Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Tu nenori eiti į pokalbį? — atsekusi paskui vyrą paklausė Kerol. Jie stovėjo šalia, bet nesilietė. Kaip ir Dago, jos žvilgsnis klaidžiojo po įlanką.

— Kiek tai kainuos?

Kerol nežinojo. Už pirmąjį pokalbį reikėjo įnešti penkis šimtus dolerių, o kiek kainuos įvaikinimas, ji nepasiklausė.

— Tiek, kiek reikia, — atsakė ji. Kad ir kiek kainuotų, jai buvo nesvarbu.

Dagas susikišo rankas į kišenes.

— Ar bent numanai, kiek jau išleidome šiam reikalui?

Kerol nenumanė, bet jai nė nerūpėjo. Buvo įsitikinusi, kad ne pinigai svarbiausia.

— Nelabai.

— Viskam yra ribos, — atšiauriai pareiškė Dagas. — Atvirai kalbant, aš prie jos jau priėjau.

— Gerai, — užsiplieskė ji, — jeigu taip nori, aš grįšiu į darbą.

Iki šiol to nepasiūliau tik todėl, kad maniau, jog agentūra motinos buvimą namie vertina palankiai. Gal mus perstumtų į sąrašo pradžią. Bet jei nori, dirbsiu.

Dagas atsigręžė į ją.

— Būtent tai ir noriu pasakyti! — riktelėjo jis. — Mes nebe pora. Viską darome tik dėl kūdikio. O kadaise kartu juokdavomės, pramogaudavome, linksmindavomės.

— Ir dabar tai darome, — paprieštaravo Kerol, bet pasiknaisiojusi atminty suprato, kad Dagas teisus.

— Mano kantrybė trūko. — Jis virpėjo iš pykčio. — Pernelyg didelė kaina ir...

— Kitaip tariant, tau neramu dėl pinigų?

— Jei leistum man pabaigti, — lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį ištarė Dagas, — išgirstum, kad, po velnių, per didelė yra emocinė kaina. — Jis papurtė galvą. — Nebegaliu žiūrėti, kaip tu blaškaisi ir kenti, o visos procedūros veltui. Kasdien po penkias injekcijas, kas trečią parą gydytojo apžiūra... Tai pasiglemžė tavo gyvenimą. Mudviejų gyvenimą.

Kerol sutiko, kad emocinis krūvis, ypač pastaruosius kelis mėnesius, buvo milžiniškas. Vieną dieną ji sriūbauja apimta nevilties, o kitą iš džiaugsmo jau skraidžioja padebesiais. Kaip tada, kai jai šovė mintis įsivaikinti Riko kūdikį. O dabar jiems liko vienintelis kelias — įsivaikinti. Jie privalo pamėginti. Negi Dagas nori pasakyti, kad jiems reikia nuleisti rankas?!

— Tu nori mus įklampinti į dar vieną išgyvenimų liūną, Kerol. Nors ir labai tave myliu, daugiau nebegaliu.

— Privalai! — sušuko Kerol.

— Kodėl?! — Jis irgi šaukė. — Kodėl visuomet svarbiausia tu ir tavo poreikis turėti kūdikį?

Per visus santuokinio gyvenimo metus ji nebuvo girdėjusi tokių intonacijų.

— Aš... Juk dėl mūsų.

— Vos prieš penkias minutes prisipažinai, kad vaiko reikia tau, kad visų svarbiausia — tavo poreikis būti motina. Tik tu, tu ir tu. O kaipgi aš, Kerol? Kaip mano poreikiai, mano norai?

— Aš...

— Paskutinius... Dievulėliau, kelerius metus? Penkerius, šešerius? Mūsų gyvenimo ašis — tavo nėštumas. Regis, jau nebepastosi — tebūnie. Susitaikykime su tuo ir gyvenkime toliau.

— Bet...

— Aš nenoriu įsivaikinti.

Pasaulis paniro į skausmą ir neviltį.

— Negali būti.

Nejaugi Dagas sako tiesą? Jis nedrįstų. Yra emociškai išsekęs. Kerol jį suprato, nes ir pati buvo pasiekusi dugną, bet atsigavo. Ir Dagas su laiku atsigaus.

— Aš rimtai.

— Bet... Juk sakei, kad galėtume nueiti į agentūrą.

Kerol dar tikėjosi.

— Tu eik. Aš nenoriu.

— Bet... kodėl?

— Nes suprantu, kuo tai kvepia.

Toks Dago neracionalumas Kerol buvo netikėtas.

— O kuo tai kvepia?

— Turėsime įrodinėti nepažįstamiems žmonėms, kad esame verti būti tėvais. Jaučiuosi kaip šokantis ir dainuojantis elgeta, ištiestoje rankoje laikantis kepurę. Jeigu patiksiu kažkokiam svetimam žmogui, gal ir nuspręs, kad būčiau geras tėvas.

— Tu būsi nuostabus tėvas!

— Būčiau buvęs, — sušnibždėjo jis.

Dago žodžiai persmeigė jai širdį. Būčiau buvęs.

— Daugiau taip negaliu, Kerol. Aš ne toks, kokiu mane laikai. Noriu pasitraukti.

— Nori pasitraukti iš santuokos? — paklausė ji apmirusiomis lūpomis, šiaip taip išspausdama žodžius.

— Ne. Prisiekiau tave mylėti ir myliu.

— Kalbi taip, lyg susisaistei priesaika, dėl kurios gailiesi, — karčiai tarė Kerol. — Ar būtum mane vedęs netgi žinodamas, kad negaliu turėti vaikų?

Užsitęsusi tyla ir buvo atsakymas.

Iš begalinio skausmo akimirką aptemo akyse, Kerol susvyravo.

Dagas ją apkabino ir veidu prisiglaudė prie peties.

— Kai tuokėmės, beprotiškai tave mylėjau ir tebemyliu. Noriu išsaugoti santuoką, bet nebegaliu taip gyventi.

— Aš... negaliu turėti vaikų.

— Žinau, jau susitaikiau su tuo.

— Netiesa. — Kad ir ką Dagas sakytų, giliai širdyje visuomet jaus kartėlį, kad ji nepagimdė jam vaiko.

— Tiesa! — nukirto jis. — Noriu, kad ir tu susitaikytum. Pamiršk apie tai, Kerol. Susitaikyk su mintimi, kad mums nelemta tapti tėvais.

— Juk dar galėtume. Jeigu užsiregistruotume agentūroje...

— Kas tada? Po trejų, gal ketverių ar penkerių metų — ir tai, jei pasiseks — sulauksime dienos, kai kažkas patvirtins, kad esame verti įsivaikinti kūdikį? Ar supranti, kad po penkerių metų man bus keturiasdešimt ketveri? O kai vaikas baigs gimnaziją — šešiasdešimt dveji.

Kerol prisiglaudė veidu vyrui prie krūtinės. Širdyje kunkuliavo emocijos. Dagas teisus. Laikas atsisakyti šio troškimo. Ji niekuomet nenuleidžia rankų, nemoka pasiduoti. Jeigu užsibrėžia tikslą, būtinai jį pasiekia, o šįkart nepavyko... Pastangos susilaukti vaiko tapo jos gyvenimo ašimi, netgi dar daugiau — gyvenimo tikslu. Didvyriškas ryžtas ėmė griauti jųdviejų santuoką.

Dagas ją paleido ir nuėjo į šalį. Kerol stovėjo sustingusi ir nelaiminga, virpanti nuo siautėjančių jausmų, iš kurių stipriausias buvo pralaimėjimo kartėlis.

Atsidarė lauko durys ir Kerol atsigręžė.

— Kur eini?

— Išeinu. Man reikia pagalvoti.

— Kada grįši? — Kerol akys maldavo neišeiti, bet lūpos nepaprašė.

— Nežinau.

Ji linktelėjo ir nusigręžė rankomis užsispaudusi burną.

— Mums abiem reikia pagalvoti, Kerol.

Ji tylomis linktelėjo. Viskas aišku: arba ji išsižadės savo troškimo, arba sugriaus santuoką, o drauge sudaužys ir jųdviejų likimus.

Dagas grįžo jau sutemus. Kerol laukė tamsioje svetainėje susirangiusi ant sofos, rankomis apsikabinusi kelius.

Jis lėtai įėjo į kambarį.

— Kaip jautiesi?

Ji buvo dar neatsipeikėjusi, bet laikas užgydys žaizdas.

— Atšaukiau susitikimą įvaikinimo agentūroje.

Jis susikišo rankas į kišenes.

— Ar ištversi?

Kerol linktelėjo. Reikia susitaikyti su mintimi, kad kūdikio nebus.

Dagas atsisėdo priešais ją, palinko į priekį ir įsirėmė rankomis į kelius, pečiai nusviro.

— Kur buvai? — paklausė ji.

— Vaikštinėjau.

— Tris valandas?

Jis linktelėjo.

— Nori valgyti?

Jis papurtė galvą.

— Skambinau į „Bon-Macy“ parduotuvę. Kitą savaitę pasiims vaikiškus baldelius.

Dagas spoksojo į kilimą.

— Man labai gaila, — sušnibždėjo jis.

— Ir man.

Labiau nei jis įsivaizduoja.

Dagas ištiesė jai ranką.

— Susidorosime. Mes dviese.

— Taip, — sušnibždėjo Kerol ir stipriai įsitvėrė jo delno. Tai tiesa. Turėtų būti tiesa.

Privalo būti tiesa.

44

„Mezgimas teikia užuovėją, saugų prieglobstį, kuriame galima paliesti istoriją, sušokti su menu ir susikurti ramų gyvenimą.“

Nency Bush, „Tautinių kojinių“ autorė