Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Visa tai atrodė per gerai, kad būtų tikrovė. Aliksė retkarčiais sau įsignybdavo, kad įsitikintų nesapnuojanti ir patikėtų, jog taip pasisekė būtent jai, Aliksei Taunsend.

Persirengusi Aliksė iš taksofono drabužinėje surinko Džordano mobiliojo telefono numerį.

— Labas, — pasisveikino, kai jis atsiliepė.

— Jau baigei? — Atrodo, Džordanas laukė jos skambučio.

— Ponas Djamontas mane paleido.

— Taip anksti? Tikriausiai šauniai pasirodei.

— Atrodo. — Aliksė prikando liežuvį, kad nepradėtų girtis.

Tam bus marios laiko, kai negirdės pašalinės ausys.

— Kaip man tave sugundyti, kad ir man paruoštum karamelės? — pajuokavo Džordanas. — Mėgstamiausias mano desertas.

— Na, nežinau, bet ką nors tikrai sugalvosiu.

— Neabejoju. Ar tavęs užvažiuoti?

— Jeigu nori. — Džordanas daug dirbo ir Aliksė nedrįso prašyti. Nebūtų netgi skambinusi, bet prieš egzaminą labai nerimavo, todėl jis paprašė pranešti rezultatą. — Galiu grįžti ir autobusu, — pridūrė.

— Atvažiuosiu.

Palūkuriavusi prie Sietlo kulinarijos akademijos dešimt minučių ji pamatė Džordano automobilį. Jie susitikinėja jau beveik metus, jis jai spėjo tapti neatskiriama jos gyvenimo dalimi, kaip ir daug kitų dalykų. Džordanui netgi pavyko ją įkalbėti reguliariai lankyti bažnyčią.

Pirmą kartą gyvenime Aliksė jautėsi esanti normali mergina — gyveno įprastą gyvenimą, apsupta mylinčių ir jai sėkmės linkinčių žmonių. Greičiausiai Džordanas teisus. Dievas jos neapleido.

Džordanas privažiavo prie šaligatvio ir pasilenkęs atidarė keleivio dureles. Aliksė šmurkštelėjo į automobilį ir jie trumpai pasibučiavo. Džordanas žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir įsiliejo į automobilių srautą.

— Tikriausiai neprisimeni, kokia šiandien diena? — nerūpestingai paklausė jis.

Aliksė laužė galvą, bet nieko negalėjo prisiminti.

— Ar gegužės šeštą įvyko kas nors reikšminga?

— O tau taip neatrodo? — Džordanas nutaisė įsižeidusio berniuko miną.

— Regis, ne.

Džordanas išsišiepė ir apsimetė dėmesingai stebįs judėjimą Sietlo gatvėje.

— Tą dieną videotekoje tu pirmą kartą išpūtei į mane savo kūdikiškai žydras akeles.

— Mano akys rudos!

— Koks skirtumas? — atšovė jis pašaipiu balsu, kokiu ji pati dažnokai jį erzindavo. — Tikrai neprisimeni? Gegužės šeštą pamačiau tave prie videotekos rūkančią. Turėjau tikslą — norėjau išsinuomoti vaizdajuostę, o tu susigalvojai juokingą dingstį mane užkalbinti.

— Buvau tau atidėjusi juostą.

— Tu mane kabinai.

— Kabinau? — purkštelėjo Aliksė. — Prisisvajojai. — Ji metė į Džordaną apsimestinai piktą žvilgsnį, o širdyje džiūgavo, kad jis minutės tikslumu prisimena jųdviejų pažintį.

— Pagalvojau, kad šiandien šiokios tokios mūsų metinės.

— Kokių dar mūsų? — Aliksė mėgavosi linksmu apsižodžiavimu.

— Juk tu — mano mergina.

— Ir virėja.

— Tiesa.

Ji patraukė pečiais, lyg tai būtų nesvarbu.

— Ko gero.

— Tai gal norėtum iš daiktinės ištraukti dėžutę?

Aliksei pasirodė, kad jie jau nebe važiuoja, o skrenda.

— Daiktinėje turi man dėžutę?

— Pažiūrėk.

Drebančia ranka Aliksė atidarė daiktinę. Ant registracijos dokumentų ir „Automobilio savininko vadovo“ puikavosi mažytė juoda papuošalų dėžutė, perrišta raudonu kaspinėliu. Išėmusi pasidėjo ją ant delno.

— Kas viduje? — Aliksė vos tvardėsi, jai gniaužė kvapą.

— Atidaryk ir pamatysi.

Juokai išgaravo, automobilyje staiga tapo tvanku, jai ėmė trūkti oro.

Aliksė neskubėjo paklusti ir Džordanas paragino.

— Kas yra? Drąsiau. Atidaryk dėžutę!

— Ji labai graži.

— Ačiū, bet turinys dar gražesnis.

Aliksė nurišo kaspinėlį ir itin atsargiai pakėlė dangtelį. Dėžutėje buvo dailus žiedelis su rubinu ir dviem mažyčiais deimantukais — po vieną iš abiejų pusių.

— Džordanai, — ji ištarė jo vardą drauge su giliu atodūsiu, — jis nuostabus.

— Ir man taip pasirodė.

— Bet... kodėl?

— Juk ką tik priminiau, kad mūsų draugystei jau metai.

— Taip, žinoma, bet... — Ji niekada neatleis Džordanui, jeigu jis privers ją apsiverkti.

— Užsimauk.

Aliksė užsimovė žiedelį ant piršto. Tiko kuo puikiausiai.

— Dabar jau oficialiai, — pareiškė Džordanas.

— Kas?

— Mudu su tavim.

Aliksė norėjo pasakyti žinojusi tai ir be žiedo, kad ir koks jis gražus, bet tik šyptelėjo.

— Per kitas metines, — tęsė Džordanas, — kai baigsi kulinarijos mokyklą, norėčiau vietoj šio užmauti deimantinį sužadėtuvių žiedą. Ką pasakysi?

Ir Aliksė apsiverkė.

— Būtų nuostabu, — sušnibždėjo ji. — O dabar sustabdyk automobilį. Noriu tau parodyti, kaip smarkiai, po šimts, aš tave myliu.

— Įkalbėjai.

51

„Kad išmoktum megzti, reikia pradedančiojo rankų ir jo vaizduotės. Mezgimas — pomėgis. Giliai kvėpuok, atsipalaiduok ir mėgaukis.“

Donna Druchunas, SheeptoShawl.com

LIDIJA HOFMAN

Nelengva patikėti, kad „Geriems siūlams“ jau metai. Nusprendžiau surengti pirmą — tikiuosi, nuo šiol kasmetinį — siūlų išpardavimą. Margaretė, dalį dienos dirbanti pas mane, pripaišė plakatų ir skelbimų. Mano sesuo turi meninę gyslelę, nors ir neigia.

Metai buvo kupini visokių įvykių. Verslas įsibėgėjo, net su kaupu pasiekiau tikslą, užsibrėžtą pirmiesiems metams. Sėkmingai vyko pamokos pradedančiosioms mezgėjoms. Pirmosios trys mokinės tebesilanko, tarp mūsų užsimezgė stiprus ryšys, esame draugės. Penktadienio vakarais lig šiolei susitinkame pabendrauti ir megzti. Turiu ir kitų mokinių. Per dvylika mėnesių inventoriaus padvigubėjo ir toliau daugėja, darosi ankšta. Bredas ir mano svainis Metas maloniai sutiko padaryti papildomų lentynų naujiems siūlams, stengiuosi jų užsakyti savo pirkėjoms.

Vieną šios savaitės rytą sėdėjau prie stalo užsivertusi seniai atidėliotais kanceliariniais darbais. Pažvelgusi į krautuvėlę mačiau Margaretę, patarnaujančią ankstyvai pirkėjai. Savo verslą branginu ir už galimybę šalia savęs matyti seserį. Iš visos širdies džiaugiuosi išdrįsusi žengti šį žingsnį. „Geri siūlai“ įkūnijo mano svajonę. Nesijaučiu einanti į darbą, man malonu, kad galiu daryti tai, kas man patinka, ir aistra mezgimui dalytis su kitais.

Dėkoju tėčiui už padrąsinimą gyventi. Jo mirtis man buvo gera pamoka. Ironiška, kad ji mane išmokė gyventi. Buvau priklausoma nuo tėvo, bet per šiuos metus išmokau pasikliauti vidine jėga, kurią jis man įkvėpė. Tikriausiai perlenkiu, bet tikiu, kad jis iš viršaus man šypsosi — man tikrai taip atrodo.

Tėvo šypsena sušildytų ir Margaretę. Lopydamos santykius mudvi su seserimi nuėjome ilgą kelią. Palengva suartėjome. Iš pradžių kaip seserys, o paskui — ir kaip draugės. Jeigu prieš metus man būtų kas nors pasakęs, kad mudvi dirbsime petys į petį mano siūlų krautuvėlėje, būčiau mirusi iš juoko. Mudvi su Margarete? Oi, kažin. Vis dėlto taip ir atsitiko.

Margaretė pasisiūlė mane pavaduoti, kai pastarąjį kartą vėl skausmingai susidūriau su vėžiu. Daktaras Vilsonas ryžosi neleisti vėžiui atsinaujinti. Gydymas nebuvo toks agresyvus kaip chemoterapija ir švitinimas, vis dėlto labai išvargino. Man neretai prireikdavo laisvadienio, ir Margaretė, nors ir nepatyrusi, mielai pagelbėdavo. Aš labai dėkinga seseriai. Pradėjusi dirbti ji mieliau nėrė vąšeliu nei mezgė, bet per kelis mėnesius perkando ir mezgimo paslaptis. Margaretė puikiai pritapo krautuvėlėje, pirkėjos mielai su ja bendravo. Mano sesuo ne iš tų, kurios persidirba, bet parduoti jai sekasi.