Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Nemeluok jam, — patarė Heidė.

— Tai stengtis išsisukti nuo tos temos?

— Pradžioje neužversk jo smulkmenomis. Tokia mano nuomonė.

— Gerai. — Buvo juokinga aptarinėti tokius dalykus, kai Piteris dar nė nemano su ja susipažinti.

— Juk tu esi susidariusi apie jį gerą nuomonę, tiesa?

Betė kiek pagalvojo ir linktelėjo:

— Aha.

— Tai labai svarbu, — užtikrino Heidė.

Betė vėl linktelėjo. Dabar jai reikėjo tik žengti pirmą žingsnį.

Gudnesė atsiduso, kai uždanga tarp Dangaus ir Žemės užsivėrė, paslėpdama reginį. Ji atsisuko į Gabrielių — buvo aiškiai matyti, kad laukia, ką jis pasakys.

— Betė jau pasiruošusi, — pabrėždamas žodžius ištarė Gabrielius.

— O Piteris?

— Ir jis pasiruošęs.

— Juk jis nėra penkiasdešimtmetis, negyvena su savo tėvais ir nėra bedarbis, ar ne? Be to... nevedęs?

— Ne, Piteris viengungis, — papurtė galvą Gabrielius. — Turi gerą darbą korporacijos „Starbucks“3 centrinėje būstinėje. Finansiškai jis laikosi puikiai, bendradarbiai jį mėgsta.

— Kaip ir Betę.

— Betė užsisklendusi savyje, neprisileidžia net minties apie galimus jausmus, — pasakė Gabrielius. O dėl naujosios pažinties... kai ką dar reikia išsiaiškinti, bet Gudnesei teks pačiai pasistengti.

— Betei reikia parodyti, kad ji gali vėl įsimylėti, — sukuždėjo Gudnesė.

— Taip, — sutiko Gabrielius, paskatindamas Gudnesę tiek, kiek galėjo rizikuoti.

— Betgi gal Piteris ne toks, kokio jai reikia.

Gabrielius nesuprato, kuo tas jaunas vyras neįtiko Gudnesei.

— Ne mums spręsti, — griežtai tarė.

— Ką gi. — Gudnesė suglaudė delnus. — Stengsiuosi juos pastūmėti vieną prie kito. O toliau jau viskas jų pačių rankose.

Gabrielius pašnairavo į Gudnesę. Jos žodžiai nuskambėjo taip, lyg kartotų tai, ką buvo atmintinai iškalusi.

— Aš tavimi pasitikiu, — priminė jis. — Tu turi labai aiškiai suvokti, ką gali daryti, o ko negali. Privalai jiems padėti, Gudnese. Paskatinti, o ne stumti į vienas kito glėbį.

— Aš jūsų nenuvilsiu, — pažadėjo Gudnesė.

Gabrielius nuoširdžiai tikėjosi, kad taip ir bus. Kai jau ketino leistis į samprotavimus, kas jam kelia rūpestį, pro jį pralėkė ir ant stalo nusileido dar vienas skubus prašymas.

Atsidusęs Gabrielius pasilenkė ir ėmė skaityti. Jį atsiuntė devynerių metų berniukas Karteris Džeksonas. A, taip. Tai buvo jau ne pirma to vaiko malda. Karteris norėjo turėti šunį. Gabrielius nusprendė šią užduotį pavesti Širlei, kadangi vaikus ji suprato itin puikiai.

Širlė, Gudnesė ir Mersė vėl keliaus į Žemę. Jeigu Gabrieliaus plaukai dar nebūtų žili, dabar jis visiškai pražiltų.

3 „Starbucks Corporation“ — kavinių tinklas, 1971 m. įkurtas JAV, bet šiuo metu jau išplitęs visame pasaulyje.

5

Karteris Džeksonas kuo stipriau prispaudė ausį prie miegamojo durų. Jeigu užsimerks ir susikaups, gal pavyks išgirsti tėvų pokalbį.

— Man tikrai dėl to gaila, brangioji. Žinau, kaip Karteris nori turėti šunį, bet šiuo metu negalime sau to leisti.

— Betgi mes pažadėjome, Deividai.

— Aš nieko panašaus nežadėjau, Lore. Sakiau, kad galbūt jis gaus šunį Kalėdoms.

— Berniukas baisiai sielvartaus, — liūdnai tarė Karterio mama.

— Patikėk, aš viską suprantu. Man dėl to taip pat nemalonu kaip ir tau.

Nors buvo tik devynerių metų, Karteris suprato, kad jo tėtis norėtų padovanoti jam šunį, nes ir pats vaikystėje turėjo globotinį. Karteris jau buvo nusprendęs pavadinti savo šuniuką taip pat, kaip vadinosi tėčio šuo — Rudžiu. Rudis — labai tinkamas vardas šuniui.

— Galėtume paimti šunį iš gyvūnų prieglaudos, — pasiūlė Karterio mama. — Kokį nors benamį.

— Svarbu ne šuns kaina. Brangiai kainuoja veterinaro paslaugos, o kur dar ėdalas ir visa kita.

Karterio mama neatsakė.

— Juk peržiūrėjai šeimos biudžetą? Jeigu galėtume išlaikyti šunį, tai taip ir darytume. Tu ne blogiau už mane supranti, kad šuo mums — ne pagal kišenę. Mes vargiai išgalėsime nusipirkti Kalėdų eglutę!

Karteris gerai nežinojo, kas tas biudžetas, bet suprato — tai kažkaip susiję su pinigais. Jam atrodė, kad dėl pinigų visada vienos bėdos. Seniau jo mama dirbo drabužių parduotuvėje Levenvorto centre, tačiau savininkas uždarė parduotuvę, o kito darbo ji nerado.

Karteriui tai visai patiko. Buvo malonu, kad mama visą laiką namie. Tai patiko ir jo jaunesnei sesytei Beilei. Jie abu džiaugėsi, nes po pamokų galėdavo grįžti namo, užuot ėję į prailgintos dienos grupę. Mama paprastai jiems sugalvodavo kokią nors staigmeną. Be to, ji atrodė laimingesnė, kai nebereikėjo tiek ilgai dirbti. Bet Karteris žinojo, jog atsirado rūpesčių dėl biudžeto... kad ir kas tai būtų.

— Mūsų sveikatos draudimo mokesčiai padidėjo, — tarė tėtis.

— Mačiau, — burbtelėjo mama. Ji kalbėjo tyliai, tad Karteriui buvo sunku išgirsti visus žodžius. — Kol vaikai mokykloje, šilumą bute sumažinu iki minimumo. Tik iš to maža naudos.

Dabar Karteriui paaiškėjo, kodėl jam grįžus iš mokyklos mama visada vilki šiltu megztiniu.

— Tos kainos mus pribaigs, — piktai pareiškė Karterio tėtis.

— Žinau. Nepyk, — paprašė mama.

— Tu dėl to nekalta, Lore.

Karteris išdrįso trupučiuką praverti duris — norėjo ką nors ir pamatyti. Šiek tiek užtruko, kol akys apsiprato su šviesa. Tada išvydo tėvus. Jie sėdėjo ant minkštasuolio, mama buvo padėjusi galvą tėčiui ant peties. Tėtis viena ranka laikė ją apglėbęs, jie jaukiai glaudėsi vienas prie kito.

— Pasakysime Karteriui dabar ar palauksime iki Kalėdų ryto? — paklausė mama.

Karteris prikando lūpą. Juk jie pažadėjo jam šunį. Tėtis sakė nežadėjęs, betgi žadėjo. Tik neprisimena. Jis taip sakė vasarą, nuo tada Karteris galvoja vien apie tą pažadą... kad Kalėdoms turės šunį.

Tai neteisinga. Jis iš visų jėgų stengėsi neprapliupti ašaromis. Pasisukęs abiem delnais užsidengė veidą ir stengėsi giliai kvėpuoti. Negalėjo leisti, kad tėvai pamatytų jį čia stovintį... arba išgirstų jo verksmą.

— Nemanau, kad šiemet mes galėsime nupirkti vaikams kokių nors dovanėlių, — tęsė jo tėtis.

— Nieko tokio, brangusis, — ramino jį Karterio mama. — Jie gaus daug dovanų nuo tavo ir mano tėvų. Tavo šeimos dovanos jau čia. Vaikai turės ką atplėšti. Kita vertus, Karterio ir Beilės nereikia lepinti. Svarbiausia, kad jie suprastų tikrąją Kalėdų prasmę.

Tėtis lyg ir sutiko.

Karteris nebepajėgė daugiau klausytis. Jo sesutė kietai miegojo lovelėje netoli jo lovos. Beilė mokėsi pirmoje klasėje, o jis — ketvirtoje. Mažylė norėjo turėti atskirą kambarį. Bet jeigu jis negaus šuns, tai Beilė irgi negaus jai vienai priklausančio kambario, nors to ji prašė savo laiške Kalėdų Seneliui.

Mokykloje vaikai sakė Beilei, kad ji kvaila, jeigu dar tiki Kalėdų Seneliu. Karteris juo nebetikėjo, bet nenorėjo nieko sakyti, ypač savo jaunesniajai sesutei. Ji dar tikėjo. Būdamas jos amžiaus Karteris irgi norėjo tikėti.

Jam Kalėdų Senelis buvo kaip jo seneliai iš Venačio. Karterio mamos tėvai neturėjo biudžeto, bent jau Karteriui taip atrodė. Nepanašu, kad jiems būtų sunku nupirktų anūkams dovanų, ne taip kaip jo tėvams. Galbūt...

Karteris nusprendė iš ryto užsiminti mamai apie tokią galimybę ir pažiūrėti, ką ji į tai atsakys. Jeigu jo mama ir tėtis negali nupirkti jam šuns, tai gal sutiks, kad nupirktų seneliai. O gal močiutė ir senelis galėtų apmokėti veterinaro sąskaitas, dėl kurių taip nerimauja tėtis.