Дебби Макомбер - Angelų keliai

Haris suprato, jog iš dalies tai baugina ir Rozalę.

— Ačiū Dievui, vaikai atvažiavo ir viską už mane nusprendė. Perėjo per visus kambarius ir atrinko, supakavo viską, ko man reikia, o visa kita išsidalijo. Vieną dieną aš dar buvau namuose, o kitą jau mezgiau naujas pažintis „Laisvės sode“. Nieko geresnio per pastaruosius dešimt metų nepatyriau.

Rozalė pažiūrėjo į draugę suraukusi antakius.

— Argi ten neduoda valgyti? — negarsiai paklausė ji. — Kodėl atėjai apsipirkti?

— Maistas ten puikus, bet porą kartų per savaitę noriu nuo visų atsiriboti. Supranti, aš pati taip nusprendžiau. Pasitaisau kokio nors valgio. Turiu šaldytuvą ir mikrobangų krosnelę. Daugiau nieko man nė nereikia. — Ji parodė skrudinamų kukurūzų dėžutę ir sukikeno lyg mergytė. — Šituos aš baisiai mėgstu.

— Iš tavo kalbų atrodo, kad geriau nė nebūna, — tarė Haris.

— Aš tam dar nepasiruošusi, — sumurmėjo Rozalė.

Haris suprato jos baimę, bet tikėjosi švelniai perkalbėti ir pastūmėti reikiama linkme.

— Gal mudu su Rozale galėtume tave aplankyti naujuosiuose namuose? — pasisiūlė Haris, stengdamasis kalbėti nerūpestingai, tarsi apie nereikšmingą apsilankymą.

Jis tikėjosi, kad pamačiusi tenykščius patogumus Rozalė apsigalvos. Jis negalėjo įkalbėti jos persikelti į „Laisvės sodą“, tai gal Liusė galės.

— Gal rytoj po pietų? — pasiūlė Liusė. — Apie trečią valandą? Antrą valandą pas mus skaitytojų klubo susirinkimas, o prieš tai bus gimnastikos užsiėmimai. Nieko nenorėčiau praleisti.

— Ten būna gimnastikos užsiėmimai? — susižavėjusi atkartojo Rozalė.

— „Laisvės sode“ kasdien yra ką veikti. Iki ten persikėliau, net išeiti iš namų jau buvo įvykis.

Rozalė ir Haris nustebę susižvalgė.

— Suprantu, apie ką kalbi. Mielai užsuksime pas tave, Liuse.

— Tai iki rytojaus, — labai patenkinta atsisveikino Liusė.

Tačiau ji nebuvo nė perpus tokia patenkinta kaip Haris. Reikalai negalėjo susiklostyti geriau net jeigu jis būtų kruopščiai suplanavęs. Liusė pasirodė netikėtai ir kuo natūraliausiai pakvietė juos apsilankyti. Kaip tik to jis ir troško.

Jie baigė rinkti pirkinius, o kai grįžo namo, Hariui reikėjo pamiegoti. Gydytojas tvirtino, kad jam negalima kilnoti daugiau negu penkis svarus sveriančių daiktų, todėl visus maisto produktus iš garažo parnešė žmona. Jis nuėjo iki atlošiamojo krėslo ir užmigo, vos spėjęs ištiesti kojas.

Mersė buvo patenkinta, kad susitikimas su Liuse Menard praėjo taip puikiai. Nuraudusi iš pasitenkinimo ji atsisėdo į ką tik Hario paliktą vežimėlį.

— Kaip tau pavyko šitai surengti? — paklausė Gudnesė, įsitaisiusi ant vežimėlio rankenos. — Žinojai apie Liusę?

Sudėjusi rankas už galvos Mersė atsilošė spindėdama džiaugsmu.

— Šį tą patyrinėjau ir sužinojau, kad Liusė ir Rozalė kadaise buvo geriausios bičiulės. Paskui pamačiau, jog ji neseniai persikraustė į „Laisvės sodą“. Tada beliko tik surengti atsitiktinį jųdviejų susitikimą maisto prekių parduotuvėje.

— Būk gera, papasakok, kaip įvyko tas „atsitiktinis“ susitikimas?

— Aš paprasčiausiai paslėpiau jai dar likusį pakelį kukurūzų, tinkamų spraginti mikrobangų krosnelėje. Be to, pasiknisau po jos DVD ir pačiame viršuje padėjau „Gyvenimas yra gražus“. Žinoma, tai priminė Liusei, kad atėjo laikas vėl peržiūrėti mėgstamiausius filmus... o tam reikalui prireikė spragintų kukurūzų, — prunkštelėjo Mersė. — Juokų darbas.

— Kas čia kalba apie juokus? — paklausė Širlė nusileidusi iš aukštybių ir sparnų keliamais vėjo gūsiais išjudinusi krautuvės prieškambaryje sudėtas skrajutes. Kažkoks berniukas puolė jų gaudyti, bet tuoj išnyko parduotuvėje.

Pamačiusi, kad Mersė sėdi motoriniame vežimėlyje, Širlė išpūtė akis.

— Nė negalvok apie tai, — perspėjo ji. — Gabrielius man pavedė judvi stebėti. Jis žino, kad jumis negalima pasitikėti. Ir aš žinau.

— Aš neketinau tuo vežimėliu važinėtis ar dar ką nors daryti, — pasišiaušė Mersė.

— Tačiau pagalvojai apie tai, — neatlyžo Širlė. Ji gerai pažinojo savo bičiulę.

— Pagalvojau, — sunkiai atiduso Mersė. — Bet dabar esu vyresnė ir išmintingesnė. Nebe taip linkusi linksmintis.

Tas vežimėlis buvo panašus į golfomobilį (su juo vos neįvyko nelaimė Augustoje), tačiau jeigu Širlė jai to neprimena, tai Mersė irgi nieko nesakys.

— Neturėtum jai pritarti, kai krečia išdaigas, — įspėjo Gudnesę Širlė.

— Aš? — nustebo Gudnesė ir pridėjusi ranką prie širdies pažiūrėjo į draugę kuo nekalčiausiomis akutėmis.

Širlė atsisėdo ant kito vežimėlio krašto.

— Manau, kad prieš pradedant vykdyti savo užduotis mums reikia pasitarti, — pareiškė ji.

Mersė suglumo — nuo kada Širlė už jas atsako ir išmoko kalbėti tokiu reikšmingu tonu. Matyt, ji laiko save jų viršininke. Mersei tai nepatiko, tačiau ji ryžosi padaryti viską, kad tik užbaigtų savo misiją.

— Mes visos turime po svarbią užduotį, — vėl prašneko Širlė taip, lyg stovėtų ant pakylos ir kreiptųsi į didžiulę minią. Aukščiau kilstelėjusi galvą ji kalbėjo raiškiu, skambiu balsu: — Tai proga mums visoms įrodyti, ko esame vertos. Įrodyti Gabrieliui ir, — ji stabtelėjo, matyt, dėl efekto, ir iškilmingai užbaigė: — Dievui.

Mersė su Gudnese susižvalgė ir paklusniai pakartojo:

— Gabrieliui ir Dievui.

— Mūsų užduotis, — teisuolės tonu tęsė Širlė, — ne, mūsų pareiga Dangiškojo Tėvo vardu šio to išmokyti tuos žmogelius, o paskui įvykdyti užduotis.

— Mūsų pareiga, — sutiko Mersė ir Gudnesė.

Tą akimirką Širlė teikėsi pažvelgti bičiulėms į veidus.

— Judviejų kažkokia keista veido išraiška, — tarė ji.

— Kokia? — paklausė Mersė.

— Atrodote lyg nusikaltusios, tarsi būtumėte iškrėtusios ką nors, ko nereikia daryti.

— Nieko aš nepadariau, — spyrėsi Mersė. — Be to, tau nėra ko kaišioti nosies į mano reikalus.

— O aš dirbu su Bete Fišer, — nutraukė jas Gudnesė, atsistojusi tarp draugių. — Užduotis nelengva. Man labai praverstų jūsų patarimai.

— Kokių turi rūpesčių? — paklausė Širlė ir Mersė nusprendė, kad ji kalba lyg įsitikinusi savo pranašumu.

Gudnesė suraukė kaktą ir paaiškino:

— Man regis, Betė netiki galinti susirasti partnerį visam gyvenimui. Ji nebepasitiki savo širdimi.

— Kodėl? — paklausė Širlė.

— Gerai nežinau. Aš atidžiai stebėjau Betę, ji nuostabi moteris. Visa bėda, kad... — Gudnesė kiek padvejojo. — Man pasirodė, kad ji tebemyli savo buvusį vyrą. Kaip aš galiu per vieną savaitę įtikinti Betę užmiršti jį ir pradėti draugauti su kuo nors kitu? Tai neįmanoma.

Mersė suprato, su kokiais keblumais susidūrė draugė.

— Argi tu nesakei, kad jis vedė antrą kartą?

— Sakiau.

— Tai turi ją išmokyti nebegalvoti apie jį, — tvirtai tarė Širlė. — Taip dažnai pasitaiko. Jau praėjo beveik dešimt metų. Ji turi gyventi toliau.

— Sutinku, bet bus sunku tuo įtikinti Betę. Vis tiek ačiū už patarimą. — Mersei pasirodė, kad tuos žodžius Gudnesė ištarė trupučiuką — na, vos vos — sarkastiškai.

— Aš tau padėsiu, — pasiūlė Širlė.

— Ne, — skubiai atsakė Gudnesė. — Dėkoju už pasiūlymą, bet galiu ir viena susitvarkyti. Šį savaitgalį ji bus Levenvorte.

— Tikrai? — Širlė susimąsčiusi palietė ranka smakrą.

— Jos draugė Heidė pakvietė ją čia atvažiuoti Kalėdoms. Jokiame mieste Kalėdos nešvenčiamos gražiau nei Levenvorte — bent jau aš esu girdėjusi taip sakant.