Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Ištvėriau abi vėžio atakas ir jau nebesu nerūpestinga mergaitė kaip kadaise. Džiaugiuosi kiekviena diena, nes žinau, koks brangus gyvenimas. Daug kas mano, kad man dar nėra trisdešimties. Tokiems atrodau rimtesnė negu kitos mano amžiaus moterys. Patirtis kovojant su vėžiu mane išmokė, kad nieko gyvenime negauname dykai. Ir patį gyvenimą gauname ne už dyką. Nebemoku nerūpestingai pasitikti dienos. Suprantu ir tai, kad už kančias atlyginama. Žinau — jeigu ne vėžys, būčiau visiškai kitokia. Pasak tėčio, įgijau ramios išminties. Neprieštarauju. Vis dėlto neretai būnu naivi, ypač turint omenyje vyrus ir žmonių santykius.

Labiausiai mane džiugina, kad sirgdama išmokau megzti.

Aš dukart nugalėjau vėžį. Deja, tėtis neištvėrė. Mano antrasis auglys jį įveikė. Taip galvoja mano sesuo Margaretė. Nė karto nesakė, bet žinau, kad galvoja. Tiesą sakant, ir aš pati manau, kad ji teisi. Tėtis mirė nuo širdies smūgio, bet tąkart, sužinojęs apie ataugusį auglį, akimirksniu paseno. Jaučiau — jeigu būtų galėjęs, būtų mielai pasikeitęs su manimi vietomis.

Jis nuolat budėjo prie mano lovos. Atrodo, kaip tik to Margaretė ir neįstengia nei pamiršti, nei atleisti — man skirto tėčio laiko ir atsidavimo. Palaikė ir mama, kiek pajėgė emociškai.

Kai sužinojome apie antrąjį auglį, Margaretė jau buvo ištekėjusi dviejų vaikų motina. Vis dėlto atrodo, kad ir ji jaučiasi nukentėjusi dėl mano vėžio. Lig šiol elgiasi taip, tarsi aš pati būčiau pasirinkusi ligą, o ne normalų gyvenimą.

Nereikia aiškinti, jog mudviejų su seserimi santykiai įtempti. Dėl mamos, ypač tėčiui mirus, stengiuosi nesipykti su Margarete. Ji beveik nepadeda. Neįstengia slėpti nuoskaudos, nors prabėgo ne vieni metai.

Margaretė nepritarė mano sumanymui atidaryti siūlų krautuvėlę. Tiesą sakant, aš nuoširdžiausiai abejoju, ar apskritai paremtų kokį nors mano sumanymą. Prisiekiu — jos akys nušvito nuo minties, kad man gali nepasisekti. Pagal statistiką, dauguma naujų verslo įmonių žlunga, dažniausiai per pirmuosius metus. Vis dėlto jaučiau didžiulį norą pamėginti.

Lėšų turėjau. Pinigų paveldėjau po močiutės iš mamos pusės mirties, kai buvau dvylikos. Tėtis juos sėkmingai investavo, taigi pradžiai užteks. Gal reikėjo pasaugoti, pasak mamos, juodai dienai, bet nuo šešiolikos mačiau daug juodų dienų ir nebenoriu tokių laukti. Giliai širdyje jaučiu, kad tėtis man pritartų.

Jau sakiau, kad megzti išmokau per chemoterapijos kursą. Po kelerių metų jau buvau rimta mezgėja. Tėtis juokaudavo, kad mano siūlų užtektų parduotuvei atidaryti — neseniai nusprendžiau, kad jis teisus.

Man patinka megzti. Mezgimas teikia sunkiai paaiškinamą paguodą. Kartotinis siūlo metimas ant virbalo ir kilpos išmezgimas įkvepia jausmą, kad artėji prie tikslo, žengi pirmyn, darai pažangą. Kai pasaulis, regis, kraustosi iš proto, norisi ramybės. Atradau ją megzdama. Netgi teko skaityti, kad kovojant su stresu mezgimas — veiksmingesnis ginklas už meditaciją. Man mezgimas mielesnis ir dėl to, kad gaunu apčiuopiamą rezultatą. Megzdama kažką darau. Nežinau, ką man žada rytojus, bet ginkluota virbalais ir siūlų kamuoliu jaučiuosi viską ištversianti. Kilpa — atliktas darbas. Kartais per dieną numegzdavau tik vieną eilę, bet ir toks pasiekimas džiugindavo. Man jis buvo svarbus. Labai svarbus.

Per tuos metus daugybę žmonių išmokiau megzti. Pirmieji mano mokiniai buvo nelaimės draugai chemoterapijos palatoje. Susipažinome Sietlo onkologijos centre. Netrukus visi, taip pat ir vyrai, mezgėme medvilnines šluostes. Klinikos gydytojams ir slaugytojoms turėtų jų užtekti iki pat gyvos galvos! Paskui mano pradedančiųjų mezgėjų būrelis ėmėsi vilnonių antklodžių. Aišku, būta ir nesėkmių, bet dažniausiai pavykdavo. Kai ir kiti megzdami atrasdavo tokią pat ramybę, jausdavausi sulaukusi atlygio už kantrybę.

Dabar turiu savo krautuvėlę. Pamaniau, kad patikimiausias būdas prisivilioti pirkėją — pakviesti į mezgimo mokyklą. Jei mokyčiau megzti šluostes, neparduočiau tiek siūlų, kad verslas nežlugtų, taigi pradžiai ėmiausi antklodėlės kūdikiui. Pasirinkau mėgstamiausios dizainerės Anos Norling modelį, kuriam numegzti užtenka mokėti išversti gerąją ir išvirkščiąją akį.

Nežinau, ar man pavyks, bet turiu vilties. Sergančiajam — arba sirgusiajam — vėžiu viltis svarbesnė už bet kokį vaistą. Gyvename ja, gyvename dėl jos. Išmokusieji džiaugtis kiekviena diena, tampa nuo jos priklausomi.

Piešiau plakatą, kviečiantį į pradedančiųjų mokyklėlę, kai virš durų suskambėjo varpelis. Pasirodė pirmas pirkėjas, ir aš su šypsena pakėliau akis. Džiugus jaudulys kaipmat išgaravo — pamačiau įžengiančią Margaretę.

— Labas, — pasisveikinau, iš visų jėgų vaizduodama nudžiugusią. Nenorėjau, kad patį pirmą rytą pasirodžiusi sesuo kėsintųsi į mano viltis.

— Mama pasakė, kad nusprendei įgyvendinti sumanymą.

Tylėjau.

Susiraukusi Margaretė tęsė:

— Buvau netoliese. Pamaniau, užsuksiu.

Mostelėjau ranka ir nežinia kodėl paklausiau:

— Ir ką manai?

Nutylėjau, kad Gėlių gatvė jai tikrai nepakeliui.

— Kodėl pavadinai „Geri siūlai“?

Pergalvojau begalę pavadinimų — ir pretenzingų, ir paprastų. Man patinka posakis „vynioti siūlą“, reiškiantis „pasakoti istoriją“. Svarbu dalytis saviške su kitais, išklausyti svetimų istorijų. Turbūt dar vienas klinikos palikimas. Man regis, „Geri siūlai“ — šiltas, kviečiantis pavadinimas, bet Margaretei viso to neaiškinau.

— Norėjau, kad pirkėjai žinotų, jog parduodu kokybiškus siūlus.

Margaretė patraukė pečiais, lyg būtų mačiusi daugybę siūlų parduotuvių įspūdingesniais pavadinimais.

— Tai ką manai? — neatlyžau, nors buvau prisiekusi nebeklausti.

Margaretė dar kartą apsižvalgė, nors po pirmo apsižvalgymo niekas nepasikeitė.

— Geriau negu tikėjausi.

Priėmiau tai kaip aukštą įvertinimą.

— Atsargų dar neturiu, bet per metus tikiuosi sukaupti. Žinoma, dar ne visus užsakytus siūlus atvežė. Galvoju parsisiųsdinti puikių pavyzdžių iš Airijos ir Australijos. Viskam reikia pinigų ir laiko, — iš džiaugsmo pasakiau daugiau nei norėjau.

— Tikiesi, kad padės mama? — šiurkščiai paklausė ji.

Papurčiau galvą.

— Nesijaudink. Tvarkausi savarankiškai.

Štai ir paaiškėjo netikėto vizito priežastis. Margaretė manė, kad kreipsiuosi į mamą. Nebūčiau. Klausimas žeidė, bet įstengiau nuryti apmaudą ir neatrėžti.

Margaretė nepatikliai spoksojo į mane.

— Pardaviau „Microsoft“ akcijas, — prisipažinau.

Gilios rudos Margaretės akys, labai panašios į maniškes, iš siaubo iššoko ant kaktos.

— Negali būti.

Kodėl sesuo stebisi? Negi mano, kad kojinėje slėpiau pluoštą grynųjų?

— Teko.

Dėl mano ligos joks bankas nebūtų suteikęs paskolos. Nors jau ketverius metus gyvenu be vėžio, priklausau amžinai rizikos grupei.

— Aišku, pinigai tavo. — Margaretės tonas reiškė, kad padariau siaubingą klaidą. — Manau, kad tėtis būtų nepritaręs.

— Jis pats pirmas mane padrąsintų, — nesusitvardžiau, nors reikėjo patylėti.

— Ko gero, tu teisi, — sutiko Margaretė su dygia gaidele, išlįsdavusia per kiekvieną mūsų pokalbį. — Tėtis tau nekart nėra atsakęs.

— Pinigai paveldėti, — priminiau. Jos pačios dalis turbūt tebeaugina pelną.

Sesuo apėjo krautuvėlę, nužvelgdama viską kritišku žvilgsniu. Margaretė akivaizdžiai manęs nemėgsta, tai kodėl man tokie svarbūs mudviejų santykiai? O man jie tikrai svarbūs. Mama silpnos sveikatos. Ji neprisitaikė prie gyvenimo be tėčio. Bijau, kad greitai teliksime mudvi su Margarete. Mintis, kad galiu likti vienui viena, be artimųjų, mane baugina.