponia, — patikino Grendžeris.

— Spėk, kas skris kartu su mumis, — užsisvajojusi tarė Olivija, spausdama laišką prie krūtinės ir atsidusdama.

— Nenutuokiu, ponia.

— Žakas Benediktas! — sušuko ji.

Ketvirtasis laiškas kitą rytą buvo pristatytas į Šv. Mykolo bažnyčios parapiją Čikagoje. Duris atidarė tėvas Makis, jaunasis kunigo padėjėjas. Jis paėmė voką, tada nunešė jį koridoriumi į tėvo Donovano kabinetą.

— Tėve, jums laiškas.

— Padėk ant mano stalo. Dabar rengiu kito mėnesio biudžetą.

— Vyrui, atnešusiam šį laišką, pažadėjau, kad tuoj pat jį įteiksiu jums asmeniškai.

— Labai gerai, — atsakė tėvas Donovanas, padėdamas rašiklį ir imdamas laišką. — O tu savo sekmadienio pamoksle padarei pakeitimus, kuriuos siūliau? — paklausė jis jaunąjį kunigą, atsiųsto jo globai į Šv. Mykolo bažnyčią.

— Kai kuriuos, — pasakė tėvas Makis.

Tėvas Donovanas užkišo nykštį už atlanko ir atplėšė voką. Jaunojo kunigo atsakymas privertė jį atsidusti.

— Robertai, tu atsidavęs kunigas ir rašai puikius pamokslus, tačiau turi polinkį užsispirti, kai turėtum būti lankstesnis. Ir atvirkščiai, pasiduodi per daug lengvai, kai turėtum būti tvirtesnis. Šitai ypač krenta į akis, kai aš klausausi, kaip tu mėgini padėti parapijiečiams, atėjusiems pas tave patarimo dėl savo bėdų. Manau, jog laikui bėgant tu išmoksi, kada reikia būti tvirtam ir ginti Bažnyčios doktriną bei principus, o kada būti atlaidesniam ir atsižvelgti į parapijiečio gyvenimo realybę.

Kalbėdamas tėvas Donovanas išsitraukė ir išskleidė popieriaus lapą su inicialais MV viršutiniame dešiniajame kampe. Jis perskaitė laišką ir pusiau pakilo nuo kėdės, net išsižiojęs iš pasipiktinimo.

— Tikiuosi, naujienos neblogos?

— Na jis ir akiplėša! — sušuko tėvas Donovanas, vėl atgąvęs kalbos dovaną. Kadangi laikraščiai jau buvo aprašę istoriją apie Keitės sūnaus tėvą ir jo netikėtą atvykimą į Čikagą, kad sumokėtų išpirką, tėvas Donovanas nesijautė kaltas, atpasakodamas tėvui Makiui laiško turinį. — Atrodo, jog Mitčelas Vajatas išsivežė mano dukterėčią ir jos sūnų, Denį, į Italiją, o dabar kviečia mane ten, kad poryt juos sumokčiau mažame kaimelyje netoli Florencijos! Tas vyras turi k... įžūlumo! — pasitaisė jis.

Čiupęs telefoną, jis surinko operatoriaus numerį.

— Noriu tuoj pat užsakyti skambutį į Italiją, — tarė jis, tada padiktavo telefono numerį, nurodytą Mitčelo Vajato firminio blanko apačioje. — Ar pokalbis bus brangus?

— Puiku, — atsakė jis, kai operatorė nurodė jam akivaizdžiai lupikišką minutinį tarifą. — Nepamirškit paminėti, kad skambutį apmokės adresatas Italijoje. Tikrai?.. Toks pokalbis dar brangesnis? Nuostabu! — kerštingai sušuko jis.

— Kas tai? — paklausė Mitčelas Keitės, kai ši pradėjo išpakuoti siuntinį, kurį jai ką tik pristatė skubiu tarptautiniu paštu.

— Nežinau, bet siuntinys nuo Grėjaus Elioto, — atsiliepė Keitė.

— Būk atsargi, jame turbūt įtaisyta pasiklausymo įranga.

— Tai vestuvinė dovana, — tarė ji skaitydama atviruką.

— Turėtume iškviesti išminuotojus.

Nepaisydama jo perspėjimo, Keitė nukėlė dėžutės dangtį ir atlenkė audeklą. Tai buvo nuostabus senovinis fotografijų albumas. Keitė atsargiai atvertė jo viršelį, tada spindinčiomis akimis pažvelgė į Mitčelą. Albume buvo sudėtos kai kurios padidintos nuotraukos, iš tų, kurias anuomet padarė Makneilas ir Čaildresas.

Pirmojoje Keitė ir Mitčelas buvo nufotografuoti viešbučio balkone Sen Martene. Jie stovėjo labai arti vienas kito, šypsodamiesi, o jų bučinys dar tebekabojo ore.

— Pone Vajatai? — įeidama į jo svetainę, tarė Mitčelo sekretorė. Iš pagarbos Keitei, sėdinčiai greta jo ant sofos, ji paaiškino anglų kalba: — Skambutis jūsų sąskaita, kurio jūs laukėte, jau skambina asmenine linija. Pašnekovas atrodo... nusiminęs.

Mitčelas nukėlė ranką Keitei nuo peties.

— Čia greičiausiai tavo dėdė, — švelniai tarė jis atsistodamas ir eidamas prie didelio, patogaus apmušto krėslo, pastatyto priešais langus į Via Veneto. Mitčelas atsisėdo, pažvelgė pro langą į vieną mėgstamiausių vaizdų ir pakėlė greta padėto telefono ragelį.

— Labas rytas, tėve Donovanai. Spėju, kad gavote mano laišką?

Tėvas Donovanas nukreipė žvilgsnį į jauną kunigą, kurį stengėsi išmokyti, tuo pat metu paleisdamas savo pirmąją žodžių salvę į Mitčelą Vajatą piktu, dalykišku tonu.