Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Smulkutė moteris pasitiko drovia šypsena.

— Laba diena. Džiaugiuosi, kad užsukote į „Gerus siūlus“.

— Atrodo, jūs čia naujokė.

Savininkė linktelėjo.

— Atsidariau vakar. Jūs — pirmoji mano pirkėja šią popietę. — Moteris tyliai nusijuokė ir pasitaisė: — Pirmoji pirkėja šiandien.

— Ką mezgate? — paklausė Kerol, jausdama šiokią tokią kaltę, nes neketino nieko pirkti.

— Megztuką dukterėčiai. — Moteris pakėlė mezginį, kad Kerol apžiūrėtų.

Pamačiusi spalvas — gelsvai žalią, oranžinę ir melsvą — Kerol iškart pralinksmėjo.

— Labai gražu.

— Ar mokate megzti?

Neišvengiamas klausimas.

— Ne, bet norėčiau kada nors išmokti.

— Užsukote pačius laiku. Kitą penktadienį — pirmoji pamoka pradedantiesiems. Jeigu užsiregistruosite, suteiksiu dvidešimties procentų nuolaidą siūlams.

— Atleiskite, kažin ar man pavyktų. — Kerol nuoširdžiai apgailestavo. Ji ne iš tų moterų, kurios kuria rankomis. Jei reikia apskaičiuoti palūkanas, numatyti anuitetą, mokesčius ir bendrus fondus — prašom.

— Nepabandžiusi nesužinosite. Beje, aš Lidija.

— Kerol, — ji ištiesė ranką ir Lidija, padėjusi mezginį, šiltai ją paspaudė. Lidija buvo mažutė, smulkaus sudėjimo, trumpais tamsiais plaukais. Rudos akys spindėjo išmintimi, ir Kerol ji iškart patiko.

— Pradėsime nuo paprastų dalykų, — tęsė Lidija.

— Jei ryžčiausi megzti, tai tik ką nors itin paprasto.

— Sumaniau pradėti nuo antklodėlės kūdikiui.

Kerol sustingo, akis aptemdė ašaros. Ji greitai nusisuko, kol Lidija nepastebėjo. Šiaip nebuvo pernelyg jautri, bet nuo švirkščiamų hormonų sunkiai suvaldydavo emocijas. Be to, pernelyg keista, per daug sutapimų.

— Gal ir užsiregistruosiu, — tarė ji, pirštu stumtelėdama geltonų siūlų kamuolį.

— Puiku. — Lidija nuėjo prie prekystalio ir atsinešė užrašų knygelę.

Pastarosiomis dienomis Kerol visur ieškojo pranašingų ženklų, dažnokai meldėsi. Neabejojo, kad Dievas ją nukreipė į šitą krautuvėlę. Taip Jis leido suprasti, kad atsakys į jos maldas. Trečioji, ir paskutinė, dirbtinio apvaisinimo procedūra bus sėkminga. Netolimoje ateityje jai tikrai prireiks antklodėlės kūdikiui.

4

ALIKSĖ TAUNSEND

Kareiviško aulinuko nosimi Aliksė Taunsend sutrynė smilkstančią nuorūką į apdaužytą betoninį šaligatvį. „Gėlių gatvės videotekos“ direktorius šnairavo į poilsio kambaryje rūkančius darbuotojus. Norėdama išvengti kandžių pastabų Aliksė nusprendė rūkyti lauke. Direktorius — tikras krienas, nepraleidžiantis progos pasiskųsti darbuotojais, ekonomine padėtimi ir apskritai gyvenimu.

Dėl vieno Loidas Fandas buvo teisus — statybos baisiai kenkė verslui. Aliksė manė greitai gausianti pranešimą apie darbuotojų skaičiaus mažinimą, o paskui ir apie jos nutriušusio daugiabučio namo pardavimą. Kai aplinkui tokie pokyčiai, to nebeišvengsi. Arba labai padidins nuomos mokestį. Nuoširdžiausias ačiū, pone mere.

Susikišusi rankas į juodo odinio švarko kišenes ji nužvelgė dulkėtą šiukšliną gatvę. Aliksė visada vilkėjo odinę striukę — lyjant lietui ir šviečiant saulei, žiemą ir vasarą. Už šią striukę ji paklojo nemenką sumelę ir neketino nusivilkti, kad kas nors, pasinaudojęs proga, nenugvelbtų. Tarkim, jos kambario draugė storulė Lorelė, nors kažin ar jai tiktų Aliksės drabužis. Prisišliejusi prie pastato, vieną koją sulenkusi per kelį ir pėdą įrėmusi į sieną ji įsmeigė akis į kitą gatvės pusę.

Fasadai šviežiai išdažyti. Jau atidaryta nauja gėlių parduotuvė ir grožio salonas. Kokia iš jų nauda? Lyg jai kada prireiktų. Parduotuvėlė tarp anų dviejų tebėra paslaptis. „Geri siūlai“1 — arba knygynas, arba siūlų krautuvė. Aliksė pagalvojo, kad čia ilgai neišsilaikytų nei viena, nei antra. Atidžiau įsižiūrėjusi nusprendė, kad ten prekiaujama siūlais. Jos namo gyventojų tikrai nesudominsi mezgimo siūlų kamuoliu.

Vis dėlto mezgimo reikmenys ją suviliojo. Dar buvo likusios penkios pietų pertraukos minutės, ir Aliksė perėjo gatvę. Akis užkliuvo už ranka rašyto skelbimo vitrinoje, kviečiančio mokytis megzti. Jeigu imtų megzti, teismas duotų jai ramybę. Gal pavyktų išvengti visuomeninių darbų, kuriuos skyrė teisėjas Roperis.

— Labas, — garsiai pasisveikino Aliksė, žengdama pro duris. Ji mėgo atkreipti dėmesį.

— Sveiki.

Savininkė — daili, smulki moteriškaitė didelėmis rudomis akimis — maloniai nusišypsojo.

— Ar parduotuvė jūsų? — paklausė Aliksė, šaltai nužvelgdama moterį. Atrodo, ji nedaug vyresnė už Aliksę.

— Taip, mano. — Moteris pakilo iš supamosios kėdės. — Kuo galėčiau padėti?

— Papasakokite apie tas mezgimo pamokas.

Aliksės socialinė darbuotoja kadaise paminėjo mezgimą kaip priemonę, padedančią valdyti pyktį. Gal pavyktų. O jei tuo pačiu dar išsisuktų nuo visuomeninių darbų...

— Ką norėtumėte sužinoti?

Susikišusi rankas į kišenes Aliksė, lėtai apėjo parduotuvę. Galėjo kirsti lažybų, kad ponia mezgėja retai sulaukia tokių pirkėjų kaip ji. Neseniai teismo rūmuose Aliksės akis užkliuvo už skelbimo, prašančio aukoti dygsniuotų antklodėlių ir paklodžių vaikams, nukentėjusiems nuo smurto šeimoje.

— Ar jums teko girdėti apie Linuso projektą? — paklausė ji, nors manė, kad mezgėja turbūt nebuvo nė kojos įkėlusi į teismo rūmus.

— Žinoma. — Moteris sunėrė rankas ir nusekė paskui Aliksę, tarsi bijodama, jog ši ims čiupinėti siūlus. — Policijos inicijuotas projektas, skatinantis megzti ir aukoti antklodėles nuo smurto kenčiantiems vaikams.

Aliksė patraukė pečiais, lyg vydama šalin atsitiktinai užklydusią mintį.

— Atrodo.

— Beje, aš Lidija.

— Aliksė. Aelikaesė. — Ji neketino kreiptis į moterį vardu, bet tiek to.

— Malonu, Alikse. Džiaugiuosi, kad užsukote į „Gerus siūlus“. Gal norite ką nors numegzti Linuso projektui?

— Na... — Jai nelabai rūpėjo šis projektas. — Gal norėčiau, jei mokėčiau megzti, — galiausiai suniurnėjo.

— Tam ir skirtos mano pamokos.

Aliksė šaižiai, šaltokai nusijuokė.

— Manau, man nieko neišeitų.

— Gal norite pamėginti? Nesudėtinga.

Aliksė suprunkštė, tyčia pašaipiai. Tiesą pasakius, nė pati nežinojo, ko čia užklydo. Gal dėl kažkokio vaikystės prisiminimo, iškilusios akimirkos ar jausmo. Ji neprisiminė pirmųjų savo gyvenimo metų. Teismo ekspertizė teigia, kad jai vaikystės amnezija. Koks skirtumas? Kartkartėm iškyla koks nors prisiminimas. Paprastai ji neatskiria — ar vaizdinys tikras, ar išsigalvotas. Aiškiai prisimena tik tėvų barnius. Kai įsiplieksdavo kivirčas, Aliksė slėpdavosi miegamojo spintoje. Užsitrenkusi duris ir užsimerkusi tikindavo save negirdinti riksmų, nematanti muštynių. Toje spintoje mergaitė turėjo kitą, įsivaizduojamą šeimą, kurioje tėtis ir mama vienas kitą mylėjo, nesibarė ir nesikumščiavo. Fantazijų pasaulyje ji buvo susikūrusi namus, kurių šaldytuvas nebuvo prigrūstas alaus, o sugrįžusios iš mokyklos jos laukė pienas ir sausainiai. Bėgant metams Aliksės atmintyje fantazijos tapo ne mažiau reikšmingos už tikrovę. Ji ryškiai prisiminė, kad fantazijose ją mylėjusi mama mokėjo megzti.

Vaikystėje Aliksė dažnokai slėpdavosi spintoje...

— Pirmoji pamoka pradedantiesiems — kito penktadienio popietę. Jeigu norite, labai prašom.

Žodžiai pažadino Aliksę iš prisiminimų. Ji šyptelėjo.

— Tikrai tikitės išmokyti megzti tokią kaip aš?

— Žinoma, — trumpai patylėjusi atsakė Lidija. — Esu išmokiusi daug žmonių. Kol kas užsirašė tik dvi moterys. Skirčiau jums daug dėmesio.