Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Taip.

— Kada? — paklausė Rozalė.

— Tikisi išvykti sausio penktą. Prireiks dar poros dienų kruopščiai jį išvalyti ir sutvarkyti. Judviem su tėčiu naujasis būstas bus paruoštas apie sausio dešimtą.

— Tuoj po Kalėdų įteiksiu jiems čekį, — pasakė Haris, negalėdamas nuslėpti pasitenkinimo.

— Jau viskas sutvarkyta, tėti, — atsiliepė Dona. — Žinojau, kad jums reikės to butuko, tai sumokėjau užstatą mūsų kredito kortele.

— Tuoj pat duosiu jums čekį. Tuoj pat.

Jam buvo neramu, kad jie sumokėjo kredito kortele. Žinojo, jog ta naujovė pridaro rūpesčių.

Dona didžiadvasiškai mostelėjo ranka.

— Tegu tai bus kalėdinė dovana.

Haris nenorėjo leisti dukrai to daryti, bet įsitikinęs, kad butukas atiteks jiems, iš tikrųjų nusiramino.

— Puiki naujiena, — sutiko Rozalė energingai linkčiodama.

— Ir tai dar ne viskas, — pasakė Dona. — Aš čia būsiu visą laiką ir padėsiu jums persikraustyti.

— O kaip mokykla? — paklausė Haris.

— Tai dar viena staigmena, — nusišypsojo Dona. — Išeinu į pensiją. Nuo dabar.

— Bet kaip?.. — išpūtė akis Haris. — Dabar juk mokslo metų vidurys.

— Tiesą sakant, tai toks atvejis, kai naujiena yra ir gera, ir bloga, — paaiškino Ričas. — Donai reikia operuoti kelius.

Dona linktelėjo.

— Tikriausiai taip atsitiko todėl, kad šitiek metų šliaužiojau ant grindų su savo darželinukais. Operacija nėra sudėtinga, bet po jos reikės kelių savaičių reabilitacijos. Jau buvau apisprendusi išeiti į pensiją pasibaigus šiems mokslo metams. Tačiau artėja vestuvės, operacija, dar ir Tifanė laukiasi, todėl mudu su Riču nusprendėme, kad geriausia tai padaryti dabar.

— Tikrai puiku, — dar kartą linktelėjo Rozalė.

Ji visada palaikydavo savo vaikus, net jei Haris dar svarstydavo, ar jų sprendimai teisingi. Būdavo tolerantiška net dukroms nusikaltus. Hariui labai patiko ta jos savybė.

— Dokumentai jau sutvarkyti, reikalai pajudėjo.

— Reikėjo mums pasakyti, — prikišo Rozalė.

— Negalėjau, kol nebuvau gavusi galutinio atsakymo. Neketinau nieko nuo tavęs slėpti, mama, bet žinojau, kaip būtum nerimavusi.

Nors Dona tvirtino anksčiau išeinanti iš darbo dėl vestuvių, operacijos ir kūdikio, Haris manė, kad jos ankstyvos pensijos priežastis kita.

— Tai padėsi mums supakuoti daiktus, — tarė jis.

— Būtinai. Ir Lorena padės.

Hariui tai buvo puiki naujiena. Jo malda išklausyta — jie jau turi vietą „Laisvės sode“. Ir abi dukterys bus čia. Jeigu Dievas nuspręs jį pasisaukti, Haris galės būti ramus, kad Rozalė neliks be globos.

Ką gi, jo laukė geriausios gyvenime Kalėdos. Ir paskutinės...

19

Betė nusižiovavo. Diena buvo sunki — pradedant rytmečiu bažnyčioje ir šeimos vaišėmis. Dabar, beveik dešimtą vakaro, ji jautėsi pavargusi ir norėjo tik į lovą. Neseniai prisijungė prie „World of Warcraft“ ir nusivylė pamačiusi, kad Piterio ten nėra. Vis dėlto juto palengvėjimą, jog jie susitarė atidėti susitikimą, kol praeis Naujųjų metų šventės. Taip ji laimėjo laiko — galės apsvarstyti, įvertinti padėtį ir nuspręsti, kaip elgtis sužinojus tokią stulbinamą naujieną.

Sučirškė durų skambutis. Betė susiraukė nesuprasdama, kas galėtų taip vėlai vakare atsibelsti.

Žvilgtelėjusi pro akutę duryse pamatė koridoriuje stovinčią žavią moterį. Tos nepažįstamosios akys buvo neįtikėtinai skaisčiai mėlynos. Betė jos nepažinojo. Ir vis dėlto atrakinusi atidarė duris.

Vietoj moters, kurią matė per akutę, prieš ją stovėjo vyriškis. Ir ne šiaip vyriškis. O Džonas Nikodemas, buvęs jos vyras.

Piteris.

Žinoma, Betė apstulbo, bet nepalyginamai didesnį sukrėtimą patyrė Piteris.

— Meribetė? — kimiai sušnabždėjo jis tarsi praradęs balsą. — Ką tu čia veiki?

— Gyvenu.

— Ne, tu čia negyveni, — nesutiko jis.

— Ar tu ieškai Borinkanos? — paklausė Betė ir Piteris išblyško. — Tu Timiksis, — pridūrė ji.

Buvo aišku, kad jiems abiem reikia atsisėsti, tad ji pasitraukė iš tarpdurio ir gestu pakvietė jį į vidų.

Įėjęs į svetainę Piteris sunkiai susmuko ant minkštasuolio. Alkūnėmis įsirėmęs į kelius jis panardino pirštus į plaukus ir įsispoksojo į grindis.

Betė suprato, ką jis jaučia, nes ir pati Levenvorte patyrė tokią jausmų maišalynę. Atrodė, lyg po jos kojomis šaligatvis trupėtų į gabalus. Po didžiulio sukrėtimo apėmė pyktis, paskui kilo noras viską paneigti.

Vakar Levenvorte Betei kilo įtarimas, kad jis pats kažkokiu būdu taip viską patvarkė. Dabar stebėdama jo veidą matė, jog jis abejoja, negali patikėti, įtarinėja — visai kaip ji vakar.

— Kaip gali taip būti? — sumurmėjo jis po kelių minučių.

— Ir aš savęs to klausiau.

Piteris prisimerkė.

— Ar seniai žinai?

Betė norėjo, kad jis suprastų, jog ji šito nesuruošė — lygiai kaip ir jis.

— Nuo Levenvorto.

Jis kietai suspaudė lūpas.

— Tu ten buvai?

Betė linktelėjo.

— Tu stovėjai prie apžvalgos aikštelės, kaip buvome susitarę. Kai pamačiau tą raudoną rožę, kone apalpau.

— Kas kalbėjo telefonu? — griežtai paklausė jis. — Tavo balsą būčiau atpažinęs.

— Mano draugė Heidė. Nauja draugė, tu nesi jos matęs.

Jis išsitiesė ir atsirėmė į atlošą, permąstydamas jos žodžius.

— Kodėl čia atėjai? — paklausė Betė.

Laukdama atsakymo ji atidžiai žvelgė į jį. Jis buvo netgi patrauklesnis negu jos prisiminimuose. Metai jį subrandino, veide nebeliko berniokiškų bruožų. Dabar atrodė rimtesnis, labiau... suaugęs. Tada jie buvo visai dar jaunikliai, neprotingi, todėl ir skubėjo kuo greičiau nutraukti ryšius. Per skyrybas skausmas trukdė Betei aiškiai viską suvokti, tikriausiai ir Džonui... Piteriui buvo panašiai. Jo prisipažinimai internete leido daryti tokią prielaidą.

— Man nereikėjo čia ateiti, — sumurmėjo jis. — Visą laiką, kol važiavau, negalėjau suprasti, kodėl taip darau.

Nė Betė negalėjo to suprasti. Jie buvo susitarę susitikti tik po Naujųjų metų.

Jis kelioms sekundėms užsimerkė, paskui vėl atsimerkė ir pažvelgė tiesiai į ją.

— Šiandien po pietų mes viską suplanavome, bet staiga pajutau, jog mūsų planas ne visai geras. Negalėjau liautis galvojęs apie tave. Bijojau, kad jeigu dar kartą atidėsime pasimatymą, tai niekada neprisiruošime susitikti. Labai paprasta nuolat atidėlioti.

Betė pripažino, kad tai tiesa.

— Taip nusprendęs nebegalėjau ilgiau laukti.

Turėjau tavo adresą, gautą per pokalbį Levenvorte — iš tavo draugės, kaip paaiškėjo. Nusprendžiau susipažinti su tavimi, o tada pasidarė nesvarbu, kad vėlu, jau po devintos vakaro, o aš pasirodysiu nekviestas.

— Tik tiek, kad tu jau buvai pažįstamas su manimi.

— Aš juk negalėjau to žinoti! — išpyškino jis, bet tuoj, regis, ėmė gailėtis pasikarščiavęs. — Kaip gali šitaip nutikti? — bejėgiškai paklausė.

Betė į klausimą atsakė klausimu:

— Kada Džonas tapo Piteriu?

— Kai pradėjau dirbti korporacijos „Starbucks“ biure. Ten buvo keturi Džonai, tai nusprendžiau pasirinkti savo antrąjį vardą ir laikui bėgant prie jo pripratau. Šiuo metu mane Džonu vadina tik tėvai.

Kitais žodžiais, vardą jis pasikeitė visiškai pagrįstai. Tikrai nebando išsisukinėti.

— O kaip tu, Meri bete?

— Meribetė tapo Bete po skyrybų.

Jis skeptiškai pažvelgė į ją.

— Gal yra kokia rimtesnė priežastis?