Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Po dvidešimt minučių moteris nurimo ir nusprendė išsimaudyti anksčiau nei paprastai. Išsimaudžiusi buvo pratusi dar paskaityti lovoje — klausydavosi, ar negrįžta Risas. Kartais skaitydavo iki aušros ir nieko neišgirsdavo. Sau neprisipažindavo jo laukianti, tačiau šiąnakt tiesa kaip neprašyta viešnia įsliūkino į miegamąjį.

Ilgi vyro neištikimybės metai skausmo neatbukino. Štai šią akimirką jis pas kitą moterį, o ji taikstosi, tarsi tai būtų visiškai normalu. Žaklina suprato nebegalinti apsimetinėti. Nebegali ir nebeapsimetinės!

Pusnuogė, palikusi į vonią tekantį vandenį, tvirtais, pagrįstu apmaudu trykštančiais žingsniais ji patraukė į virtuvę. Staigiu judesiu ištraukusi stalčių susirado užmiesčio klubo narių adresų knygą. Tada atsirėmė į barelį ir susirado Alano Andersono telefono numerį. Ilgametis artimas jos bičiulis buvo geriausias skyrybų advokatas mieste. Kai jis imsis šios bylos, vyrelis sumokės už viską, ką padarė jai ir jųdviejų santuokai.

Netikėtai teisuoliškas pyktis išgaravo, Žaklina užvertė knygą, bet pirštas liko ant puslapio.

Dievulėliau, ir kas jai šovė į galvą?! Juk nenori skirtis, jai reikia vyro. Reikia Rišo!

Kaip jį atsikovoti?

Paskendusi mintyse ji grįžo į vonios kambarį ir užsuko čiaupą. Prisėdusi ant vonios krašto pirštais suspaudė smilkinius ir susimąstė, ką daryti.

Žakliną išgąsdino uždaromų garažo durų trenksmas. Ji pakilo, širdis daužėsi beprotišku ritmu. Tikrai ne Risas. Per anksti. Jis retai grįžta namo iki devintos.

— Risai, ar čia tu? — šūktelėjo ji ir mintyse save subarė. O kas kitas? Plėšikas nepraneštų apie savo pasirodymą.

— Aš jau namie, — trumpai atsakė vyras.

Užsimetusi chalatą Žaklina išėjo iš vonios ir pamatė vyrą prie virtuvės baro žiūrinėjantį paštą. Jos pasirodymas Risą nustebino.

Nežinia iš kur užplūdo drąsa ir Žaklina drąsiai žengė pirmyn.

Risas abejingai pažvelgė į ją.

— Klausau.

— Viskas baigta. Noriu išsiaiškinti visiems laikams. Daugiau su tuo nesitaikstysiu.

Jis sumirksėjo ir įsmeigė į ją žvilgsnį. Laimė, nepuolė dievagotis nesuprantąs, ką Žaklina turi omenyje.

— Nebesitaikstysiu, — pakartojo ji.

Risas nepatikliai žvelgė į ją.

— Visų pirma, — tęsė Žaklina, — tu žemini mane kaip savo žmoną. Paskutinį kartą apsimetu nieko nenutuokianti. Daugiau to nebus. Bandžiau gyventi taip, tarsi man būtų nesvarbu. Kurį laiką beveik tikėjau tuo. Vis dėlto man svarbu, net labai.

— Kas...

Žaklina nesiklausė. Jeigu visko neišklos dabar, kol jaučiasi drąsi, kitos progos gali nebepasitaikyti.

— Aš ne iš tų žmonų, kurios svaidosi ultimatumais ir reikalavimais, bet jau atėjo laikas. Mesk ją, kad ir kas ji tokia. Bet kokia kaina. Noriu, kad ji dingtų iš mūsų gyvenimo.

Risas be žado papurtė galvą.

— Neleisiu, kad mano anūkai matytų, kaip negerbi manęs. — Basakojė, tik su chalatu ji stovėjo vidury virtuvės ir kėlė, ko gero, svarbiausius jų bendro gyvenimo klausimus.

Risas susiraukė ir vėl įniko į paštą.

Mintyse šmėstelėjo Temės Li istorija ir kaupdama drąsą Žaklina giliai įkvėpė. Ji nuėjo pakankamai toli, galima rizikuoti.

— Ir dar šis tas, — kuo oriau pareiškė ji.

— Dar?

Ji linktelėjo ir žengė artyn.

— Taip, dar šis tas labai svarbaus. Aš tave myliu, Risai. Nežinau, kas mums atsitiko. Šiaip ar taip, esu linkusi pasidalyti kaltę. Jaučiuosi vieniša, Risai, ir noriu, kad grįžtum į mano lovą. — Jos balsas nutrūko. Vieną beprotišką akimirką Žaklina įsivaizdavo, kad ji — Temės Li tetulė Fridą. Vieną ranką įrėmusi į klubą Žaklina atkišo pirmyn petį ir dusliai sušnibždėjo: — Pažadu, kad būsiu tokia moteris, kokios tu panorėsi.

Įsmeigęs į ją neapibūdinamą žvilgsnį Risas numetė paštą.

— Džeke, tu rimtai?

Ji nusijuokė — manė, kad patraukliai ir jausmingai.

— Žodžių negana. Eikš ir įsitikinsi.

Risas iš nuostabos išsižiojo, veidas spindėjo tokiu nekantrumu, kad Žaklina vos garsiai nesusijuokė.

— Džeke... — Jis prisitraukė ją prie savęs ir prigludo lūpomis su tokia aistra, kokią juodu jautė būdami dvidešimtmečiai. Vėlesniais bendro gyvenimo metais, prieš jam išsikraustant iš Žaklinos miegamojo, jie mylėdavosi ramiai ir senamadiškai. Kitaip negu dabar. Skubėdamas ją nurengti Risas vos nesuplėšė chalato.

Kai klupdami jie įvirto į miegamąjį ir griuvo ant lovos, kikeno kaip paaugliai. Seksas buvo spontaniškas, aistringas, jaudinantis. Sklido tik aimanos ir gilūs pasitenkinimo atodūsiai.

Po visko Žaklina sudrėkusiomis akimis jaukiai gulėjo vyro glėbyje ir klausėsi stiprių, ritmiškų Rišo širdies dūžių. Reikėjo dar tiek daug pasakyti, bet tą ramybės akimirką, regis, viskas nublanko. Visų svarbiausia — branginti šitą laiką ir vienas kitą. Nors Žaklinai ir šios nakties užtektų prisiminti, kad ji — dar gyva tikrų tikriausia moteris.

— Nė nedrįsau svajoti, — sušnibždėjo Risas jai į ausį. — Buvau praradęs viltį, kad kada nors miegosime drauge. Aš tave myliu, visuomet mylėjau, bet nežinojau, ką daryti.

Žaklina atsiduso ir pabučiavo nuogą jo krūtinę.

— Aš niekam tavęs neatiduosiu.

— Manęs niekam nereikia.

Žaklina sustingo.

— Ką nori pasakyti?

Risas liūdnai atsiduso.

— Po mūsų pokalbio apie tai pamiršime. Sutinki?

— Sutinku.

— Prieš dešimt metų tikrai buvau užmezgęs romaną. Kaip suprantu, tu įtarei. Viskas baigėsi greitai ir liūdnai. Jaučiausi bjauriai, iki šiol negaliu patikėti, kad buvau toks kvailys.

— Bet juk kiekvieną antradienio vakarą...

Jis neleido jai baigti sakinio.

— Taip. Norėjau, kad manytum, jog tebeturiu tą moterį. Vaikiška ir kvaila, dabar man gėda prisipažinti, bet laukiau tavo reakcijos. Kokios nors — bet kokios, kad tik parodytum, jog tau rūpiu.

— O tą vakarą, kai paruošiau tau vakarienę, suskambėjo telefonas ir tu išlėkei...

— Suprantu, ką pagalvojai, bet suklydai. Iš tikrųjų skambino iš darbo. Susprogo transformatorius. Prisiekiu, kad nei tą, nei jokį kitą vakarą jau ilgą laiką nebuvo kitos moters.

— Šitiek metų... — Žaklinai nebuvo lengva patikėti.

— Kartą pradėjęs nebežinojau, kaip liautis.

— Kokie mudu kvailiai... — Žaklina apsivijo rankomis Risui keikią ir stebėjosi, kaip galėjo ištverti be vyro glėbio. Šitiek laiko juos skyrė tik išdidumas.

— Nežinau, kas tau užėjo šįvakar, bet dėkoju už tai Dievui, — tarė Risas.

— Padėkok Temės Li tetulei Fridai.

— Kam?

— Tiek to. — Žaklina priglaudė galvą Risui prie peties ir nusišypsojo. Kasdien jautėsi vis dėkingesnė marčiai. Risas teisus. Pagaliau ji turi dukterį. Nors Temė Li ir kalba pietietiška maniera, yra jai brangi kaip motinai tikra duktė.

46

ALIKSĖ TAUNSEND

Aliksę pažadino gniaužiamų dejonių aidas. Pasirėmusi alkūne ji įbedė akis į tamsą ir atidžiai įsiklausė. Keista — atrodė, kad agonijos garsai sklinda iš svetainės. Kai akys priprato prie tamsos, Aliksė pastebėjo dar vieną keistą dalyką: Lorelės lova prie kitos kambario sienos buvo tuščia.

Pastaruoju metu bičiulė jai buvo it dagys po uodega. Po ano trumpučio draugiškumo protrūkio Lorelė vėl ją ignoravo. Jos beveik nesikalbėjo. Taip norėjo Lorelė, ne Aliksė. Aliksė stengėsi elgtis mandagiai, o Lorelė prasižiojusi būtinai leptelėdavo ką nors šiurkštaus ar įžeidaus.

Aliksė dar nežinojo, koks likimas laukia jų daugiabučio, bet nujautė greitai neteksianti pastogės ir buvo pasiruošusi. Turės dingstį atsisveikinti su vadinamąja drauge ir susirasti kitą kambario draugę. Ir į policijos akiratį praėjusį pavasarį Aliksė pakliuvo ne dėl savo, o dėl Lorelės narkotikų. Nukentėjo Aliksė.