Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Kas yra? — paklausiau nusiteikusi blogiausiam.

— Ak, Lidija, man labai gaila. Daktaras Vilsonas peržiūrėjo tavo kraujo tyrimų rezultatus ir paskyrė keletą rentgenogramų. Be to, kai tik galėsi, norėtų tave pamatyti.

— Gerai. — Be žodžių buvo aišku, kad vėžys atsinaujino. Naujas navikas auga mano smegenyse dabar, kai kalbuosi su Pege. Vėl auga, ir šįkart niekas jam nesutrukdys. Nei operacija, nei vaistai — niekas. Jei būčiau buvusi viena, būčiau iškart išpešusi iš Pegės tiesą, bet negalėjau. Greta buvo Bredas.

— Ar galiu tave užrašyti pas radiologą rytoj aštuntą?

— Gerai, — sumurmėjau.

— Daktaras Vilsonas lauks tavęs su rentgenogramomis devintą.

— Gerai.

Jaučiausi priblokšta. Buvau gavusi šešerius metus atokvėpio ir dabar jaučiausi apgauta, kad ne ilgiau. Norėjau daug ilgesnio laiko.

Du kartus mano ramstis buvo tėtis. Jis miręs, aš viena. Mama neįstengs palaikyti, o Margaretė išgirdusi pasius. Žinojau, kad sesuo sugalvos, kaip mane apkaltinti dėl vėžio atsinaujinimo. Sakys, kad jį ataugti paskatino mano poreikis būti dėmesio centre. Kai pabandžiau įsivaizduoti jos reakciją, vos nesudejavau.

— Blogos naujienos? — paklausė Bredas, kai padėjau ragelį.

Nepastebėjau, kaip jis išėjo iš kambariuko. Turbūt jau užvirė kava, nes rankoje laikė puodelį.

— Ne, — pamelavau. — Tik penktadienį nepavyks pavakarieniauti.

— Tikiuosi, nieko neatsitiko.

— Ne. — Nesuprantu, kaip man pavyko nusišypsoti. Kai pažvelgiau į jį, mano išraiška buvo verta apdovanojimo už aktorystę.

Bredas netrukus išėjo. Jei ir nujautė, kad kažkas nutiko, neišsidavė. Palauksiu valandą ar dvi, tada paskambinsiu jam į mobilųjį ir pasakysiu, kad mūsų draugystė baigta. Rinkausi bailės kelią, bet nenorėjau nei ginčytis, nei aptarinėti smulkmenų. Jau geriau nepuoselėti tuščių vilčių ir neleisti to daryti kitam. Patirtis — geriausia mokytoja. Palengvinsiu Bredui gyvenimą ir apsaugosiu nuo vėlesnių išgyvenimų.

Vos įsižiebė viltis, kad gyvensiu, iš manęs ją atėmė. Juk aišku, kas laukia. Ne pirmas kartas. Po abejotinų tyrimų rezultatų atliekami išsamesni tyrimai, tenka nakvoti ligoninėje.

Gavęs tyrimų rezultatus paniuręs daktaras Vilsonas supažindina su prognoze, spusteli man ranką ir išeina iš palatos.

Spėliodavau, ką reiškia tas jo spustelėjimas. Iš pradžių maniau, kad daktaras ragina būti drąsiai, narsiai kovoti, atiduoti kovai visas jėgas. O dabar manau kitaip. Spustelėjimu jis išreiškia apgailestavimą. Jis tik žmogus — ir tiek tegali.

Pasistengsiu kuo greičiau nutraukti ryšius su Bredu. Kada nors jis supras. Dabar nedėkos, bet kada nors tikrai bus dėkingas.

35

KEROL ŽIRARD

Nuo tos dienos, kai Kerol persileido, prabėgo savaitė. Dagas ramiai miegojo jai prie šono, o ji gulėjo plačiai atsimerkusi. Radijo imtuvo laikrodis rodė 3:27 nakties. Suprasdama, kad jau nebeužmigs, tyliai išslydo iš lovos ir apgraibomis susirado kelią į tylią svetainę.

Prarastos svajonės, žlugę jųdviejų su Dagu ateities planai užgriuvo ją it susprogdintas pastatas. Kūdikio nebus. Ji nesūpuos vaikelio glėbyje, nepatirs žindymo džiaugsmo.

Septynios ilgos dienos ir visą tą laiką, išskyrus baisią pirmąją naktį, Kerol nekėlė kojos į vaiko kambarį. Neįstengė — pernelyg skausminga. Durys buvo uždarytos. Ji neabejojo, kad ir Dagas nebuvo ten užsukęs.

Vakar per vakarienę jis pasiūlė paskambinti į parduotuvę ir susitarti dėl vaikiškų baldelių grąžinimo.

Jiems jų nebereikia. Kerol suprato, kad vyras paprasčiausiai praktiškas, bet širdį maudė it pervertą peiliu.

Negali būti. Tik ne jiems. Jie vienas kitą myli, abu geri žmonės. Visi pažįstami, tvirtino, kad jie bus nuostabūs tėvai.

Kerol vylėsi, kad širdį draskanti agonija su laiku švelnės. Dar tik savaitė, bet skausmas, vidinė tuštuma nė nepradėjo tirpti. Gal net padidėjo. Vienintelė paguoda buvo internetinės draugės. Jos viską suprato ir raudojo drauge.

Kerol atlošė galvą, užsimerkė, apsikabino rankomis sau per juosmenį ir ėmė linguoti pirmyn ir atgal iš sielvarto, skausmo ir netekties.

Neteisinga. Tiesiog neteisinga. Rikas — jos neatsakingas, lengvabūdis, nesubrendęs brolis — turės vaiką, kurio nenori, ir dar su moterimi, kurios nemyli. Kur teisybė? Kur sąžiningumas? Vargšas vaikelis... Nereikalingas nė vienam iš tėvų.

Kerol plačiai atsimerkė. Rankomis aukštyn ir žemyn bėgiojo šiurpulys. Rikas! Kerol šokte pašoko nuo sofos ir nuskubėjo į miegamąjį. Pasiryžusi pažadinti vyrą ji palinko virš lovos.

— Dagai, pabusk! — priklaupusi sušuko ji.

Vyras tik apsivertė ant kito šono.

— Dagai! — džiugiai, su palengvėjimu šūktelėjo Kerol. Viltis — smarkus narkotikas. Tą akimirką jautėsi apsvaigusi. — Dagai, reikia pasikalbėti. — Ji nekantriai ėmė jį purtyti.

— Kerol, — užprotestavo vyras, viena akimi žvilgtelėjęs į laikrodį, — juk naktis!

— Taip... Taip. — Klūpodama ji pasilenkė prie jo ir pabučiavo į kaklą. — Pabusk.

— Kam? — sudejavo Dagas.

— Noriu tau pasakyti kai ką labai svarbaus.

Baisiai tingiai Dagas atsivertė ant nugaros ir pasitrynė veidą. Sumirksėjo, pažvelgė į ją ir susiraukė.

— Ar turi pagrindo šypsotis?

Kerol linktelėjo ir apkabino vyrą.

— Kas atsitiko? — paklausė Dagas.

— Sėdėjau svetainėje. — Ji ištiesė ranką, judesys tryško energija. — Jaučiausi klaikiai, galvojau, koks neteisingas gyvenimas. Juk iš visos širdies tikėjau, kad turėsime kūdikį, bet nepavyko ir... Ir staiga kai ką supratau. Turėjau tave pažadinti.

Dagas sunkiai atsisėdo, kad jų akys būtų viename lygyje.

— Mes turėsime kitą kūdikį, — sušnibždėjo ji.

— Palauk, — Dagas papurtė galvą. — Tu mane trikdai. — Jis susiraukė ir įsispoksojo į ją. — Ar kalbi apie įvaikinimą?

Tema nebuvo jiems nauja. Įvaikinimo laukia nedaug vaikų, ir juodu žinojo, kad šansai nėra dideli.

— Ne bet kokio kūdikio. Noriu įsivaikinti Riko kūdikį.

— Tavo brolio?

Kerol nusijuokė.

— Ar pažįsti kokį kitą Riką?

— Ne, bet laukiasi ne jis.

— Taip, laukiasi Liza. O gal Kim? Neprisimenu vardo. Nesvarbu. Ar supranti? Dievas tą kūdikėlį skiria mums.

Dagas nesuprato. O jeigu ir suprato, nelabai apsidžiaugė, nes švelniai subarė:

— Mieloji, tu pernelyg įsijautei.

— Ne, — neatlyžo Kerol, — viskas aišku. Kaip tu nesupranti? Mano brolis turės vaiką, kurio visai nenori. Jis man sakė, kad neketina vesti vaiko motinos. Nėštumas buvo netikėtas Lizai. O gal Kim. Žodžiu, tai moteriai. Ji nesitikėjo, kad iš jų romano gims vaikelis. Rikas pats man sakė, kad ji saugojosi.

— Taip, bet...

— Suprantu, viskas labai netikėta, bet jaučiu, kad vaikelis buvo pradėtas neatsitiktinai. Jis mūsų.

Per miegamąjį nusirito Dago atodūsis.

— Brangioji...

— Vaikelis man giminė. Visai kas kita, negu įsivaikinti svetimą.

— Manai, kad Rikas sutiks? — Dagas abejojo.

— Ar sutiks? — pakartojo ji ir nusijuokė. — Šokinės iš džiaugsmo galėdamas išvengti alimentų. Be to, prižadėsiu, kad nė vienas iš mūsų neprasitars Elei, jog kūdikis — jo biologinis vaikas. Duosime jam garbės žodį, ar ne?

— Žinoma.

— Jeigu jam pavyktų susitaikyti su Ele, galėtų būti ramus, kad neprasitarsime.

— O kaipgi kūdikio motina? — paklausė Dagas. — Jos irgi reikia atsiklausti.

— Galvojau apie tai, — sutiko Kerol. — Jai teks keletą savaičių nedirbti. Galėtume atlyginti prarastą algą.