Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Pastarąją savaitę Kerol apetitas pasitaisė. Po persileidimo ji prarado tiek svorio, kad dauguma drabužių buvo per laisvi. Šiai vakarienei teko triskart persirengti. Viskas, ką traukė iš spintos, ant jos kabojo kaip ant pakabos.

— Norime įsivaikinti, — pareiškė Kerol. Dagas nerimavo, bet ji neįstengė tvardytis.

Rikas pritariamai linktelėjo.

— Gera mintis.

— Ir mes taip manome, — sumurmėjo Kerol ir koja bakstelėjo Dagą. Rikas buvo pernelyg susimąstęs ir nesuprato užuominos.

— Aną savaitę kalbėjausi su Ele, — tarė jis.

— Ir ką?

— Kalbėjo griežtai ir pabrėžtinai mandagiai, bet supratau, kad džiaugiasi. Pakviečiau pavakarieniauti.

— Ar ji sutiko?

Rikas papurtė galvą.

— Man reikėjo pakentėti, kol grįšiu į Džuną. Kai susitiksime akis į akį, jai bus daug sunkiau mane atstumti.

— O kaip einasi su Liza? — pasiteiravo Kerol, tikėdamasi ką nors išgirsti apie stiuardesės nėštumą.

— Nusprendėme sukti skirtingais keliais. Mudviem nieko gero neišeitų drauge.

Kerol širdis apmirė.

— Juk tu ją dar pamatysi?

Brolio žvilgsnis nuo duonos su tįstančiu sūriu nukrypo į ją.

— Žinoma, mudu skraidome tais pačiais reisais. Liza šauni, mudviem tiesiog nepasisekė. Turiu pripažinti, kad ji narsiai viską ištvėrė.

Kerol palengvėjo.

— Žinai, kartais iš to, kas atrodo nesėkmė, galima išpešti naudos.

— Ko gero. — Rikas persmeigė dar vieną duonos gabalėlį. — Po šimts, skanu. Ar pastebėjote, koks sūris?

— Aš tai ne, — atsakė Dagas.

Vyro balse Kerol išgirdo griežtą gaidą ir pasisukusi pamatė, kad jis susiraukęs. Norėjo paklausti, dėl ko, bet nedrįso. Liza jau buvo paminėta, ir Kerol nebenorėjo laukti nė akimirkos.

— Tikriausiai supranti, kaip siaubingai jaučiausi po persileidimo, — tarė ji, įdėmiai žiūrėdama į brolį.

Rikas gurkštelėjo viskio ir persmeigė kriaušės griežinėlį.

— Žinia mus pribloškė.

— Prieš savaitę vieną naktį apyaušry sėdėjau tamsoje ir galvojau. Jaučiausi visiška nevykėlė.

— Kodėl?

— Nusivyliau savimi, nuvyliau Dagą. Juk visiems aišku, koks geras tėvas jis būtų. Supratau, kaip nuliūdo mama ir tėtis. Jie nekantrauja tapti seneliais. Atrodė, kad mano pasaulis sugriuvo.

Rikas pažvelgė į ją.

— Iš kur tokie skausmingi išgyvenimai?

Būtų tekę ilgai aiškinti.

— Taip jaučiasi moteris, negalinti išnešioti kūdikio.

Rikas pažvelgė į Dagą ir mirktelėjo.

— Jau tos moterys. Neįmanoma nei su jomis gyventi, nei jų suprasti, bet, po velnių, be jų būtų nuobodu.

Dagas neatsakė.

— Prakalbau apie tai...

— Kerol, — Dagas uždėjo delną jai ant rankos, — vakarieniaukime.

Kerol linktelėjo. Jai kone teko prikąsti liežuvį, kad neužbertų brolio klausimais apie Lizą. Jei ne dviguba porcija viskio — Rikas jau buvo užsisakęs antrą stiklą — greičiausiai jau būtų supratęs potekstę.

Rodėsi, kad vakarienė trunka amžinai. Kitomis aplinkybėmis Kerol džiaugtųsi vakaru su dviem jai brangiausiais vyrais. Po sūrio užkandžio jiems buvo patiektas pagrindinis patiekalas — krevečių ir omarų, troškintų baltojo vyno padaže. Atnešus desertą — braškių pyrago su šokolado padažu — Kerol vos bepajėgė ištverti įtampą.

— Gal užsuksi pas mus išgerti, — kreipėsi į Riką Dagas.

Rikas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Kad ne.

— Eime, — įsiterpė Kerol, — mes norime su tavimi pasikalbėti.

Rikas nustebo.

— Apie ką?

Kerol nenorėjo, kad vakaras baigtųsi nepasikalbėjus apie įvaikinimą.

— Mudu su Dagu norime paklausinėti apie Lizą.

Riko kaktą išvagojo rūpesčio raukšlės.

— Juk sakiau, kad išsiskyrėme.

— Nė neketiname piršliauti. Mudu su Dagu... — Ji nutilo, žvilgtelėjo į vyrą, tada vėl į Riką, — norime pasikalbėti apie kūdikį.

— Kokį kūdikį? — visiškai sutriko brolis.

Kerol palinko prie jo.

— Juk Liza nėščia.

— Na, buvo nėščia.

Kerol žemė ėmė slysti iš po kojų.

— Įvyko persileidimas?

Rikas papurtė galvą.

— Mudu pasikalbėjome ir nusprendėme, kad kitos išeities nėra. Juk šio nėštumo neplanavome.

— Taip, bet...

— Man galvoje sukosi vienintelė mintis: ką pasakys Elė? Be to, aštuoniolika prakeiktų metų tektų mokėti alimentus vaiko išlaikymui. Nelengva prisiimti atsakomybę už vaiką.

— Ji nutraukė nėštumą. — Kerol badė skausmo adatėlės.

— Kartoju, mudu su Liza aptarėme šį reikalą. Kūnas jos, ir paskutinį žodį tarė ji.

— Bet tu jai pasakei, kad nenori kūdikio!

— Tiesiai šviesiai. Man tokių komplikacijų nereikia.

— Mes norėjome įsivaikinti tą kūdikį!

— Brangioji, — pro nevilties ir skausmo rūką atsklido švelnus Dago balsas, — tai nebeįmanoma. Pamirškime.

Po netikėto smūgio visi pojūčiai išnyko. Nebuvo nei pykčio, nei apmaudo, nei nusivylimo. Nieko. Atrodytų, kad jie aptarinėja orą.

— Apgailestauju, — tarė Rikas. — Net jeigu būtume žinoję, ko gero, sprendimas būtų buvęs toks pat.

— Eime, brangioji. Mums jau laikas. — Dagas padėjo jai atsikelti nuo kėdės. Priešingai nei Kerol, jis neatrodė ramus.

— Nejaugi jūs rimtai tikėjotės? — pyktelėjo Rikas. — Juk tai mano gyvenimas, neprivalau spręsti jūsų problemų.

— Tiesa, — sutiko Dagas, — čia mūsų rūpestis.

Rikas išmaukė viskio likutį.

— Nenusiminkite, taip jau nutinka.

— Taip. — Dagas viena ranka apkabino Kerol.

— Ačiū už vakarienę. Netrukus vėl susitiksime. — Rikas liko sėdėti prie stalo, įsmeigęs prieš save nieko nematančias akis.

39

ALIKSĖ TAUNSEND

Šeštadienį Žaklina privažiavo prie Aliksės namų jos paimti lygiai dešimtą. Per penktadienio mezgimo pamoką Aliksė užsiminė apie vakarienę su Džordanu prabangiame restorane. Žaklina užkibo — apsidžiaugė proga pasitaisyti.

— Suprantu, kad suklydau, — kalbėjo Žaklina. — Duok man dar vieną progą, ir nepasigailėsi.

Aliksė vylėsi, kad taip ir bus. Kai Žaklinos mersedesas privažiavo prie šaligatvio, Alikse atidarė dureles.

— Ar tikrai to nori?

— Žinoma. Sėskis, viskas suplanuota.

Jeigu prieš tris mėnesius Aliksei kas nors būtų pasakęs, kad ji susidraugaus su aukštuomenės bobše, mergina būtų tik nusikvatojusi. Jiedvi su Žaklina lig šiol apsimėto žodžiais, bet tik dėl pozos. Juk reikia pateisinti įvaizdį, Aliksė neketino jo atsisakyti. Regis, Žaklina taip pat.

Aliksė įsėdo į automobilį ir nusistebėjo, kad Žaklina nesuka į gatvę.

— Saugos diržą, — paliepė moteris.

Mintyse atsikalbinėdama Aliksė užsisegė diržą.

— Kas nepatinka? — paklausė Žaklina.

— Nesikabinėk.

— Nė nemanau. Beje, važiuosime pas mano marčią.

— Pas Temę Li? — Netikėtas posūkis. Aliksė pastebėjo, kad pasikeitė Žaklinos požiūris ne vien į ją, bet ir į marčią. Per pirmą mezgimo pamoką Žaklina neišspaudė nė vieno gero žodžio apie moterį ištekėjusią už jos brangiausiojo sūnelio. Regis, kažkas keičiasi.

— Temė Li — jauna ir madinga. Argi ne to ir tu sieki?

— Tai geriau, negu rengtis kaip Barbara Buš.

Aliksės nuostabai Žaklina nusijuokė.

— Nenuvertink mūsų pirmųjų ponių. Penktoje klasėje dėl Žaklinos Kenedi aš net pasikeičiau vardo rašybą.

— Motina sakė tyčia mano vardą užrašiusi su raide „i“, — prisipažino Aliksė. — Nemanau, kad buvo rimta priežastis. Greičiausiai ji buvo girta ir padarė rašybos klaidą. — Aliksė nežinojo, ar tai tiesa, bet visai tikėtina.