Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Taip, aš jį atvešiu iš ryto, — pažadėjo telefonu tėvas.

Karteris apkabino Rudžio kaklą. Jis net neįsivaizdavo, kaip šuo rado kelią iki jų namų, juk tai mylių mylios apsnigtų kelių. Bet juk visada žinojo, kad Rudis turi ypatingų galių.

Tėvas padėjo ragelį.

— Jis gali pasilikti tik iki ryto, Karteri. Karteris linktelėjo. To maža. Tačiau šią vieną, paskutinę naktį Rudis priklausys jam.

18

— Jie jau čia! — iš svetainės šūktelėjo Rozalė. Balsas rodė, kokia yra susijaudinusi. Kas porą minučių puldinėjo prie lango, laukdama dukters ir jos vyro.

— Ten Dona? — paklausė Haris. Jis jaudinosi ne mažiau už žmoną.

— Taip, — atsakė Rozalė paleidusi užuolaidą. Haris pamėgino atsistoti ir Rozalė tučtuojau atsirado šalia jo. Ji pristūmė jo nekenčiamą vaikštynę, paskui viena ranka apkabino per liemenį ir nuvedė į prieškambarį.

— Kaip aš atrodau? — paklausė Rozalė.

Haris apsimetė, kad atidžiai ją apžiūrinėja: pažvelgė į rūpestingai sušukuotus minkštus žilus plaukus, į senovinę kamėją, kuri labai tiko prie tamsiai žalios suknelės.

— Žavesnei būti neįmanoma.

— Ak, Hari.

Haris matė, kad nuo jo žodžių Rozalės skruostai nukaito pasitenkinimo raudoniu.

Durys atsidarė ir į vidų veržliai įlėkė jųdviejų duktė ir žentas, abu apsikrovę paketais ir krepšiais. Visi ėmė bučiuotis ir glėbesčiuotis. Rozalės akys buvo pilnos ašarų. Tiesą sakant, ir Hario. Pamačius dukterį jam sugrįždavo nykstančios jėgos.

Per visą jų vedybinį gyvenimą Rozalė buvo vaišinga šeimininkė. Ir dabar, kai Dona su Ričardu nusivilko paltus, ji nuvedė juos į svetainę ir atnešė padėklą su kava ir sausainiais.

Dona jai padėjo serviruoti stalą ir išpilstyti kavą. Netrukus jau visi sėdėjo kartu ir šnekučiavosi, stengdamiesi atsigriebti už nesimatymo mėnesius. Stebint gyvus dukters judesius Hariui širdis tirpo iš meilės. Išvaizda Dona priminė Rozalės giminę: tokie pat tamsiai rudi plaukai ir akys. Tačiau būdas visai kaip jo. Praktiška, bet retkarčiais mėgsta rizikuoti.

Dona buvo mokytoja ir beveik trisdešimt metų dirbo su darželinukais bei pirmokėliais. Jai, kaip ir Ričardui, jau artėjo pensija. Susipažino juodu koledže ir netrukus susituokė. Padovanojo jam du nuostabius anūkus, kurių amžiaus skirtumas — dveji metai.

— Papasakok apie Skotą, — paprašė Rozalė, kuriai niekada nenusibosdavo klausytis apie jautriausiąjį anūką. Kai jiedvi neseniai kalbėjosi telefonu, Dona užsiminė turinti papasakoti kažką ypatinga.

Dona ir Ričardas nusišypsojo vienas kitam ir jis paėmė žmoną už rankos.

— Skotas susižiedavo! — džiugiai pranešė Dona.

— Su Lana? — paklausė Haris. Rugsėjo mėnesį anūkas buvo užsukęs pas juos kartu su jauna moterimi ir juos supažindino. Haris iš Skoto akių išraiškos matė: berniukas įsimylėjęs.

— Taip. Lana visiems patinka, — atsakė Dona. — Mes visi labai patenkinti. Mudu su Riču neseniai susipažinome su jos tėvais. Jie džiaugiasi ir jaudinasi kaip ir mes.

— Kada vestuvės? — paklausė Rozalė.

— Vasario mėnesį, — motinai atsakė Dona.

— Taip greitai! — sučiulbėjo Hario žmona, jos akys žėrėjo. — Ak, kaip aš džiaugiuosi.

— Lana norėjo palaukti iki birželio, bet Skotas sakė, kad vestuvės Valentino dieną romantiškesnės.

— Kas būtų pamanęs, kad Skotas toks romantikas? — nusistebėjo Ričardas.

Rozalė pažiūrėjo į jį ir juodu vienas kitam nusišypsojo.

— Romantišką širdį jis paveldėjo iš savo senelio.

— Iš tėčio?! — Dona nustebusi dukart giliai įkvėpė oro.

— Nuo tada, kai susipažinome, tavo tėvas Valentino dieną visada man atsiųsdavo gėlių. Net per karą. — Ji pažvelgė į savo vyrą ir akyse pasirodė ašaros. Išsitraukusi iš rankovės mezginiuotą nosinaitę Rozalė nusišluostė skruostus. — Puiki naujiena, ar ne, brangusis?

Haris linktelėjo. Dabar visi jo anūkai jau bus susituokę. Nors Laną Haris matė tik tą vieną kartą, buvo įsitikinęs, kad ta mergina — puiki pora jauniausiam jo anūkui.

— Tai ne vienintelė gera naujiena, — pareiškė Dona ir vėl nusišypsojo Ričardui. — Aną savaitę skambino Filipas. Tifanė nėščia.

Rozalė cyptelėjo iš džiaugsmo.

— Mudu su Riču būsime seneliai.

— Ak, Dievulėli, — ištarė Rozalė suplojusi rankomis. — Tai mudu su Hariu jau būsime proseneliai.

— Tu per jauna tapti prosenele, — nusišaipė Haris, norėdamas dar kartą pamatyti, kaip Rozalė rausta.

— Nesąmonė, — paprieštaravo žmona. — Kai kurie mūsų draugai jau turi po kelis proanūkius.

Tai buvo teisybė ir Haris nieko neatsakė. Seniau jis tikėjosi pagyventi tiek, kad sulauktų proanūkių, bet tai svajonei išsipildyti nelemta.

Ričardas paėmė dar vieną sausainį. Rozalė jų pirko šeštadienį kepykloje ir nors nepasakė to Hariui, jis nusprendė, kad jie tokie pat gardūs kaip ir jos kepami. Aišku, jis ir pats mielai suvalgytų dar vieną. Kai tik ištiesė ranką, Rozalė tučtuojau paėmė lėkštę ir palaikė, kad jam būtų patogiau paimti.

Dona vis dar kalbėjo apie kūdikį. Haris suprato: ji bus puiki močiutė. Nes buvo nepriekaištinga motina, o šitiek metų dirbdama su šešiamečiais ir septynmečiais tikrai mokėjo tinkamai elgtis su vaikais. Donos mokiniai ją mylėjo. Dažnai ją aplankydavo, nors dabar jau buvo paaugliai ar suaugę žmonės.

— Kada Tifanei gimdyti? — paklausė Rozalė.

— Liepą, — atsakė Dona. — Nežinome, bus berniukas ar mergaitė. Manau, niekam tai nėra svarbu. O laikas tikrai labai tinkamas.

Ričardas nusišypsojo.

— Filipas jau baigė mokslus ir gavo darbą vienoje iš „Microsoft“ korporacijos įmonių. Atrodo, „Microsoft“ laikosi tvirtai. Bent jau ne prasčiau negu kitos korporacijos mūsų laikais. — Jis atsisuko į Harį ir tas linktelėjo. Jie dažnai kalbėdavosi apie ekonomiką ir su ja susijusius dalykus.

— Filipui tenka daug važinėti, o juodu norėtų sėslesnio gyvenimo, — pridūrė Dona. — Bet jis dar turi daug sužinoti apie korporacijos veiklą, todėl negali užsisėdėti vienoje vietoje.

— Kiek suprantu, judu žadate parduoti namą, — paklausė Ričardas gurkštelėjęs kavos.

Rozalė atsiduso ir liūdnai nusišypsojo Hariui.

— Deja, gavome nemalonią žinią dėl „Laisvės sodo“, — pasakė Haris Ričardui. Dabar jis daug ką atiduotų, kad galėtų sugrįžti į tą dieną, kai juodu su Rozale apžiūrinėjo pensionatą, ir įteikti administratorei čekį su užstato suma. — Kiek žinau, vienintelis laisvas butukas jau užimtas.

Dona palinko į priekį.

— Taip mama ir sakė, užtai aš pati paskambinau į „Laisvės sodą“ ir pasikalbėjau su Elizabete Goldsmit.

— Ji negali mostelėti burtų lazdele, kad atsirastų dar vienas butas. — Haris nenorėjo parodyti, kaip jį prislėgė ta naujiena. Tai turėjo būti paskutinė, priešmirtinė jo dovana Rozalei. O dabar nebepavyks jos įteikti.

— Kai paskambinau, — tęsė Dona, — ponia Goldsmit prisipažino ketinanti susisiekti su jumis.

— Butukas laisvas? — pajutęs vėl įsižiebiant viltį paklausė Haris.

— Ne tas, kurį jūs anąkart apžiūrėjote. Kitas.

— Kas nors mirė? — susiraukė Rozalė.

— Ne, jis priklausė porai. Gal buvote ir su jais susitikę. Ralfas ir Deizė... pavardės nebeprisimenu.

— Makdonaldai, — už ją atsakė Haris. Jis prisiminė kalbėjęs su ta pora ir pajutęs jiems simpatiją. Du jų vaikai gyveno Čikagoje. — Gar jie nori persikelti arčiau sūnaus ir dukters?