Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Ačiū.

Bredas nurijo didžiulį gurkšnį alaus.

— Atsiprašymų išklausėme. Kas toliau?

Nežinojau, ką ja™ įsakyti.

— Kaip, tavo manymu, turėtų rutuliotis mūsų santykiai? — Mano širdis daužėsi taip garsiai, kad negirdėjau savo minčių.

— Taip pat, kaip rutuliojosi prieš tavo pastaruosius tyrimus. — Bredo akys mane tyrė, o pirštai virš stalo suspaudė man ranką. — O kaipgi tu, Lidija? Ko nori tu?

— Noriu ištrinti iš atminties visą tą mėnesį, noriu, kad viskas būtų taip kaip prieš mėnesį ir... Noriu, kad vėl būtume artimi, — patylėjusi pridūriau, nes jis turi žinoti. — Bet turėtum suprasti, kad nėra jokių garantijų.

— Tavo sesuo man viską papasakojo.

— Viską? — Vadinasi, jis žinojo. — Ir vis viena nori...

— Man tavęs dar labiau reikia, Lidija, bet nenoriu, jog užtrenktum duris į savo gyvenimą dėl to, kad laikai mane nepajėgiu susitaikyti su tavo liga. Leisk man spręsti pačiam.

Nebuvo lengva atiduoti jam vadeles, nors Bredas buvo teisus. Tik nesuvokė, ko prašo.

— Nieko tau nepažadu, — tęsė jis. — Galiu tik pasakyti, kad esi man labai brangi.

— Ir tu man.

— Nebloga pradžia, o kas bus toliau, vienas Dievas težino. — Šelmiškos mėlynos jo akys šypsojosi, ir aš supratau: Bredas Gečas tikrai neners į krūmus pamatęs pirmą kliūtį. Galiu juo pasitikėti. Galiu į jį atsiremti. Jis visais atžvilgiais prilygsta mano tėvui.

45

ŽAKLINA DONOVAN

Žaklina suprato turinti leisti sūnui ir marčiai pabūti trise su Amelija, bet neįstengė likti nuošalėje. Kūdikis užpildė širdyje didžiulę emocinę tuštumą, kurią Žaklina ignoravo ilgus metus, o ignoruoti netikėtai pražydusios meilės buvo neįmanoma. Kaskart apkabinusi Ameliją moteris pajusdavo, kad jas jungiantis ryšys tampa vis tvirtesnis ir patikimesnis.

Žaklina švelniai sūpavo Ameliją, kad mergaitė užmigtų. Nuo tyro kūdikio kvapo užplūdo ilgesingi prisiminimai apie lygiai taip pat glėbyje sūpuotą Polą.

— Atrodote be galo rami, — tarė Temė Li, įžengusi į vaiko kambarį su pakeliu sauskelnių. Padėjusi sauskelnes ant vystymo stalo ji atsisuko į Žakliną su Amelija.

Žaklina pažvelgė į ją.

— Taip ir jaučiuosi. — Ji manė turinti atsiprašyti, kad atima tiek daug Temės Li laiko. Parsivežus Ameliją namo Žaklina užsukdavo kasdien, kartais net po du kartus. — Nenorėčiau įkyrėti, — sumurmėjo drovėdamasi savo elgesio.

— Niekai. — Temė Li rankos mostu išsklaidė jos nerimą. — Meilės kūdikiui nebus per daug. — Ji priėjo prie komodos ir ištraukė iš stalčiaus naują vaikišką komplektą. — O apie drabužėlius to nepasakyčiau. Kažin ar spėsiu užvilkti visus, kuriuos nupirkote.

Žaklina stengėsi paslėpti šypseną.

— Tikrai pamečiau galvą.

— Polas sako dar niekada jūsų tokios nematęs.

— Nemaniau, kad taip ją pamilsiu. — Žaklina susigūžė, kaip ir kaskart, kai prisimindavo panieką, kurią jautė Temei Li, ir pyktį, užplūdusį sužinojus apie marčios nėštumą. Savo siaubui prisiminė vadinusi Temę Li „reproduktore“ ir maniusi, kad taip ji stengiasi suvystyti Polą. Žaklinai galiausiai atsivėrė akys — pamatė tai, ką kiti seniausiai suprato: Temė Li jautri ir geraširdė.

— Mylėkite ją ir už mano mamą, — sušnibždėjo Temė Li. — Kaip gaila, kad sveikata neleidžia jai keliauti.

Nuo minties, kad gali tekti Amelija dalytis su kita močiute, Žakliną apėmė pavydas. Bet juk negalima drausti Temės Li motinai džiaugtis brangia anūkėle.

— Mamytė jau turi penkias anūkes ir tris anūkus.

— Turtinga močiutė.

— Ir mamytė taip sako. Tvirtina esanti laimingiausia moteris pasaulyje, nes turi tokių gražių, talentingų vaikaičių.

— Amelija — nuostabiausias kūdikis visatoje, — neatlyžo Žaklina. Temė Li sukrizeno, bet Žaklina nepuolė aiškinti nė truputėlio nejuokaujanti. Keturis suaugusius sveiko proto žmones mergytė visiškai apvyniojo aplink savo mažąjį pirštelį. Buvo nesuvokiama, kad dėl jos galima ko nors nepadaryti.

Temė Li prisėdo ant lovos krašto.

— Amelija dvidešimt valandų per parą ant jūsų arba Polo rankų.

Žaklina nusišypsojo — mergytė jau ramiai miegojo. Per miegus lūpytės švelniai judėjo lyg žįsdamos.

— Net Risas nori ją panešioti.

— Risas užsuka?

— Kone kasdien, ir visuomet su dovana. Man gražu žiūrėti, kaip ją lepinate. Amelijai dar tik savaitė.

Išgirdusi naujieną apie vyrą Žaklina suspaudė lūpas. Ji nežinojo, kad Risas nuolat čia užsuka. Kita vertus, apskritai ne per daugiausia žino, kur jis lankosi. Nusprendusi nesukti dėl to galvos ji žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė šešių. Netrukus iš darbo grįš Polas, jai laikas eiti.

— Jau važiuosiu namo, — nenoriai tarė. Pastarosiomis savaitėmis namai atrodė itin tušti, o vienatvė karti. Nuo to vakaro, kai Risas staiga ją paliko pasiteisinęs avarija darbe, o ji žinojo, kur jis išlėkė... Žaklina nuvijo mintį apie Risą su kita moterimi.

— Ar Risas irgi toks kaip jo sūnus? Ar grįžęs iš darbo vakarieniauja lygiai po valandos?

Temė Li juokavo, Žaklina galėjo atsakyti tuo pačiu, bet tą akimirką, supdama glėbyje anūkę, nepanoro apsimetinėti. Ji taip ilgai taikstėsi su melu, kad melas prilipo prie jos tarsi antra oda. Bet dabar su siaubu suvokė, kad ligi šiol su juo neapsiprato. Atrodė, prie nekalto vaikelio galima sakyti tik tiesą.

— Risas antradieniais negrįžta, — šaltai atsakė ji.

— A, nežinojau. Žaidžia boulingą?

Žaklina šyptelėjo. Tik Temė Li gali pagalvoti, kad Risas su draugais sportuoja. Žaklina papurtė galvą.

— Tai kodėl, mama?

Ilgą laiką Žaklina piktinosi Temės Li lengvai įgytu įpročiu vadinti ją mama. Dabar atrodė, kad taip ir turi būti.

— Jis... turi kitą moterį, — prisipažino.

Temė Li mažiausiai minutę tylėjo, o paskui nustebino visiškai netikėtu poelgiu — atsisėdo ant kilimo prie supamosios kėdės ir uždėjo ranką Žaklinai ant kelio. Paprastutis paguodos gestas giliai sujaudino Žakliną.

— Ar jums pasakojau apie savo dėdę Bubą ir tetulę Fridą? — paklausė ji ir nelaukdama atsakymo tęsė: — Atrodo, Buba, — tikrasis jo vardas Otelas, bet visi vadina Buba, toks pietiečių įprotis, — buvo įsimylėjęs padavėją iš kavinės degalinėje Pekano gatvėje. Lindėdavo ten ištisas dienas.

Prieš šešis mėnesius Žaklina būtų paprašiusi užsičiaupti, bet dabar, išklausiusi ne vieną Temės Li istoriją, žinojo, kad jos laukia liaudies išminties perliukas, kuriuos marti mielai dalydavo.

— Žodžiu, tetulę Fridą pasiekė gandai, o tada ji užkūrė tokią pirtį, kad net sunku įsivaizduoti.

— Susirado padavėją?

— Tetulė Fridą? Ką jūs. Ji ėmėsi dėdės Bubos. Pareiškė, kad jam reikia tik tokios kaip ji, o jeigu jis netikįs, pasižadėjo įrodyti. Mano mamai pasakė esanti Bubos žmona ir tikrai neleisianti kažkokiai padavėjai jo nuvilioti. Vėliau nugirdau, kad dėdė Buba vaikštinėjo po miestelį išsišiepęs iki ausų. Mano žiniomis, daugiau jis nė iš tolo nesiartino prie tos kavinės.

Žakliną istorija pralinksmino, tačiau ji puikiai suvokė, kad užkūrusi Risui pirtį ničnieko nelaimėtų.

— Tavo tetulė Fridą stipresnė, — tepasakė.

— Ne, mama, — įdėmiai į ją žiūrėdama paprieštaravo Temė Li, — jūs taip pat stipri. Panorėjusi galėtumėte jam parodyti, kur pipirai auga.

Žaklinai važiuojant namo ausyse tebeskambėjo marčios žodžiai. Palikusi automobilį garaže ji įėjo į tamsius, tylius namus. Marta šaldytuve buvo palikusi salotų, atsisėdusi prie stalo virtuvėje Žaklina jas paknebinėjo, bet kąsnis nelindo gerklėn. Atrodė, name aidi visokiausi garsai — krebždesiai, vaitojimas. Jie dar labiau pabrėžė tuštumą, ir norėdama prasiblaškyti Žaklina įjungė muziką.