Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Bredą prisiminiau tik tada, kai išėjome iš kabineto.

— Margarete, — čiupau seseriai už rankos, mano džiaugsmas išgaravo. Stovėjome prie lifto. Matyt, Margaretė išgirdo mano balse graužatį, nes šypsena išblėso.

— Kas dar?

— Bredas... Buvau jam tokia žiauri, o jis tenorėjo padėti.

Margaretė aiškiai tvardėsi, kad nesušuktų „juk aš tau sakiau!“, bet tepasakė:

— Pasikalbėk su juo.

Labai ilgėjausi Bredo, norėjau jam paskambinti, bet nedrįsau. Jis dar du kartus bandė aplankyti mane ligoninėje, bet atsisakiau priimti. Tada paprašė slaugytojos, kad perduotų man laišką. Supratau — jei perskaitysiu, galiu persigalvoti, todėl neatplėšusi paprašiau išnešti.

Po kiek laiko sugrįžusi slaugytoja pranešė, jog Bredas laukęs atsakymo, o jai tekę pasakyti, kad laiško neskaičiau. Dabar viskas atrodė teatrališka ir beprasmiška. Galbūt sugrioviau pačią brangiausią draugystę.

— Pamėginsiu su juo pasikalbėti, bet nežinau, ar klausysis.

Suprasčiau, jei nebenorėtų manęs matyti. Žinojau, kad susitiksime, kai atveš į krautuvėlę prekes, ir tai teikė vilties.

Giedrą antradienio rytą grįžau į krautuvėlę. Nė nemėginsiu perpasakoti virpulio, kurį jutau versdama ženklą „Uždaryta“ kita puse — „Atidaryta“. Statybų triukšmas man negadino nuotaikos.

Tikrovę priminė daktaro Vilsono nurodymų sąrašas. Regis, buvau tinkama kandidatė vartoti naują vaistą galimų navikų profilaktikai.

Visą rytmetį sukausi kaip bitutė. Pirkėjos plūste plūdo į krautuvėlę, klausinėjo, kur buvau dingusi visą savaitę. Daugelis jau buvo girdėjusios, kad sugrįžau. Viena paskambino antrai, antroji trečiai ir taip toliau. Trūksta žodžių mano džiaugsmui apsakyti. Margaretė stengėsi padėti, kasdien po pusdienį dirbo krautuvėlėje, bet pirkėjos buvo pratusios bendrauti su manimi.

Atrodo, Margaretei patiko čia dirbti. Vos prieš tris mėnesius nebūčiau šiltai minėjusi sesers, o dabar esu dėkinga už viską, ką dėl manęs padarė.

Per pirmą pertraukėlę vidurdienį ėmiau nekantriai dirsčioti pro langą. Tikėjausi pamatyti Bredą. Kai didžiulis rudas furgonas privažiavo prie gėlių parduotuvės, pulte pripuoliau prie durų. UPS vairuotojas buvo ne Bredas.

— O kur Bredas? — paklausiau.

Vaikinas pažvelgė pro petį nustebintas mano stačiokiškumo.

— Bredas šituo maršrutu nebevažinėja.

— Kaip tai nebevažinėja? — paklausiau. Rodės, žemė slysta iš po kojų. Negi Bredas ryžosi tokiam radikaliam žingsniui?

— Bredas dabar aptarnauja centrą.

Supratau, kas nutiko.

— Pasiprašė perkeliamas?

Vairuotojas patraukė pečiais.

— Nežinau. Apgailestauju.

— Ar jūs sutinkate jį? — paklausiau tikėdamasi perduoti žinutę.

— Retai. — Vaikino laukė darbas, o aš trukdžiau. Sunkiais žingsniais grįžau į krautuvėlę.

Blogai pasielgiau su Bredu. Labai įskaudinau žmogų, norėjusį būti su manimi. Teliko viltis, kad dar ne per vėlu taikytis.

41

ŽAKLINA DONOVAN

— Žaklina!

Jos vardas atsklido iš kažkur toli.

— Žaklina, — šįkart nuskambėjo garsiau ir ji atpažino Rišo balsą. Atsimerkė ir įsispoksojusi į tamsą įžiūrėjo prie lovos stovintį vyrą.

— Kas atsitiko? — Ji pasitrynė akis. Kad Risas vidury nakties brautųsi į jos miegamąjį, turėjo nutiko kažkas siaubinga.

— Skambino Polas. Temė Li gimdo.

— Dabar?

— Argi kūdikiai gimsta darbo valandomis?

Žaklina neketino atsakyti į retorinį klausimą.

— Ką sakė Polas?

— Kad juodu jau nuo dešimtos ligoninėje.

Žvilgtelėjusi į laikrodį ji pamatė, kad tuoj penkios.

— Ir kad netrukus turėtų pagimdyti, — užbaigė sakinį vyras.

Žaklina nedvejojo. Numetė į šalį antklodę ir automatiškai čiupo chalatą.

— Važiuosi į ligoninę? — nustebo Risas.

— Žinoma.

Po šimts, jis tegul daro ką nori. Juk taip elgiasi jau dvylika jų santuokos metų. Kad ir ką Risas sakytų, ji vis viena bus šalia, kai gims anūkė. Įsispyrusi į šlepetes Žaklina nušlepsėjo į vonios kambarį.

— Ir aš važiuoju, — pareiškė Risas taip, lyg būtų pasirengęs ginčytis.

— Kaip nori.

Jis nekreipė dėmesio į jos aikštinga toną.

— Neužtruk, — įspėjo jis, — Polas sakė, kad mergaitė gali gimti bet kurią akimirką.

— Būsiu po dešimt minučių.

Net ir palankesnėmis aplinkybėmis nebūtų lengva, bet Žaklina stengėsi tesėti žodį. Lygiai po trylikos minučių ji atskubėjo į garažą. Atidaręs garažo duris ir užvedęs variklį Risas jau laukė automobilyje.

Važiuodami tylėjo. Žaklina svarstė — ar vyras galvoja tą patį ką ir ji? Lygiai tokią naktį jis vežė ją į ligoninę gimdyti Polo. Vidurnaktį nutekėjo vandenys, iš baimės, kad ir menkiausias krustelėjimas gali pakenkti kūdikiui, ji laikėsi įsikibusi Rišo. Sukosi vienintelė mintis — kad tik virkštelė nepasmaugtų kūdikio.

Kaip tikras didvyris Risas ją nunešė į automobilį ir išvežė į ligoninę. Laimė, gatvės buvo tuščios. Risas posūkius įveikdavo tokiu greičiu, kad būtų pavydėję net lenktynininkai. Paskui jos didvyris įnešė ją į priimamąjį. Ir buvo greta, kai Polas išvydo pasaulį. Užsimerkusi Žaklina aiškiai girdėjo pirmą sūnaus riksmą. Tada atrodė, kad mielesnio garso jie nėra girdėję.

Privažiavę prie ligoninės jie skubiai pasistatė automobilį. Tada petys į petį nuskubėjo į vestibiulį, kur jiems patarė pakilti į gimdymo skyrių penktame aukšte.

Registratūroje Risas prisistatė slaugytojai, ši pasiūlė prisėsti laukiamajame. Kol Žaklina vartė žurnalus, Risas dairėsi kavos.

Po penkių minučių grįžo su dviem garuojančiais puodeliais.

— Iš aparato, — tarė jis ir patraukė pečiais.

Žaklinai tiko — svarbiausia, kad karšta ir su kofeinu. Atsisėdę ant dviejų kėdžių tuščiame kambaryje juodu gurkšnojo beskonę kavą. Po pusvalandžio ir trijų žurnalų pasirodė Polas, vilkintis žydrą ligoninės chalatą. Atrodė pavargęs, bet akys šypsojosi.

— Temė Li šaunuolė, — pasigyrė jis, — kūdikis turėtų gimti jau šią valandą.

— Puiku.

— Gal nori ateiti į gimdymo palatą? — paklausė jis.

— Aš? — Žaklina papurtė galvą. Ji nenorėjo trikdyti intymios sūnaus ir jo žmonos akimirkos. Be to, vaizdelis ne iš maloniųjų...

— Žinoma. Jei tik nori, — patikino susijaudinęs Polas. — Temė Li tave kviečia, mama.

Žaklina negalėjo prisiminti, kada matė sūnų tokį laimingą.

— Jei neprieštarauji, palauksiu čia. Pranešk, kai tik vaikelis gims.

— Judu su tėčiu sužinosite pirmieji.

Polas grįžo pas Temę Li, Žaklina ir Risas vėl liko dviese ir vienas kitą ignoravo — vartė senus žurnalus ir gurkšnojo kavą.

— Ar prisimeni naktį, kai gimė Polas? — netikėtai paklausė Risas.

Žaklina nusijuokė.

— Tarsi būtų buvę vakar.

— Labai tavimi didžiavausi.

— Kad pagimdžiau tau sūnų?

— Ne... Na, taip, džiaugiausi sūnumi, bet būčiau apsidžiaugęs ir dukra.

Žaklina linktelėjo.

— Norėjau pasakyti, kad žavėjausi tavo drąsa ir ryžtu. — Risas kalbėjo nepaprastai rimtai, bet Žaklina nemanė apskritai jį kada nors „žavėjusi“. Jai užkliuvo šis žodis.

— Prisimenu, kaip kitos moterys gimdykloje dejavo, rėkė ir prašė vaistų, o mano Džeke ne.

Išdidi net ir suriesta baisių gimdymo skausmų — taip, ji tokia. Žaklina suprato, kad Risas norėjo pasakyti komplimentą, ir šyptelėjo.

— Nors baisiai skaudėjo, ta naktis — viena laimingiausių mano gyvenime.