Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Ar tu ją myli?

— Motiną? — Norėdama atsakyti turėtų atverti sielą, bet Aliksė nusprendė būti atvira. Gal ir Lorelė atsakys tuo pačiu. — Tikriausiai. Nepalaikau ryšio, nes laiškuose ji prašo tik pinigų ir cigarečių. Nė karto nepaklausė apie mane, nesidomi mano gyvenimu. Ji man nereikalinga, — užbaigė atsainiai, lyg būtų savaime suprantama, kad jai apskritai nieko nereikia. — Man tik neramu, kad kada nors nebaigčiau taip, kaip ji.

— Tau taip nenutiks, — tvirtai pareiškė Lorelė. — Tu stipri.

Aliksė savęs nelaikė tokia, bet buvo malonu išgirsti iš Lorelės.

— Nesileistum niekieno įskaudinama ar išnaudojama taip, kaip mane išnaudojo Džonas, — sušnibždėjo Lorelė.

— Užmiršk jį, — gal tūkstantąjį kartą pakartojo Aliksė. Ji nesuprato, kodėl Lorelė įsikibusi į žmogų, kuris su ja taip bjauriai elgėsi. Nesąmonė, be to, iš jo jau keli mėnesiai jokių žinių.

Lorelė nudelbė akis.

— Tau reikia dažniau išeiti, — patarė Aliksė.

Bičiulė liūdnai atsiduso.

— Nenoriu niekam rodytis tokia stora.

— Tai mažiau valgyk.

— Manai, kad lengva? Anaiptol. Liautis sunku.

— Tai kasdien išeik pasivaikščioti. Nevažiuok autobusu, eik pėsčiomis. Nustebsi, kaip greitai ims tirpti riebalai, jei mankštinsies.

— Nė velnio neišmanai apie lieknėjimą! Tu tobula.

Aliksė nežinojo, kad Lorelė tokios geros nuomonės apie jos figūrą. Jautė esanti toli nuo tobulybės.

— Manai, kad ištekėsi už Džordano?

Aliksė atsakė trumpu, nelinksmu juoku.

— Kurgi ne. — Ji pasičiupo rankinę ir patraukė prie durų, bet nuspaudusi rankeną stabtelėjo. — Prižadėk šiandien pasivaikščioti. Jokios naudos iš to, kad čia kiurksosi ir šniurkščiosi.

— Gerai.

Aliksei jau žengiant pro duris pasivijo Lorelės balsas:

— Alikse, ačiū.

— Už ką?

Klausimas suglumino Lorelę.

— Už tai, kad esi mano draugė.

— Prašom. Nėra už ką.

Lorelės padėka nustebino, bet nusprendusi nesigilinti Aliksė nužingsniavo į videoteką. Be Lorelės dienos ten slinko lėtai. Ją ėmė graužti kaltės jausmas, kad pastarosiomis dienomis nesikalbėjo su bičiule. Manė nebuvusi gera draugė, kita vertus, Lorelė elgėsi be galo šiurkščiai, todėl Aliksė kaip įmanydama jos vengė. Kai pamėgindavo Lorelę užkalbinti — o tai nutikdavo retai, — ši iškart ją užčiaupdavo. Vienintelė merginos paguoda buvo ledai. Aliksė ją laikė silpnavale, o šiandien pagalvojo, kad paskubėjo teisti. Šįryt jiedvi kalbėjosi pirmą kartą per kelias savaites, ir Aliksė pajuto bundančią užuojautą.

Per pietų pertrauką ji užbėgo namo — norėjo išsitempti Lorelę prasiblaškyti. Gal bus lengviau mankštintis, jei Aliksė pasisiūlys palaikyti jai draugiją? Jos nuostabai, Lorelės nebuvo namie. Aliksė nežinojo, kada ji dirba — regis, slankiuoju grafiku. Dabar ji arba darbe, arba paklausė Aliksės patarimo ir išėjo pasivaikščioti.

Dėl visa ko Aliksė leidosi Gėlių gatve, žvalgydamasi merginos. Ir pamatė, tačiau ne vieną.

Su ja buvo Džordanas.

Jie sėdėjo parke, ant suoliuko bažnyčios šešėlyje. Suglaudę galvas, atrodė paskendę pokalbyje.

Iš pradžių Aliksė supyko, paskui perliejo pavydo banga. Vadinasi, ji šniukštinėjo apie Džordaną norėdama jį paveržti. Jau ketino prišokti ir pareikšti nesitikėjusi, kad bičiulė kabins jos vaikiną. Štai kaip atsilygina už jos užuojautą ir pastangas padėti.

Staiga pamatė, kad Lorelė pravirko, užsidengė delnais veidą ir susikūprinusi palinko į priekį. Džordanas uždėjo ranką jai ant nugaros. Aliksė buvo per toli ir negirdėjo, bet atrodė, kad jis meldžiasi.

Jai labai patiko ši Džordano savybė. Nebuvo to, ko ji nebūtų galėjusi jam papasakoti. Jis nuoširdžiai rūpinasi žmonėmis ir stengiasi suteikti jiems paguodą. Ji neturi teisės pavydėti.

Be to, nėra nė menkiausio pagrindo abejoti Džordanu. Jis nė karto jos nenuvylė ir nepiktnaudžiavo jųdviejų draugyste.

Jau anksčiau juodu buvo aptarę pasitikėjimo reikšmę. Po nesusipratimo su pastoriaus dukra Džordanas paprašė juo pasitikėti. Ji tuojau pat prisiekė, kad taip ir yra, bet juk tada jis neglostė jos kambario draugės. Pasiryžusi tesėti pažadą Aliksė apsigręžė ir nužingsniavo į darbą.

Prieš pat uždarant videoteką pasirodė Džordanas.

— Gal, išgerkime kavos, kai baigsi? — pasiūlė jis.

— Žinoma, — neapsakomai nudžiugo Aliksė.

Džordanas pasiūlė susitikti „Pas Ene“, ir ji sutiko. Kai pasirodė kavinėje, jis jau sėdėjo prie staliuko su dviem puodeliais kavos.

— Kaip sekėsi? — paklausė jis.

— Gerai. O tau? — Ji akylai jį nužvelgė, pamiršusi sau duotus pažadus. Norėjo žinoti, apie ką jis kalbėjosi su Lorele.

Džordanas atsakė ne iš karto.

— Ar dėl kažko nerimauji?

— O ar turėčiau? — pajuokavo ji, bet tuoj surimtėjo. Abiem rankomis suėmusi puodelį žiūrėjo į garuojančią kavą. — Mačiau tave su Lorele.

Džordanas neskubėjo teisintis.

— Ar tau dėl to neramu?

Ji patraukė pečiais.

— Iš pradžių buvo, o paskui pamaniau, kad... Ne mano reikalas. Juk nesi mano nuosavybė.

— Tu tik iš dalies teisi.

— Kaip tai?

Jis suėmė jos ranką ir pabučiavo. Lūpos švelniai glostė delną.

— Mano širdis priklauso tau.

— O... — Kito vyro lūpose tie žodžiai būtų nuskambėję banaliai, bet ne Džordano. — Ar papasakosi, apie ką kalbėjotės su Lorele?

Jis susimąstė, paskui papurtė galvą.

— Ne. Ar pasitikėsi?

Aliksė įdėmiai, ilgai į jį žiūrėjo. Vidinis balsas kuždėjo viską išsiaiškinti, kita vertus, ji troško juo tikėti. Galiausiai mergina nusišypsojo ir linktelėjo.

Vylėsi, kad nesuklydo. Džordano išdavystė suteiktų daugiau skausmo, negu bet kuri kita iš patirtų lig šiolei.

43

KEROL ŽIRARD

Kerol stovėjo vaikeliui turėjusio priklausyti kambario tarpduryje ir žiūrėjo į tuščią lovelę. Virš jos buvo pakabintas žaisliukas. Nuo nediduko skėčio su muzikine dėžute karojo virvelės su žvėrių figūrėlėmis. Kerol nesuvokė, kam taip save kankina. Juk nieko nepakeisi.

Priėjo Dagas ir atsistojo šalimais.

— Susitarsiu, kad parduotuvė išsivežtų baldus.

— Nereikia. Labai prašau.

— Bet juk...

— Užsirašiau į priėmimą įvaikinimo agentūroje, — ištarė ji paskubomis, lyg tikindama, kad logiškai reikėtų žengti šį žingsnį.

Pajuto, kad Dagas sunerimo.

— Juk nebegalima pasiduoti, — maldavo Kerol. Ji neįstengs užgniaužti poreikio turėti vaikelį. Jau bandė. Teko susitaikyti su tuo, kad nelemta turėti biologinio vaiko, bet yra kitų būdų įgyvendinti svajonę. — Aš trokštu būti mama. Man reikia būti mama. Juk ir tau reikia būti tėvu...

Dagas tylėjo, jo pečiai nusviro.

— Man to reikia, — neatlyžo moteris. Juodu ne kartą kalbėjosi apie įvaikinimą, bet tik kaip apie kraštutinę priemonę. Kerol laikėsi įsikibusi tos galimybės kaip paskutinės vilties, bet Dago reakcija jai kėlė nerimą. Pastaruoju metu jis labai tylus. Emociškai tolo, Kerol tai juto ir labai kankinosi.

— Ar tikrai nori, kad eičiau su tavimi į agentūrą? — paklausė Dagas.

— Žinoma! Juk turime pasirodyti esą tinkami kandidatai.

Vyro veidas paniuro.

— Kas yra?

— Nemanau, kad lovelė ir vystymo stalas nulems agentūros sprendimą mūsų naudai.

— Bet ir nepakenks. Tegul jie mato, kad esame pasirengę bet kada priimti kūdikį.

Jis nusisuko, nuėjo į svetainę ir sustingo prie didžiulio vitrininio lango su vaizdu į Piužė sąsiaurį.