Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Suskambėjo telefonas, Kerol čiupo ragelį dar nepasigirdus antram skambučiui.

— Klausau, — žvaliai atsiliepė, pasirengusi kalbėtis su bet kuo, net ir su prekybos agentu.

— Sveika, brangioji. Pamaniau, gal dar neišėjai.

Ją užliejo panikos banga.

— O kur turėjau eiti?

Dagas sukikeno.

— Lyg ir sakei, kad eisi pasivaikščioti.

Ramūs pasivaikščiojimai buvo siūlomi vienoje iš jų skaitytų knygų. Ją perskaičiusi Kerol nusprendė daugiau mankštintis. Dieną nebeidama į darbą ji turėjo daugybę laiko vaikščioti. Tokią programą juodu buvo aptarę prieš jai metant darbą.

— Tiesa. Kaip tik rengiausi eiti. — Ji nužvelgė mikrobangų krosnelę ir atsuko nugarą garuojantiems pietums.

— Kerol, kaip jautiesi?

Vyras atpažindavo jos nuotaiką, liūdesį ir nerimą. Dagas neklydo siūlydamas mesti darbą. Abudu baiminosi, kad jai nepavyks išnešioti kūdikio visus devynis mėnesius. Neguodė ir tai, kad laukė jau paskutinė dirbtinio apvaisinimo procedūra. Draudimo kompanijos, kurioje dirbo Dagas, būstinė buvo Ilinojuje. Valstijos įstatymai leido kompanijos sveikatos draudimu apmokėti tris procedūras — dvi pirmosios buvo nesėkmingos. Pagal pažangiausią technologiją atliekamas dirbtinis apvaisinimas buvo galimybių viršūnė, kurią jiems, trokštantiems biologinio vaiko, pasiūlė vaisingumo klinika. Liepą bus atlikta paskutinė kompensuojama procedūra, o paskui teks mokėti patiems. Iš pradžių jie sutiko tenkintis trimis procedūromis. Jei nepavyktų pastoti, ketino įsivaikinti.

Žvelgiant į praeitį, sprendimas buvo išmintingas. Emocinis nuovargis po dviejų nesėkmių aiškiai parodė, kad negalima mėginti be galo. Jau dukart buvo įsodintas apvaisintas kiaušinėlis, ir abu kartus įvyko persileidimas. Jokia pora nepajėgi daugybę kartų kęsti tokį skausmą.

Nei Kerol, nei Dagas neužsiminė, kad trečia dirbtinio apvaisinimo procedūra — paskutinė viltis, tačiau abu tokia mintis persekiojo. Šįkart jai buvo gyvybiškai svarbu pastoti ir išsaugoti nėštumą.

Dėl to Kerol mielai viską paaukotų. Sutiko atsisakyti mėgstamo darbo, sutiko būti badoma, čiupinėjamą ir žeminama. Ryžosi įveikti dvejones dėl jų pastangų pastoti. Ir viskas dėl kūdikio. Dėl Dago kūdikio.

— Aš tave myliu, širdele.

— Žinau, — tarstelėjo nesusimąsčiusi — Kerol tikrai žinojo. Dagas visą laiką šalia: lydi pas gydytojus, į laboratorijas, mato jos ašaras, neviltį, pyktį ir liūdesį. „Kai čiūčiuosi mudviejų vaikelį, žinosime, kad buvo verta.“ Jie jau išrinko vardus. Berniukui — Kameronas, mergaitei — Kolina. Kerol aiškiai įsivaizdavo savo vaiką, jautė glėbyje, matė džiaugsmingai spindinčias vyro akis.

Svajonė apie glaudžiamą glėby kūdikį padėjo Kerol ištverti sunkiausias dirbtinio apvaisinimo procedūros akimirkas.

— Kada grįši? — Ji anksčiau neklausdavo, bet dabar savo gyvenimą derino prie vyro išėjimų ir grįžimų. Jos dienotvarkė priklauso nuo vyro, o jo grįžimas iš darbo — didžiausias dienos džiaugsmas. Popietėmis ji vis žvilgčiodavo į laikrodį, skaičiuodavo valandas, o paskui ir minutes iki Dago grįžimo.

— Kaip paprastai, — pažadėjo jis.

Juodu susituokę septynerius metus. Dagas — draudimo agentas. Kerol buvo pagrindinė šeimos maitintoja. Jos pajamos jiems leido sumokėti įnašą už butą. Kai jie susituokė, taupus ir išmintingas vyras įkalbėjo gyventi vien iš jo algos. Baiminosi, kad kitu atveju jie įprastų gyventi iš jos atlyginimo ir imtų atidėlioti šeimos pagausėjimą. Trejus metus po vestuvių jie taupė ir laukė, bet tokių sunkumų nesitikėjo. Sprendimas pasiteisino, nes nevaisingumo gydymas, net ir apdraustiems, kainavo stulbinamai brangiai. O dabar, kai ji nebedirba...

— Ar sakiau, kokia neįdomi dieninė televizijos programa?

— Išjunk televizorių ir eik pasivaikščioti.

— Klausau, pone, — paklusniai atsakė Kerol.

Dagas nusijuokė.

— Ar aš toks griežtas?

— Ne. Supranti, nė nenutuokiau, ką reiškia sėdėti namie.

Toks gyvenimas neturėjo virsti nuobodulio valandomis, ieškant prasiblaškymo ir laukiant grįžtančio Dago. Ji buvo pratusi prie dažnų susirinkimų, adrenalino lygį keliančių sprendimų, nuolatinio užimtumo. Sėdėjimas namie vienui vienai — visiškai nauja patirtis, ir tikrai ne iš smagiųjų.

— Gal tau dar paskambinti?

— Nereikia. Tu teisus, eisiu pasivaikščioti. Graži popietė.

Saulės nušviestas Sietlas — gražiausias kampelis žemėje.

Vaiski gegužės diena. Kerol nužvelgė tolumoje dunksančius Olimpiko kalnus ir melsvai žalsvus Piužė sąsiaurio vandenis.

— Pasimatysime apie pusę penktos, — tarė Dagas.

— Lauksiu.

Kai Kerol dirbo kontoroje, Dagas grįždavo pirmas ir klausydamasis vietos žinių ruošdavo vakarienę. Kerol nesunkiai apsikeitė vaidmenimis su Dagu. Šiuo metu tai buvo vienas įdomesnių pokyčių jos gyvenime.

Kerol įdėjo pietus į šaldytuvą ir čiupusi obuolį nuėjo prie durų. Juodu jau ketverius metus gyvena daugiabučiame name, o ji dar nepažįsta kaimynų. Visi — karjeros žmonės, kaip ir jie su Dagu. Šeimose abu — ir vyras, ir žmona — daug dirba. Tik nedaugelis turi vaikų. Mažyliai iš pat ryto išvežiojami po brangius darželius.

Tuščiu liftu Kerol nusileido į fojė ir pasuko prie dvigubų stiklinių durų. Suleidusi dantis į obuolį ji greitu žingsniu pasuko į pakrantę ir prisiminė vieną dar neįveiktą baimę.

Sužinojusios, kad Kerol meta darbą, kontoros moterys viena per kitą puolė gąsdinti, kad namų šeimininkės nuolat kovoja su antsvoriu. Pasak buvusių bendradarbių, sukiojantis virtuvėje ir ragaujant ruošiamo maisto, neįmanoma išsaugoti grakščią taliją. Kerol dėl to nesijaudino. Dar niekada nesimaitino taip sveikai kaip dabar. Dieta tapo neatskiriama naujojo režimo dalimi, ir ji nesunkiai išsaugojo aštunto dydžio matmenis.

Vėsus vėjelis glostė ją, žingsniuojančią įprastu maršrutu. Kažkodėl užsigeidė pasukti į rytus ir įkopti į Žirnelių kalvą, kur buvo Virdžinijos masonų ir Švedų medicinos centro ligoninės. Sunkiai šnopuodama ji įveikė stačią įkalnę ir lėtai perėjo dar keletą kvartalų, dairydamasi po nepažįstamą rajoną, kol įžengė į Gėlių gatvę.

Daugelis pastatų buvo renovuojami. Gatvė užtverta, bet šaligatvis pakenčiamas. Atrodė, kad vienoje gatvės pusėje darbai jau baigti: fasadai šviežiai nudažyti, prie gėlių parduotuvės išskleista žaliai ir baltai dryžuota stoginė, prie durų pamerktos tulpių ir lelijų puokštės.

Nepaisydama statybų keliamo triukšmo ir dulkių, Kerol leidosi gatve. Tolimajame kvartalo gale buvo matyti videoteka ir niūrus plytinis gyvenamasis namas. Kitapus gatvės — restoranėlis pavadinimu „Pas Enę“. Senieji ir atnaujintieji pastatai stulbinamai skyrėsi. Neatnaujinta gatvės dalis priminė žavingą nedidelį miestelį su jaukiomis krautuvėlėmis — tarsi iš dvidešimto amžiaus septintojo dešimtmečio televizijos serialo. Kai kurie pastatai atrodė apskurę, bet vis viena mieli. Nepasakytum, kad Gėlių gatvė — vos už mylios nuo paties Sietlo centro su dangoraižiais ir sausakimšais prospektais.

Už gėlininko parduotuvės dar viena staigmena — siūlų krautuvėlė. Vitrinoje šviečiantis kompiuteriu atspausdintas skelbimas „Didysis atidarymas“ bylojo, kad krautuvėlė visiškai nauja. Viduje, supamojoje kėdėje, sėdėjo moteris, maždaug jos bendraamžė. Jos rankose mikliai judėjo virbalai, o ant pilvo sukinėjosi didžiulis kamuolys žalsvai geltonų siūlų.

Kadangi niekur neskubėjo, Kerol pravėrė duris ir įžengė vidun, palydėta malonaus varpelio skambesio.

— Laba diena, — pasisveikino ji kuo linksmiau, dėdamasi, kad yra susidomėjusi. Pačiai buvo keista, ko jai čia prireikė. Nemokėjo megzti, rankdarbiai jos apskritai netraukė.