Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Turėjau ką nors daryti, — atsakė Gudnesė. — Piteris ir Betė jautėsi patenkinti atidėję susitikimą, užtai turėjau padaryti tam galą. — Ji pasisuko į Mersę ir nusišypsojo. — Senokai pastebėjau, kad vyrai lengviau negu moterys pasiduoda įtaigai.

— Aš su tavimi sutinku, — tarė Širlė staiga atsiradusi virtuvėje. — Bet tai dar ne viskas. Atsistojai prieš Piterį taip, kad ji matytų ne jo, o tavo veidą — tai tikras mūsų darbo perlas.

— Ir puikus triukas, — gėrėdamasi ištarė Mersė. Gudnesė turėjo būti matoma Betei, bet nematoma Piteriui. Nelengvas uždavinys. Jeigu Gabrielius sužinos, kalboms nebus galo.

— Gabrielius bus patenkintas, kad Betė ir Piteris vėl kartu.

— Ir aš manau, jog jam patiks, — tarė Gudnesė.

Jos misija baigta.

Džoisės Fišer uždegtos žvakės liepsna paskutinį kartą plykstelėjo ir užgeso.

20

Žinodamas, kad Rudis rytoj turės grįžti į gyvūnų prieglaudą, tą vakarą Karteris paguldė šunį į savo lovą. Abiem rankomis jį apkabino ir priglaudė lūpas prie ausies.

— Tu esi geriausias šuo, kokį tik vaikas gali turėti, — sukuždėjo.

Tarsi supratęs jo žodžius Rudis lyžtelėjo Karteriui veidą. Tikriausiai norėjo pasakyti, kad Karteris yra geriausias draugas, kokį tik šuo gali turėti.

— Aš viską padaryčiau, kad tik tu liktum pas mane. Na... beveik viską.

Kai iš darbo grįžęs tėtis pasakė ryte nuvešiąs Rudį atgal į prieglaudą, Karteris rimtai svarstė galimybę pabėgti iš namų.

Jeigu mama ir tėtis neleidžia laikyti Rudžio, Karteris nenori priklausyti tokiai šeimai, — nusprendė berniukas. Jis susiras kitą šeimą — tokią, kuri pajėgia išlaikyti šunį ir tesi duotus pažadus.

Karteris turėjo daugiau kaip trisdešimt dolerių, kuriuos buvo susitaupęs iš kišenpinigių. Jų tikriausiai užteks kelionei iki senelių namų Venačyje. Jis neabejojo: sužinoję apie Rudį močiutė ir senelis Parkeriai apmokėtų jo išlaikymą.

Bet galų gale Karteris suprato, kad negalės to padaryti. Negalės pabėgti. Jis mylėjo mamą, tėtį ir net mažąją sesutę, nors ji dažniausiai — tikra neganda.

— Važiuosiu į prieglaudą kartu su tavimi, — pažadėjo savo draugui Karteris. Ryte jis važiuos kartu su tėčiu. Buvo pasiryžęs pasikalbėti su ponia, kuri anąkart pasitiko Rudį.

Karteris norėjo įsitikinti, jog jo šuo pateks į gerus namus. Ir ne šiaip gerus. Į pačius geriausius.

Prieš Kalėdas Karteris meldėsi, kad gautų šunį. Karštai meldėsi. Ir jau pamilo Rudį, bet galbūt — aišku, labai gaila — to šuns Dievas jam nepaskyrė.

Akys paplūdo ašaromis ir Karteris stengėsi garsiai nešniurkščioti. Nenorėjo, kad sesutė išgirstų jį verkiant, todėl veidu įsikniaubė į šuns gaurus.

— Ir aš noriu, kad Rudis liktų, — iš kito pasienio sukuždėjo Beilė.

Karteris apsimetė negirdįs.

— Aš myliu Rudį kaip ir tu, — pasakė ji, šį kartą garsiau.

— Žinau.

Ji sušniurkščiojo, o paskui ir Karteris.

— Miegok, — pasakė jis.

Beilė nieko neatsakė ir Karteris pamanė, kad jai irgi liūdna. Net jei Rudis priklausytų jam, Karteris mielai dalytųsi savo šunimi su Beile. Aišku, ne kiekvieną dieną. Kartą per savaitę ar panašiai.

Deja, Rudis jam nebepriklausys ir nebus kuo dalytis. Jo draugas bus su juo dar kelias valandas. Ta mintis jį prislėgė lyg milžiniškas kalnas.

— Miegok, — pakartojo jis ir stipriau apkabino Rudį.

— Na ir prisivirei košės, — sumurmėjo Mersė, nukreipusi į Širlę skvarbų žvilgsnį. Jos abi buvo vaikų miegamajame. Širlė sėdėjo lovos kojūgalyje, kur Rudis gulėjo susirangęs prie Karterio kojų.

— Aš? — nustebo Širlė glostydama šunį. Atrodė įsikūnijusi nekaltybė.

— Taip, tu, — rūsčiai dūrė pirštu savo kolegės Maldų ambasadorės pusėn Mersė. Paskui sukryžiavo rankas ir pažvelgė į miegančius vaikus, nugrimzdusius į savo sapnus.

— Kaip tu galėjai leisti, kad šitaip atsitiktų? — paklausė Mersė.

Širlė atsitiesė pasiruošusi gintis.

Mersė nesidavė apgaunama.

— Tu buvai sustojusi prie gyvūnų prieglaudos, ramiausiai atidarei narvą ir išleidai Rudį.

— A...

— Ir tai ne vienintelės tavo atidarytos durys.

Mersė prisiminė savo draugės praeitį. Šį kartą ji neleis Širlei išsisukti.

— Na... — Širlė nejaukiai pasimuistė. Tarsi kažką pajutęs Rudis pakėlė galvą ir apsidairė.

— Viskas gerai, bičiuli, — tyliai tarė Širlė ramindama šunį.

Rudis padėjo galvą ant letenų ir vėl užsimerkė.

— Ir nemėgink neigti, kad tu jį išleidai, — griežtai pasakė Mersė.

— Gerai, — prisipažino Širlė. — Aš...

— Taip ir maniau.

— Negalėjau kitaip! Karteris myli tą šunį, o Rudis myli jį. Jie turi būti kartu.

— Ne, jei prisiminsime, ką iš pradžių sakei.

Nors Mersė ištarė tuos žodžius kaip priekaištą, iš tikrųjų ji džiaugėsi dėl savo draugės. Anksčiau per jų apsilankymus Žemėje Širlė nė per plauką nenukrypdavo nuo protokolo. Kadaise dirbusi angelu sargu, ji visada prisiimdavo prižiūrėtojos vaidmenį ir lyg policininkas stebėdavo Gudnesę ir Mersę, tarsi turėtų tokią teisę. Dabar Mersė buvo patenkinta, kad Širlė pati pažeidė taisykles.

— Tik pažiūrėk į Karterį ir Rudį, — paragino draugę Širlė. — Kaip galima atplėšti tą šunį nuo šito mažo berniuko?

Mersė pažvelgė į miegančiųjų figūras. Rudis ramiai parpė prisiglaudęs prie Karterio ir Mersę beveik iki ašarų sujaudino jų abipusis atsidavimas.

— Kas dabar bus? — paklausė Mersė.

— Nežinau, — papurtė galvą Širlė. — Kreipiausi dėl Karterio į Gabrielių. Daugiau nieko negaliu padaryti.

— Kreipeisi?

Mersė pati ne kartą kreipėsi, bet nieko iš to nelaimėjo. Ji manė, kad Širlė nė karto nėjo pas arkangelą prašyti pagalbos. Iki dabar.

— Ką jis pasakė?

Širlė kostelėjo.

— Sakė, kad aš jau įsikišau, kur man nederėjo. Ir kad Dievas viską kontroliuoja.

— Vadinasi, jis žino, ką tu padarei.

Mersei nevertėjo tuo stebėtis. Gabrielius, regis, žino apie kiekvieną jų žingsnį.

— Mane reikia išspirti lauk. — Širlės balse nuskambėjo nuoskauda ir Mersė negalėjo jos už tai kaltinti.

— Gabrielius taip ir pasakė?

— Taip ir pasakė. Jis mane įspėjo, kad nuo šios akimirkos niekur nebeįsivelčiau. Bet vis tiek liepė stebėti.

— To ir reikėjo tikėtis.

Širlė spoksojo į grindis.

— Gabrielius manimi nepatenkintas.

Mersė gūžtelėjo pečiais.

— Dėl to nesirūpink. Gabrielius žinojo ką darąs, kai pasiuntė mus į Žemę.

Širlė niūriai linktelėjo.

Matydama, kad draugės nuotaika prasta, Mersė nusprendė į jų viešnagę Levenvorte įterpti nedidelę pramogėlę.

— Nori pasilinksminti?

Dar prieš savaitę Širlė būtų griežtai išbarusi Mersę vien už tokį pasiūlymą. Šį kartą jį tik atidžiai nužvelgė draugę.

— Apie ką tu kalbi?

— Ar pastebėjai puošmenas ant gatvės žibintų?

Tiesą sakant, būtų sunku nepastebėti. Miesto taryba ant tų žibintų prikabino didžiulių girliandų, milžiniškų saldainių ir žvakių, o tarp jų įterpė nenatūraliai atrodančių angelų.

— Aš sugalvojau, — tęsė Mersė, — kad tuos papuošalus reikia šiek tiek pertvarkyti, viską sumaišyti.

— Mes galime padaryti, kad visos tos puošmenos, išskyrus angelus, išnyktų, — atsargiai pasiūlė Širlė, jau įsijausdama į linksmybes.

— Man tai patiktų, — smagiai pritarė Mersė.