Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Iš anglų kalbos vertė

Eglė Gaivenytė

Turinys

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

Skiriu

Lindai Johnson, kurios dėka mezgimas tapo ir mano aistra,

Laurai Earty, kuri mane globojo ir man patarė, ir

Lisai, kurios troškimas turėti kūdikį sujaudino iki širdies gelmių.

1

„Iš siūlo išmezgu kilpą, mezgimas įkvepia draugystei, mezginys apjungia kartas“.

Karen Alfke, „Unpattern“ dizainerė ir mezgimo mokytoja

LIDIJA HOFMAN

Kai pirmą kartą pamačiau tuščią parduotuvę Gėlių gatvėje, prisiminiau savo tėtį. Išore pastatas labai priminė tėčio dviračių krautuvėlę, kurią jis laikė, kai buvau dar vaikas, — su tokiais pat didžiuliais vitrininiais langais, nuo saulės pridengtais dryžuotu stogeliu. Po jais puikuodavosi vazonai su svyrančiomis raudonomis pelargonijomis. Gėlėmis rūpinosi mama. Pavasarį ir vasarą — pelargonijomis, rudenį chrizantemomis, o per Kalėdas — ryškiai žaliu amalu. Aš irgi pasisodinsiu gėlių.

Verslas tėčiui sekėsi, jis persikraustė į erdvesnes patalpas, bet man labiau patiko anoji krautuvėlė.

Turbūt apstulbinau mane į vidų atlydėjusią nuomos agentę. Vos jai spėjus atrakinti duris pareiškiau:

— Imu.

Ji atsisuko keista veido išraiška, lyg nenugirdusi.

— Gal norėtumėte pasižvalgyti? Ar žinote, kad viršuje yra butukas? Nuomojama viskas kartu.

— Taip, jūs jau minėjote.

Butuko man reikėjo. Mudu su katinu Ūsiu dairėmės namų.

— Tikriausiai prieš pasirašydama sutartį norėsit apžiūrėti, — neatlyžo agentė.

Nusišypsojau ir linktelėjau. Nebūtina. Nuojauta kuždėjo, kad radau puikią vietą siūlų krautuvėlei. Ir sau.

Vienintelė blogybė — šis Sietlo rajonas intensyviai remontuojamas. Dėl statybos darbų Gėlių gatvė buvo uždaryta. Leidžiamas tik vietinis eismas. Kitapus gatvės trijų aukštų plytinis pastatas, kuriame kadaise buvo bankas, perstatomas į aukštą daugiabutį. Daugiabučiais turėjo virsti ir dar keli gatvės pastatai, įskaitant seną sandėlį. Architektui kažkaip pavyko išsaugoti senąją gatvės dvasią, ir aš tuo džiaugiausi. Statybos truks ilgus mėnesius, vadinasi, ir nuomos mokestis bus pakenčiamas. Bent jau kol kas.

Supratau, kad pirmieji šeši mėnesiai bus sunkūs. Kaip bet kokiam smulkiajam verslui. Dėl statybų gali kilti ir papildomų kliūčių, tačiau man patalpos patiko. Kaip tik tokių norėjau.

Po savaitės ankstyvą penktadienio rytą aš, Lidija Hofman, pasirašiau patalpų nuomos sutartį dvejiems metams. Gavau raktus ir sutarties kopiją. Tą pačią dieną įsikrausčiau į naujuosius namus. Tokio džiaugsmo seniai nebuvau patyrusi. Jaučiausi taip, lyg pradėčiau gyvenimą iš naujo — daugeliu atžvilgių taip ir buvo.

„Gerų siūlų“ duris atvėriau paskutinį balandžio antradienį. Išdidžiai, nekantraudama stovėjau savo krautuvėlėje ir grožėjausi mane supančiomis spalvomis. Numaniau, ką sakys sesuo, sužinojusi, kam ryžausi. Jos patarimo neklausiau, nes iš anksto žinojau Margaretės nuomonę. Ji — švelniai kalbant — tikrai nepadrąsintų.

Susiradau dailidę, kuris pritaisė lentynas su kabliukais — tris baltas eiles. Didžioji dalis siūlų buvo atvežta penktadienį. Savaitgalį surūšiavau juos pagal svorį, spalvą ir tvarkingai sudėliojau į lentynas. Nusipirkau naudotą kasos aparatą, susitvarkiau prekystalį ir išdėliojau mezgimo reikmenis. Buvau pasirengusi prekiauti.

Atrodytų, tokia laiminga akimirka, o aš vos sulaikiau ašaras. Tėtis labai džiaugtųsi, jei dabar mane matytų. Jis buvo mano ramstis ir įkvėpėjas, kelrodė žvaigždė. Tėčio mirtis man buvo baisus smūgis.

O juk visada maniau mirsianti anksčiau už jį.

Žmones baugina kalbos apie mirtį, o aš taip ilgai gyvenau jos akivaizdoje, kad nebebijau. Mirtis keturiolika metų alsavo man į nugarą, taigi apie ją kalbu kaip apie orą.

Pirmą kartą su vėžiu susidūriau šešiolikos. Tą rugpjūčio dieną ėjau atsiimti vairuotojo pažymėjimo. Buvau sėkmingai išlaikiusi abu egzaminus — raštu ir žodžiu. Mama man leido vairuoti nuo policijos skyriaus iki oftalmologo kabineto. Eilinis tikrinimas prieš mokslo metus gimnazijoje. Tą dieną turėjau daug planų. Su Beke buvau susitarusi po vizito pas akių gydytoją važiuoti į paplūdimį. Būčiau pirmą kartą pati vairavusi. Laukiau nesulaukiau, kada vairuosiu be mamos, tėčio ar vyresnėlės sesers.

Prisimenu — pykau, kad mama užrašė pas gydytoją iškart po vairavimo egzamino. Man kurį laiką svaigo galvą, truputį pykino. Tėtis nusprendė, kad, ko gero, reikia akinių skaitymui. Mane erzino mintis, kad gali tekti Linkolno gimnazijoje pasirodyti akiniuotai. Baisiai erzino. Tikėjausi, kad pavyks įkalbėti tėvus ir jie leis man nešioti kontaktinius lęšius. Paaiškėjo, kad sutrikęs regėjimas buvo mažiausia bėda.

Pasišviesdamas nepaprastai ryškia šviesa optikas, mano tėvų draugas, rodės, visą amžinybę spoksojo į mano akies kamputį. Uždavė daugybę klausimų apie galvos skausmus. Nors tai buvo prieš penkiolika metų, turbūt taip ir neužmiršiu jo veido išraiškos, kai kreipėsi į mano mamą. Toks rimtas, susirūpinęs, paniuręs.

— Lidijai reikia pasirodyti Vašingtono universiteto medikams. Ir kuo greičiau.

Mudvi su motina sutrikome.

— Gerai, — sutiko mama, jos žvilgsnis bėgiojo nuo manęs prie daktaro Raido ir atgal. — Ar kas blogai?

Jis linktelėjo.

— Man nepatinka tai, ką pamačiau. Reikia, kad pasižiūrėtų daktaras Vilsonas.

Daktaras Vilsonas ne vien pasižiūrėjo. Jis pragręžę man kaukolę ir pašalino piktybinį smegenų auglį. Šiandien tai sakau trumpai ir aiškiai, bet anuomet operacija nebuvo nei greita, nei paprasta. Ji reiškė ilgas savaites ligoninėje ir siaubingą, alinantį galvos skausmą. Po operacijos man paskyrė chemoterapiją ir daug švitinimo procedūrų. Buvo tokių dienų, kai nežmoniškai kankindavo menkiausios švieselės sukeltas skausmas. Ir tokių, kai skaičiuodavau įkvėpimus, iš paskutiniųjų kabindamasi į gyvenimą, nes, kad ir kaip stengiausi, jaučiau, jog jis slysta iš rankų. O kartais pabudusi ryte norėdavau būti mirusi, nes nebeįstengiau tverti. Jei ne tėtis, tikrai nebūčiau ištvėrusi.

Man nuskuto plaukus, ėmę dygti šeriukai tuoj pat vėl išslinkdavo. Praleidau visus mokslo metus. Kai galiausiai grįžau į gimnaziją, viskas buvo kitaip. Į mane net žiūrėjo kitaip. Nenuėjau į išleistuvių vakarą, nes niekas nepakvietė. Kelios mergaitės pasiūlė dėtis prie jų, bet iš kvailo išdidumo atsisakiau. Kai prisimenu, atrodo smulkmena, reikėjo eiti.

Liūdniausia, kad vos man spėjus patikėti, jog jau gyvensiu kaip visi, nes begalė vaistų ir kančių pasiteisino, auglys atsinaujino.

Tikrai nepamiršiu dienos, kai daktaras Vilsonas mums pranešė, kad navikas ataugo. Bet įsiminiau ne jo veido išraišką, o skausmą tėvo akyse. Jis iš visų geriausiai suprato, ką ištvėriau per pirmą gydymo etapą. Motinai taip ir nepavyko susitaikyti su mano liga, emociškai mane palaikė tėvas. Jis suprato, kad nei žodžiais, nei veiksmais neįstengtų palengvinti man tekusio antro išbandymo. Tuomet buvau dvidešimt ketverių, tebestudijavau koledže ir stengiausi susirinkti kreditus, kurių reikėjo mokslams baigti. Taip ir nebaigiau.