Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Gal išsivirkime kavos? — pasiūlė Kerol. Mintys karštligiškai pynėsi, nebuvo lengva suprasti, kas darosi. Aišku viena — ji laiko apglėbusi naujagimį.

— Išvirsiu, — pasisiūlė Dagas ir Kerol dėkingai linktelėjo. Ji pažvelgė į miegantį kūdikį ir širdį suspaudė skausmas. Tik pamanykit — motina nori išmesti jį į konteinerį kaip kokią šiukšlę! Nesuvokiama, kaip gali šauti tokia mintis.

— Jis neturi jokių drabužėlių, — pasakojo Aliksė. — Tik nuprausiau ir suvyniojau į antklodėlę, bet vystyklo neturėjau.

— Aprengsiu, — pažadėjo Kerol. Sapnas, ne tikrovė. Ji nusinešė berniuką į vaiko kambarį, paguldė ant vystymo stalo ir atsargiai išvyniojo. Viena ranka prilaikydama kūdikį, kita susirado sauskelnes.

Juk šįryt, vos po kelių valandų, ji būtų ištuštinusi šiuos stalčius, kad parduotuvė galėtų išsivežti baldus. Ačiū Dievui, kad neišsivežė anksčiau! Kerol švelniai nušluostė užpakaliuką ir užsegė sauskelnes. Paskui užvilko marškinėlius ir suvyniojo kūdikį į storą, minkštą flanelinę antklodėlę.

Jis tyliai suniurnėjo, Kerol susirado buteliuką mišiniui — švarų, sterilizuotą. Draudė sau galvoti apie kūdikį kaip apie savo vaiką, savo sūnų. Tiesiog Aliksei reikia pagalbos. Nieko keista, kad ji kreipėsi į Kerol.

— Kada tiksliai jis gimė? — paklausė sugrįžusi į svetainę.

Aliksė žvilgtelėjo sau į riešą, bet buvo užmiršusi užsisegti laikrodį.

— Maždaug prieš valandą.

— Kaip čia atsidūrei?

— Džordanas atvežė. Mane paliko, o pats grįžo nuvežti Lorelės į ligoninę.

Aliksė atsekė paskui Kerol į virtuvę, kur sukiojosi Dagas. Visi laukė, kol į kavinuką sulašėjo kava.

— Vaikelį reikia pamaitinti, — pareiškė Kerol it kokia naujagimių reikalų žinovė. Neatsiklaususi įdavė ryšulėlį Dagui ir vienoje iš spintelių susirado skardinę su mišinuku.

Supylusi mišinį į buteliuką įdėjo į mikrobangų krosnelę šildyti. Suplakusi užsilašino ant riešo, kad patikrintų temperatūrą, tada paėmė kūdikį. Jis tuoj pat ėmė žįsti, jaukiai glaudžiamas glėbyje taip, lyg... Lyg ji būtų jo motina.

— Gerai, pasikalbėkime, — pasiūlė Dagas. Jis rankos mostu pakvietė Kerol ir Aliksę į svetainę, kur nunešė kavos padėklą. Kerol atsisėdo į supamąją kėdę, švelniai liesdama mažylio plaukų sruogeles. Vos neapsiverkė, kai kūdikis smulkute rankyte sugniaužė jos mažąjį pirštelį. Mano vaikelis! — norėjo sušukti ji. Draskė dvejopi jausmai — gilus pasitenkinimas ir kaustanti baimė.

— Aš padėjau jam gimti, — išdidžiai pakartojo Aliksė. — Lorelei jo nereikia. Pasakiau jai, kad pažįstu žmones, kurie jį mylės. — Ji nutilo, laukdama Kerol reakcijos.

— Tai negali būti teisėta, — už žmoną atsakė Dagas, kurio balsą virpino abejonės ir nerimas. — Nesu girdėjęs nieko panašaus...

— Juk turite kūdikį, — neatlyžo Aliksė. — Dabar jis jūsų.

— Taip, bet...

— Lorelė pasirašė jo nenorinti. — Dabar jau ir Aliksė suabejojo: — Maniau, jūs norėsite šio kūdikio.

— Aš noriu! — nebeištvėrė Kerol. Dagą kankino dviprasmiškos mintys, taip pat ir ją, bet kūdikis glaudėsi jos glėbyje, užpildydamas vidinę tuštumą. Dievaži, ji neatsisakys vaikelio! Kerol negalėjo nė pagalvoti, kad gali prarasti ir šitą kūdikį. — Dagai... — Ji pasisuko į vyrą, akys meldė daryti viską, kas įmanoma.

Dagas palinko į priekį, įsirėmė alkūnėmis į kelius ir pasidėjo smakrą ant rankų.

— Tu nori šito kūdikio ar ne? — griežtai paklausė Kerol. — Aš noriu. Aš jį tikrai paimsiu. Mylėsiu, auginsiu, bet man reikia žinoti, kad pritari.

Jų žvilgsniai susitiko. Kerol matė vyro akyse nerimą.

— Nežinau, ar mums pavyks jį pasilikti, Kerol. Kartoju — tai negali būti teisėta. Nejaugi moteris gali taip imti ir atiduoti savo kūdikį visiškai nepažįstamiems žmonėms?

Kerol negalvojo nei apie kainą, nei apie aukas, kurių jiems gali prireikti. Ji kovos dėl kūdikio. Jau buvo palaidojusi viltį, bet įvyko stebuklas. Kūdikis priklauso jai.

— Visų pirma pasitarsime su advokatu, — pagaliau apsisprendė Dagas. — Aliksė teisi. Kai Lorelę paguldys į ligoninę, bus pranešta policijai. Turime pasistengti juos įtikinti, kad Lorelė nuo pat pradžių ketino atiduoti mums kūdikį įsivaikinti.

Matydama tokį ryžtą Kerol norėjo verkti iš džiaugsmo.

— Mes turime sūnelį, — sušnibždėjo pro ašaras.

— Dar neturime, — pataisė ją Dagas, — bet greitai turėsime. — Jis ryžtingai atsistojo. — Apsirengsiu ir kai kam paskambinsiu. O tada, Alikse, važiuosi su manimi.

Jis dingo miegamajame.

Kerol pastatė buteliuką į šalį ir prisiglaudė vaikutį stačią prie peties.

— Kaip tau atsidėkoti? — paklausė Aliksės, tapšnodama kūdikį per nugarytę.

Aliksė parodė į padėklą su kavinuku ir trimis puodeliais.

— Mielai išgerčiau kavos. Ar galiu įsipilti?

— Žinoma. Atleisk.

— Ar tau įpilti?

Kerol papurtė galvą. Aliksė įsipylė kavos ir užsibalino grietinėle.

— Kaip aš nesupratau? — suniurnėjo ji ir gurkštelėjo kavos. — Apie Lorelę, — paaiškino susivokusi, kad galvoja balsu. — Man nė netoptelėjo, kad ji laukiasi.

Kerol globėjiškai paglostė kūdikio nugarytę. Su ja jis bus saugus, mylimas ir labai reikalingas.

— Lorelė ir anksčiau turėjo antsvorio. Pamaniau, kad dar labiau pastorėjo.

— O vaiko tėvas?

— Naudotų automobilių pardavėjas. Nuomodavosi filmus su ženklu „S“. Man jis niekada nepatiko, bet, ko gero, išvaizdus.

— O kaip Lorelė?

Aliksė patraukė pečiais.

— Nepražus. Sutrikusi, pyksta ant viso pasaulio. Maniau, pagimdžiusi persigalvos, bet ne.

Pasirodė Dagas.

— Į kurią ligoninę tavo draugas nuvežė kūdikio motiną?

— Į Švedų medicinos centrą, — atsakė Aliksė. — Ar tebenorite, kad važiuočiau kartu?

Dagas linktelėjo.

— Paskambinau Lariui, — jis paminėjo gero šeimos draugo vardą. Laris buvo draudimo kompanijos, kurioje dirbo Dagas, advokatas. — Jis patarė važiuoti pas motiną ir paskambinti jam iš ligoninės.

— O ką daryti man? — paklausė Kerol.

— Kol kas lik čia. Rūpinkis mažyliu. Stengsiuos kuo greičiau sugrįžti.

— Gerai. — Kerol nežinojo, ar ilgai jai lemta maitinti ir saugoti kūdikį, bet ketino džiaugtis kiekviena akimirka.

Po kelių minučių Dagas ir Aliksė išskubėjo pro duris. Kerol perėjo į vaiko kambarį, kurį buvo rūpestingai įrengusi ir išpuošusi. Kiekvienas daiktelis, kiekvienas baldelis liudijo viltį ir džiaugsmą... ir tapo jos skausmo simboliais.

Paskendusi minkštame supamajame krėsle ji čiūčiavo miegantį kūdikį ir dainavo lopšinę. Jo atėjimas į pasaulį buvo netikėtas ir bauginantis, tačiau dabar jis saugus. Ir jeigu jiedviem su Dagu pavyks, šis vaikelis visuomet bus saugus.

Kerol visiškai prarado laiko nuovoką, švelniai siūbavo pirmyn ir atgal su kūdikiu ant rankų. Ko gero, taip sėdėjo valandą. Gal netgi dvi. Koks skirtumas? Ją užplūdo begalinė laimė.

Kūdikis pabudo ir ėmė kimiai verkti. Kerol pakeitė sauskelnes ir vėl jį pamaitino. Tada ramiai užmigusį paguldė į vaikišką lovelę ir pasilenkusi priglaudė ranką prie nugarytės.

Dagas grįžo namo tuojau po aštuonių, be Aliksės. Radęs Kerol vaiko kambaryje, — iš karto ten pasuko, — atsistojo šalia ir įsmeigė akis į miegantį vaikelį. Tada apkabino Kerol ir suspaudė taip smarkiai, kad ji vos įstengė kvėpuoti.

— Viską papasakok, — paprašė ji.

Dago akys blizgėjo nuo ašarų, balsas drebėjo.