Džiaugiuosi, kad nežinau, ką atneš ateitis. Kadaise paklausiau tėčio, kodėl Dievas nuo mūsų slepia rytojų. Jis atsakė, kad nežinojimas — dovana. Jei žinotume, neprisiimtume atsakomybės už savo gyvenimą ir laimę. Tėtis buvo teisus — kaip ir dėl daugybės kitų dalykų.
— Ar turi verslo planą? — paklausė Margaretė.
— Šiokį tokį.
— O pirkėjų?
— Užsakiau skelbimą bulvariniame laikraštyje. — Nutylėjau, kad naujas telefono numeris bus paskelbtas tik po dviejų mėnesių. Nereikia įduoti seseriai ginklo. Be to, išklijavau aplinkui skelbimus, bet nežinau, ar jie bus veiksmingi. Pelnyti pirkėjų dėmesį ir, žinoma, užsitikrinti pardavimus ketinau ir žodinėmis rekomendacijomis. To irgi jai nepasakiau.
Sesuo prunkštelėjo. Negaliu pakęsti to pašaipaus garso, bet sukandusi dantis bandau neišsiduoti.
— Kaip tik ruošiausi kabinti skelbimą apie mezgimo mokyklėlę.
— Nejau rimtai tikiesi ranka rašytu skelbimu vitrinoje prisivilioti pirkėjų? — griežtai paklausė Margaretė. — Čia beveik neįmanoma pasistatyti automobilio. Kažin ar žmonės veršis pro statybas net ir tada, kai gatvę vėl atidarys.
— Ne, bet...
— Linkiu tau gero, vis dėlto...
— Ar tikrai? — nukirtau aš ir priėjusi prie vitrinos drebančiomis rankomis prikabinau skelbimą apie mokyklėlę.
— Ką tuo nori pasakyti?
Atsigręžiau į seserį. Aukštesnė nei metro septyniasdešimties, ji mane lenkė kokiais septyniais centimetrais, o ir svėrė maždaug dešimčia kilogramų daugiau. Iš šalies kažin ar atrodome seserys, nors vaikystėje buvome labai panašios.
— Manau, tu linki man sužlugti, — atvirai pareiškiau aš.
— Netiesa! Šįryt užsukau, nes... Nes man įdomu, ką tu darai. — Ji kilstelėjo smakrą, lyg ragindama mane mesti dar vieną kaltinimą. — Kiek tau metų? Dvidešimt devyneri? Trisdešimt?
— Trisdešimt.
— Pats laikas atsiplėšti nuo sijono.
Kokia neteisybė.
— Būtent tai ir darau. Palikau mamos namus ir įsikūriau butelyje virš krautuvėlės. Pradėjau savo verslą ir būčiau dėkinga tau už paramą.
Margaretė ištiesė rankas delnais aukštyn.
— Nori, kad pirkčiau tavo siūlus? Ar to nori? Juk žinai, kad nemoku megzti, o ir mokytis neketinu. Man patinka nerti ir...
— Bent šįkart, — antrąkart ją pertraukiau, — gal pasakytum ką nors malonaus?
Laukiau ir tyliai meldžiausi, kad širdies gilumoje ji atrastų bent banalų padrąsinantį žodelį.
Regis, pateikiau Margaretei sunkiai įveikiamą užduotį. Kelias akimirkas pamikčiojusi ji galiausiai išlemeno:
— Tu moki derinti spalvas, — ji rankos mostu parodė siūlus, mano išdėliotus prie durų.
— Ačiū, — padėkojau tikėdamasi, kad nuskambės maloniai. Nutylėjau, jog siūlus išdėliojau pagal spalvų gamą. Margaretė taip sunkiai išstenėjo pagyrimą, kad neketinau suteikti pagrindo jį atsiimti.
Jei būtume artimesnės, atskleisčiau tikrąją priežastį, paskatinusią atidaryti siūlų krautuvėlę. Man ji — akstinas gyventi. Ketinau viską investuoti į jos sėkmę. Kaip užkariautojas vikingas, išlipęs į krantą ir sudeginęs laivą, pasirinkau kursą. Arba pasiseks, arba visiškai žlugsiu.
Kaip pasakytų tėvas, prisiimu atsakomybę už nenuspėjamą ateitį.
Vėl suskambėjo varpelis virš durų. Pirkėjas! Mano pirmas tikras pirkėjas.
2
ŽAKLINA DONOVAN
Žaklina Donovan krimtosi, nes piktai apsižodžiavo su savo vedusiu sūnumi. Ji nuoširdžiai bandė slėpti neprielankumą marčiai. Vis dėlto kai Polas telefonu pranešė, kad Temė Li jau pusšešto mėnesio nėščia, Žaklina pratrūko ir išrėžė tai, ko nederėjo. Per vidurį tirados Polas metė ragelį.
Lyg to dar būtų negana, netrukus paskambino Žaklinos vyras ir paprašė atvežti brėžinius į statybvietę Gėlių gatvėje. Prislėgta ji telefonu atpasakojo vyrui pokalbį su Polu, Risas taip pat susikrimto. Tiesą sakant, vyro nuomonė jai nelabai rūpėjo, o štai Polas — jos vienturtis, bet tai visai kitas reikalas.
Liūdna ir susirūpinusi Žaklina atvažiavo į statybvietę, kur dvidešimt minučių sukiojosi, ieškodama plyšelio priglausti automobiliui. Rastasis, be abejo, buvo už gero kelio gabalo, priešais nutriušusią videoteką.
Gniauždama brėžinius ji stūmėsi pro statybines šiukšles ir mintyse bambėjo. Reikėjo Risui sugadinti jai dieną!
— Brėžinius atvežei? — Jos trisdešimt trejų bendro gyvenimo metų partneris išlipo iš vagonėlio ir žengė jos pasitikti.
Žaklina peržengė metalinius vamzdžius, stengdamasi nesusitepti ir nenusilaužti „Ferragamo“ batelių kulniukų. Vyrui priklausanti architektų firma „Donovanas ir Grėjus“ buvo atsakinga už vykdomą renovaciją. Su „Brooks Brothers“ kostiumu ir šalmu Risas buvo patrauklus penkiasdešimt devynerių vyriškis.
Žaklina ištiesė jam tokį svarbų ritinį. Risas retai jos ko nors prašydavo, ir ji tuo džiaugėsi. Padėjęs brėžinius į vagonėlį Risas atsisuko, ir sustingo prie pat durų.
— Nerimauju dėl Polo, — tarė ji, iš visų jėgų stengdamasi atrodyti rami. Risas patraukė pavargusiais pečiais. Jis labai daug dirbo, o Žaklina apsimetinėjo tikinti, kad ilgos valandos už namų sienų skiriamos vien verslui. Žinojo, kad yra kitaip. Todėl net ir pavargęs iš jos užuojautos tegu nesitiki.
Dėl Polo ir šeimos draugų Žaklina su Rišu stengėsi atrodyti darni šeima, bet santuoka jau daugelį metų nebuvo laiminga. Abudu gyveno savo gyvenimą. Drauge jie nemiegojo jau dvylika metų — nuo tada, kai Polas išvažiavo į koledžą. Išskyrus meilę sūnui, juodu mažai kas siejo.
— Vadinasi, Temė Li nėščia, — tarė vyras, nekreipdamas dėmesio į jos susirūpinimą.
Žaklina linktelėjo.
— Akivaizdu, kad Temė Li — aktyvi mergšė, kaip ir maniau.
Risas susiraukė. Jis nepritarė tokiam žmonos požiūriui į Polo žmoną. Vis dėlto apie jos šeimą juodu beveik nieko nežinojo. Žaklinai tepavyko išsiaiškinti, kad merginos tetos, dėdės ir vienas Dievas žino kokia gausybė pusbrolių mažų mažiausiai nesutarė.
Rišo dėmesį trumpam patraukė jiems virš galvų sugirgždėjęs kranas. Kai jis vėl pažvelgė į ją, buvo susiraukęs.
— Atrodo, tu nesidžiaugi.
— Liaukis, Risai. Kuo, tavo manymu, turėčiau džiaugtis?
— Juk pirmą kartą tapsi močiute.
Žaklina susikryžiavo rankas.
— Visai nesidžiaugiu.
Kelios artimos jos draugės jau buvo tapusios močiutėmis ir labai džiaugėsi, bet Žaklina manė taip lengvai su tuo nesusitaikysianti.
— Džeke, juk tai mūsų anūkas.
— Be reikalo tau pasakiau, — piktai atšovė ji. Nebūtų vyrui nieko pasakojusi, jei ne barnis su Polu. Sūnui ji buvo artima. Tik dėl jo pasiliko tuščiame santuokos kiaute. Sūnus pateisino visus jos lūkesčius: gražus, protingas, lydimas sėkmės. Jis nėrė į bankininkystę ir ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. O prieš metus žengė jam visiškai nebūdingą žingsnį. Vedė ne tą moterį.
— Tu neleidi Temei Li pamėginti, — neatlyžo Risas.
— Gryniausia netiesa. — Žaklinos siaubui, balsas drebėjo iš susijaudinimo. Ji iš visų jėgų stengėsi susitaikyti su šia giminyste. Nors lig šiol nesuprato, kodėl toks praktiškas sūnus vedė tą prašalaitę, mergiūkštę iš pelkynų, nors juo domėjosi daugybė jos draugių dukterų. Polas Temę Li vadino Pietų gražuole, o Žaklinai ji teatrodė kalnų ožkelė. — Pasikviečiau ją papietauti užmiesčio klube, tokio pažeminimo nebuvau patyrusi per visą gyvenimą. Pristačiau ją Merei Džeims. Temė Li su Moterų asociacijos prezidente iš karto puolė dalytis kažkokiais marinuotų kiaulės kojų receptais.
Читать дальше