Дебби Макомбер - Angelų keliai

Harį apsupo Širlė, Gudnesė ir Mersė.

— Eime su mumis, — pakvietė Mersė. — Tavęs laukia tėvai ir brolis.

— Mama ir tėtis? — susijaudinęs paklausė jis. — Ir Tedas?

Mersė vėl nusišypsojo.

— Visi. Dangaus gyventojai laukia tavęs atvykstant. Mes švenčiame Kalėdas. Ir pamatysi — visai kitaip nei švenčiama Žemėje.

Priešais juos atsirado Gabrielius.

— Haris Aldervudas?

Haris, jaunas ir gražus, linktelėjo.

— Sveikinu atvykusį į Rojų, — tarė Gabrielius. — Nuo čia tave perimu aš. — Gabrielius pažvelgė į tris Maldų ambasadores, leisdamas joms pasišalinti. — Netrukus aš jus susirasiu.

Širlė, Gudnesė ir Mersė stovėjo ant choro pakylos Levenvorto Pirmųjų krikščionių bažnyčioje — dalyvavo septintos valandos Kūčių vakaro mišiose. Kai baigs čia, kartu su Bete ir jos šeima dalyvaus vidurnakčio pamaldose Sietle.

Vargonai užgrojo pirmuosius „O šventoji naktie“ taktus. Gudnesė pasilenkė prie savo draugių.

— Tik palaukite, kol tie iš žmonių giminės išgirs dangiškąją muziką. Vaje, kokia staigmena jų laukia.

— Kaip ir Hario, — tarė Mersė. Ji tarnavo Dievui kaip Maldų ambasadorė, bet iki tol nė karto nepadėjo žmogui pereiti pasaulių ribą. Stebėti, kaip silpnas Hario Aldervudo kūnas virsta vėl jaunu ir stipriu, buvo be galo jaudinanti patirtis. Jo siela buvo išvaduota nuo silpnos ir ligotos širdies, nuo skausmo ir nuo šio pasaulio ribotumo.

— Kaip Haris, — pritarė Gabrielius, staiga atsiradęs šalia jų. Jis atsisuko į Mersę. — Tu gerai dirbai.

— Ačiū, — nuolankiai tarė ji. — Džiaugiuosi, kad buvau ten ir palydėjau jį į Dangų.

— Kaip laikosi jo šeima? — paklausė Mersė, susirūpinusi dėl Rozalės ir Hario dukterų. Ji negalėjo nė įsivaizduoti, kaip išsigando Rozalė, kai įėjusi į miegamąjį pamatė, kad jos vyras miegodamas mirė.

— Gyvenantiems Žemėje niekada nebūna lengva prarasti mylimą žmogų, — pasakė joms Gabrielius.

— Nes jie ne viską žino, tiesa?

— Taip, ne viską, — tarė Gabrielius. — Kol kas jie žiūri kaip per drumstą stiklą. Bet netrukus visi žinos, supras iš savo patirties, kad mirtis nėra tik pabaiga, o ir pradžia. Tikra pradžia.

— Kaip laikosi Rozalė?

— Šiuo metu ji sielvarto sugniuždyta. Bet su ja yra dukterys, jų meilė ją palaikys. Viena iš jų arba abi bus drauge, kol ji persikraustys į „Laisvės sodą“.

Tai nuramino Mersę.

Muzika nutilo ir kunigas Viljamsas užlipo ant pakylos bažnyčios priekyje.

— Prieš tęsiant Kalėdų programą turiu paskelbti du pranešimus, — tarė jis. — Gavau žinią, jog šiandien mirė Haris Aldervudas. Prašau maldose paminėti Rozalę ir jos šeimą.

Per bažnyčią nuvilnijo prislopintas murmesys.

— Be to, daugelis iš jūsų jau žino, kad vakar naktį Džeksonai per gaisrą neteko savo namo. Laimė, namas apdraustas. Tačiau ugnis sunaikino visą jų turtą. Šiuo metu jie apsistojo pas gimines Venačyje, bet jeigu mūsų bendruomenės žmonės galėtų atverti širdis tai jaunai šeimai, jie būtų palaiminti.

— Tai Karterio šeima, — tarė Širlė žiūrėdama į savo drauges.

— Ak, taip, Karterio, — sumurmėjo Gabrielius, metęs į Širlę įtarų žvilgsnį.

— Duodu žodį, aš neturiu ničnieko bendra su tuo gaisru, — sakė Širlė iškėlusi rankas.

— Žinau — jūs visos trys tuomet buvote gatvėje ir keitėte papuošalus.

— Ak... — Mersė nuleidusi galvą spoksojo į kojas. Tai buvo menkniekis, jos mažumą pasismagino. Tikrai Gabrielius neturėtų priekaištauti. Gyventojai neprieštaravo.

— Jūs žinojote apie gaisrą? — paklausė Širlė arkangelą.

— Žinojau.

— Kas atsitiko? — Matyt, smalsumas ją įveikė. — Kaip jis prasidėjo?

Gabrielius atsirėmė į choro galerijos turėklus.

— Prisimeni tą eglutę, kurią Deividas Džeksonas rado prie šiukšlių dėžės?

— Taip...

— Ne be reikalo ji buvo išmesta.

— Trumpas jungimas?

Gabrielius linktelėjo.

— Karterio mama nakčiai jos neišjungė, nes bijojo, kad paskui nebeįsijungs. — Jis atsiduso. — Kvaila, bet jie nepatikrino dūmų jutiklio baterijų.

— O varge.

— Gaisras viską suniokojo, bet tai šeimai išeis tik į naudą. Draudimas padės atgauti žemiškąjį turtą. Deividui, Karterio tėvui, netrukus bus pasiūlytas kitas, geriau apmokamas darbas.

— O motina?

— Ji gaus tą darbą netoli mokyklos ir šeima galės be jokio vargo išlaikyti Rudį.

— Puikios naujienos, — apsidžiaugė Gudnesė.

— O kaip Rudis? — paklausė Širlė.

— Jis gyvens ilgai ir laimingai. Rudis bus nuolatinis Karterio kompanionas. Jie išliks artimi, kol Rudis nugaiš sulaukęs šešiolikos žemiškųjų metų.

— Ooo... — ištarė jos visos trys.

— Savo šunį Karteris prisimins visą gyvenimą. — Gabrielius palietė Širlės ranką. — Gerai padirbėjai.

Širlė pagirta džiugiai nusišypsojo.

— Papasakok mums apie Betę Fišer, — paprašė Gudnesė.

— A, taip, Betė ir Piteris. Jie tuojau įeis į bažnyčią.

Buvo jau beveik vidurnaktis. Trys Maldų ambasadorės ir Gabrielius persikėlė iš Levenvorto Pirmųjų krikščionių į Sietlo Šv. Alfonso bažnyčią.

Galerijoje stovėjo daugybė chorisčių prašmatniomis ilgomis raudonomis suknelėmis. Suskambo muzika. Staiga Gudnesė pamatė Betę ir Piterį įeinančius į bažnyčią. Ji ėmė šypsotis, kai Betė ir Piteris pasuko į klauptą, kur sėdėdavo Fišerių šeima.

Net per tokį atstumą Gudnesė matė, kaip Džoisė Fišer nustebo, kai Betė gestu parodė į Piterį. Netrukus Džoisė ir Piteris apsikabino.

— Kaip jie gyvens? — paklausė Gudnesė. — Ar dar kartą susituoks?

Gabrielius nusišypsojo.

— Taip, jie tuoksis po kelių savaičių. Abu pasimokė iš savo klaidų.

— Vaikų turės?

— Tris, — atsakė Gabrielius. — Du berniukus ir mergytę.

— Labai prašau pasakyti, kad savo vaikų jie nepavadins „World of Warcraft“ personažų vardais. — Gudnesė padarė grimasą ir papurtė galvą.

— Nesijaudink, — nusijuokė Gabrielius. — Vyresnysis berniukas bus Džonas, mergytė Merė, o jaunylis — Timas.

— Timiksio garbei?

— Turėsi pati juos paklausti.

— Galėsiu? — susijaudinusi klyktelėjo Gudnesė.

— Dar negreit bus tokia proga, bet kai ateis laikas — taip, galėsi paklausti.

Sunku įsivaizduoti, kad Gudnesė galėtų būti dar labiau patenkinta.

— Man atrodo, vėluojame, — tarė Gabrielius, ragindamas jas greičiau kilti į Dangų.

Bažnyčioje negarsiai grojo „Tyli naktis“, kai Gabrielius kartu su Širle, Gudnese ir Merse grįžo į Dangtį, kur tuoj turėjo prasidėti džiugi Išganytojo gimimo šventė.

— Taikos pasauliui, — jiems kylant kuždėjo Gabrielius.

— Ir palankumo visai žmonijai, — pridūrė Širlė. — Taip pat ir šunims.

Gudnesė ir Mersė nusijuokė, o tuo metu atsivėrė Dangaus vartai, kviesdami juos į namus.