Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Didžiuojuosi turėdama tokią darbuotoją. Pasikeitę mudviejų santykiai džiugina ir mamą.

Turbūt labiausiai mano gyvenimą pakeitė Bredas ir Kodis. Visą laisvalaikį mes leidžiame drauge, aš stipriai pamilau juos abu: ir nuostabų vyriškį, ir jo sūnų.

— Iš spaustuvės jau atvežė skrajutes, — mano minčių tėkmę nutraukė į ankštą kabinetą įėjusi Margaretė. — Kada atiduoti pašto tarnybai?

Pakėliau galvą nuo stalo.

— Jei pavyktų, tai šiandien.

Ji linktelėjo.

— Pavyks.

— Ačiū. — Norėjau pasakyti, kad be galo vertinu viską, ką ji padarė dėl manęs. — Aš tau labai dėkinga, Margarete.

Ji numojo ranka į mano padėką. Žinojau, kad taip sureaguos — drovėjosi mano dėkingumo.

— Ar tikrai šiandien gerai jautiesi, kad susiruošei į „Mariners“ rungtynes? — Kartais, tik retkarčiais, Margaretė prisimena globėjišką vyresnėlės sesers toną.

— Jaučiuosi puikiai, — atsakiau duodama suprasti, kad moku objektyviai vertinti savo galimybes. Be to, nenorėjau nuvilti Bredo ir Kodžio. Bilietus į rungtynes su San Diego „Padres“ nusipirkome prieš daugelį savaičių.

— Tai gerai.

— O judu su Metu ir mama su mergaitėmis? Ar eisite?

— Žinoma! — Margaretė išpūtė akis. — Nė už ką nepraleistume.

— Na, jei taip sakai... — šyptelėjau aš.

Margaretė nutylėjo, tik ištempusi kaklą pažvelgė pro vitriną.

— Privažiavo tavo mylimiausias UPS pasiuntinys.

Po penkių minučių į krautuvėlę įgriuvo Bredas. Pasišvilpaudamas jis įtempė krūvą dėžių su mano užsakytų siūlų siunta.

— Labas rytas, Margarete, — pasisveikino ir ištiesė jai važtaraštį.

Kai sesuo pasirašė, jis užsuko pas mane.

— Sveika, gražuole.

Nuraustu, kai jis mane taip pavadina. Kažin ar kada nors priprasiu prie jo meilės. Esu laimingiausia moteris pasaulyje. Kalbėjomės su Bredu apie vestuves, bet aš dar vilkinu. Noriu būti visiškai tikra. Ne dėl jausmų, aš jį tikrai myliu. Ne, noriu būti visiškai rami dėl vėžio. Kol kas pavojaus nėra, o ateitis — lyg tuščias lapas, kurį man reikia prirašyti. Arba siūlų gija, kurią reikia sumegzti...

Aš myliu Bredą ir Kodį. Teko paplušėti, kol susidraugavau su Bredo sūnumi. Daugybę kartų kalbėjausi su jo motina — ji myli sūnų, bet šiuo metu daugiau dėmesio skiria savo pačios poreikiams. Keisčiausia, bet man atrodo, ji džiaugiasi, kad atsiradau šalia jo.

Vis dėlto gyvenimas neteikia jokių garantijų. Mudu su Bredu dažnokai apie tai pasikalbame, aš jau pasirengusi priimti jo pasiūlymą. Žinau, kad to noriu.

Bredas apsikabino mane per juosmenį.

— Man regis, nori bučinio.

Šyptelėjau ir pati pabučiavau jį, ilgokai priglusdama lūpomis. Retai sau leidžiu šitaip įsijausti, ypač darbo valandomis. Tačiau yra akimirkų, kai lengva užsimiršti.

— Kam turėčiau dėkoti? — kimiai sušnibždėjo jis man į ausį.

— Juk aš tave myliu, — paaiškinau.

— Ir aš tave myliu.

Draugiškai paplekšnojau jam per nugarą.

— Pasimatysime vakare. Nepamiršk: vaišini dešrainiais ir žemės riešutais.

— Nepamiršiu, mieloji.

Bredas išskubėjo, o mudvi su Margarete nulydėjome jį žvilgsniais.

— Šaunus vyrukas, — įvertino mano sesuo.

— Tiesa.

— Ar tekėsi už jo?

Įdėmiai pažvelgiau į Margaretę — spėliojau, kaip įvertins mano atsakymą.

— Taip.

Ji nušvito plačia šypsena.

— Jau laikas.

— Ko gero. Aš myliu jį. O žinai, kas visų svarbiausia? Mudu su Bredu daug juokiamės.

Sesuo tebesišypsojo.

— Gyvenimas pasaugos, kad neperplyštum per siūles. Kažin ar ji tyčia parinko tokią metaforą, bet iš visos širdies jai pritariau.