Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Ji panarino galvą, ieškodama atsiprašymo žodžių.

— Žinau, ką padarei, — prabilo Džordanas.

Aliksė susiraukė mėgindama suprasti, apie ką jis kalba.

— Lori man papasakojo, kaip ištempei ją iš narkomanų lindynės.

— A... — Aliksė buvo jau pamiršusi. — Na, ji ir pati norėjo ištrūkti, bet neprisipažino.

— Lori sunki paauglė.

— O ar būna kitokių? — Aliksė nenorėjo, kad jos žodžiai nuskambėtų šiurkščiai, bet stengėsi kalbėti tiesiai. Visi paaugliai pergyvena laikotarpį, kai yra įsitikinę, jog pasaulis linki jiems bloga. Vienintelė gynyba — kirsti atgal. Ir ji pati maištaudama nuklydo kreivais keliais. O kad ir ją kadaise kas nors būtų ištempęs iš lindynės.

— Lori prašė pasakyti, kad tau dėkoja.

Aliksės atmintis bylojo kitką.

— Ir aš dėkoju, — pridūrė Džordanas.

Ji linktelėjo.

— Pamaniau, kad jai ne vieta lindynėje su tais vyrais.

— Ir tau taip pat, — pareiškė Džordanas, atremdamas jos žvilgsnį.

— Žinau.

Džordanas nenusuko žvilgsnio.

— Ar turi bėdų dėl narkotikų?

Aliksė supyko. Būtų jam šiurkščiai atšovusi, bet nurijo pyktį. Tiesus klausimas. Juk ji savo noru nuėjo į lindynę.

— Jau nebe. Anksčiau vartojau.

Džordanas linktelėjo, užteko jos žodžio.

— Ko gero, turėčiau atsiprašyti, — suskubo tarti ji kuo atsainiau. — Tu teisus, aš pavydėjau. Pamačiusi Džordaną bažnyčioje su tobula amerikiete ji vos nesuklydo. Neturėjo teisės pasiduoti ją apėmusiems jausmams, bet tai negelbėjo. Širdyje ji laikė Džordaną savo nuosavybe. Neįstengdama atsikratyti deginančių įtarimų ji sugrįžo į tą laiką ir vietą, kurių jau buvo išsižadėjusi.

Ne Lori turėtų dėkoti, o Aliksė jai. Mergaitei kilęs pavojus padėjo atsipeikėti.

— Atsiprašymas priimtas, — Džordanas jai nusišypsojo.

Aliksei nuo širdies nusirito akmuo, ji irgi nusišypsojo.

— Draugai?

— Draugai, — sutiko ji. Jautėsi patenkinta ir šiek tiek liūdna. Ar turėtų suprasti, kad negali būti jam daugiau nei draugė?

Džordanas ištiesė virš stalo ranką ir spustelėjo jai pirštus.

— Pasiilgau.

Aliksei net užėmė žadą. Jis pasiilgo!

— Aš tau mezgu megztinį, — sušnibždėjo ji.

— Tikrai?

Aliksė buvo prakeikusi dieną, kai perėmė iš Kerol mezginį. Per jį nuo pat pradžių vieni nemalonumai. Buvo trumpam jį atidėjusi į šalį, bet paskui ir vėl prisiminė. Tikėjosi taip jaustis arčiau Džordano. Be to, manė turėsianti dingstį su juo susisiekti. Vaikišką antklodėlę jau buvo numezgusi ir parodė socialinei darbuotojai, tereikėjo nunešti į agentūrą.

— Žinai, tau nėra pagrindo pavyduliauti.

Aliksė susirado jo akis.

— Jokios kitos nėra.

Ji sunkiai nugurkė seiles.

— A.

Jis dar smarkiau suspaudė jos pirštus.

— Ar prisimeni, kaip per savo gimtadienį atsinešei į klasę keksiukų?

Aliksė niekada to nepamirš. Jos mama buvo prasta šeimininkė, todėl Aliksė iškepė pati. Pagal receptą, ne iš tešlos mišinio.

— Pati iškepiau. — Ji stebėjosi, kad Džordanas prisimena.

— Man davei du.

Aliksė nudelbė akis.

— Tiesa. Jei turėčiau normalią orkaitę, iškepčiau tau visą maišą.

— Tau patinka šeimininkauti?

Aliksė linktelėjo. Ji svajojo baigti kulinarijos mokyklą ir ruošti iškilmingus pietus tokiuose restoranuose, kokiuose lankosi Žaklina su vyru. O gal vieną gražią dieną atidarytų nuosavą kavinę. Ji retokai apie tai kalbėdavo. Teko dirbti keliuose restoranuose, patiko virtuvės šurmulys. Norėjo įsidarbinti „Pas Enę“, bet videoteka anksčiau pasiūlė darbą.

— Ar turi planų šeštadienio vakarui? — Džordanas nykščiu glostė jai ranką.

— Atrodo, ne.

— Gal norėtum su manimi pavakarieniauti?

— „Pas Enę“? — Aliksė buvo įsitikinusi, kad ten galima pavalgyti beveik kaip restorane.

— Šįkart ne. Siūlau tikrą trijų patiekalų vakarienę žuvies ir kepsnių restorane.

Aliksė iškart pagalvojo apie suknelę ir pėdkelnes. Atsisakyti nė nedingtelėjo mintis. Galbūt — tik galbūt — Žaklina sutiks dar kartą jai pagelbėti.

Juk paklausti galima.

37

„Megzdama, kaip ir darydama ką kita, mokaisi ir iš klaidų, ir iš pasiekimų.“

Pam Allen, lnterweave Press redaktorė.

LIDIJA HOFMAN

Tikriausiai teatrališka sakyti, jog man atrodė, kad gyvenimas baigtas. Vis dėlto būtent taip ir jaučiausi ligoninės lovoje, aplink sklandant dezinfekcijai naudojamo alkoholio ir antiseptikų kvapui. Negaliu pakęsti ligoninių kvapo. Kai tose įstaigose praleidi tiek laiko, kiek teko man, rodos, turėtum priprasti, bet aš nepripratau. Rentgenogramos patvirtino mano didžiausią baimę. Susiformavo naujas auglys. Galėjau džiaugtis tik tuo, kad šįkart jis buvo pasiekiamas pro sinusą, nebuvo būtina gręžti kaukolės.

Auglį pašalino ir atliko biopsiją. Deja, tyrimo rezultatai ne visiškai aiškūs, todėl audinio pavyzdys buvo išsiųstas dar vienam tyrėjui. Kai tokia anamnezė, niekas nenori rizikuoti.

Ant staliuko prie lovos puikuojasi mane džiugindama Margaretės gvazdikų puokštė. Sesuo pirmą kartą atsiuntė man gėlių. Mudviejų santykiai keičiasi, bet jos paramos gesto neužtenka įkvėpti man stiprybės.

Širdyje jaučiu, kas manęs laukia, ir nemaniau ištversianti.

Šįkart ne. Mano siela šaukte šaukia apie neteisybę. Lyg maža mergaitė noriu spardytis ir pasiduoti pykčio priepuoliui.

Tėvelio nebėra, jis man nebepadės. Jaučiuosi baisiai vieniša. Atrodytų — nesąmonė, bet aš siuntu ant tėčio, kad jis mirė. Labai pykstu. Pykstu ant tėčio, pykstu ant Dievo, pykstu ant viso pasaulio. Prieš operaciją beveik dvi dienas buvau apsvaigusi nuo vaistų, o dabar nebeįstengiu užmigti. Kai užsimerkiu, prieš akis išnyra Bredo veidas, ausyse skamba jo balsas. Mintyse kartojau paskutinį pokalbį, kai paskambinusi pareiškiau daugiau nenorinti jo matyti. Kuo aiškiausiai išklojau, kad mūsų santykiai man nebeįdomūs.

Jis, aišku, nesuprato, kad darau jam paslaugą, bandė ginčytis, norėjo perkalbėti. Gailiuosi dėl to, ko prikalbėjau, bet juk negalėjau pasakyti tiesos. Užsiminiau, kad susidomėjau kitu.

Margaretė nepritarė išsiskyrimui su Bredu, bet aš kategoriškai pareiškiau, kad gyvenimas mano ir sprendžiu pati. Šie žodžiai ją nutildė, nors mačiau, kad niršta. Su jos nepasitenkinimu kaip nors susidorosiu. Ne pirmas kartas.

Nemanau, kad kaltina mane dėl vėžio recidyvo. Stengiausi būti dėkinga už sesers užuojautos trupinėlį. Kai pranešiau naujieną, ji iškart surimtėjo ir pasakė labai apgailestaujanti.

Lyg iškviesta mano minčių tarpduryje išdygo Margaretė.

— Kaip matau, gėles jau atvežė, — tarė ji nenatūraliai džiaugsmingai ir neramiai apsižvalgė, tarsi bijodama, kad sanitaras tuojau ją čiups, paguldys ant ratukų ir nuveš į eksperimentinės chirurgijos operacinę.

— Labai gražios gėlės, — atsakiau. — Tu labai rūpestinga.

— Tai kaip praėjo tyrimai? — tęsė ji, atsargiai artėdama prie lovos.

Patraukiau pečiais — nebuvo ką sakyti.

— Kaip ir anąkart.

Margaretės antakiai užjaučiamai pakilo.

— Taip blogai?

Pabandžiau nusišypsoti, bet teišspaudžiau grimasą.

— Mama norėjo atvažiuoti...

Linktelėjau. Mama nežinojo, kodėl mane paguldė. Nenorėjau, kad sužinotų. Kai pagalvoju, gerai, kad tėtis mirė taip greitai. Mama nebūtų ištvėrusi ilgos ligos.

Man regis, Margaretė panaši į mamą. Jos noras mane lankyti rodė, kaip pasitaisė mudviejų santykiai per pastaruosius mėnesius.