Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Kas atsitiko? — paklausė Žaklina.

— Nesikišk į svetimus reikalus. — Aliksės akys suspindėjo, lyg būtų apsidžiaugusi, kad bręsta ginčas.

— Man regis, rūpesčiai dėl vyrų, — Žaklina pareiškė Lidijai, o ši tik šyptelėjo ir pritariamai linktelėjo.

Aliksė patempė lūpą, bet neužkibo.

— Spėju, kad čia įsipainiojęs pamokslininkas, su kuriuo ėjai į pasimatymą.

— Nėjau į jokį pasimatymą. Mes buvome draugai.

— Būtasis laikas? — atsargiai pasidomėjo Lidija. — Nebesusitinkate?

— Jau senokai jo nemačiau. Suprantama, jis turi ir daugiau draugių.

— Pamatei su kita? — pabandė spėti Žaklina.

Aliksė sėdėjo taip panarinusi galvą, kad linktelėjusi smakru atsirėmė į krūtinę.

— Su gražia šviesiaplauke, — sumurmėjo. — Su mergina iš bažnyčios.

— Aišku, kad su šviesiaplauke, — pridūrė Žaklina. Ji įsivaizdavo, kad Rišo meilužė šviesiaplaukė, ir įtariai žiūrėjo į kiekvieną šviesią moterį greta jo. „Ne iš pavydo,“ — tikino save Žaklina, bet sau prisipažino spėliojanti, kaip toji moteris atrodo. Kita vertus, nenorėjo žinoti. Paprastai stengdavosi vyti šalin mintis apie ją.

Žaklinos šeimoje — jos likučiuose nuo to vakaro, kai Risas per vakarienę išėjo, tvyrojo įtampa. Ji neatleido jam. Dar daugiau — stengėsi jo vengti.

Risas taip pat nebandė tiesti rankos. Matyt, suprato užuominą, kai kitą rytą savo dovanotas rožes rado sukištas į šiukšlių dėžę.

Trys moterys tylomis mezgė. Lidijai teko dukart padėti mezginį į šalį ir aptarnauti pirkėjas, tomis akimirkomis Žaklina ir Aliksė likdavo dviese.

Žaklina stebėjosi, iš kur tokia mintis, bet kartą šovusi nebeišblėso.

— Aš tau skolinga, — iškilmingai pareiškė.

— Už ką?

Žakliną apstulbino Aliksės užmaršumas.

— Brangioji mergaite, tu man išgelbėjai gyvybę.

Šypsena nušvito ir tuoj pat išblėso. Aliksė patraukė pečiais, tarsi pasipriešinimas gatvės užpuolikams jai būtų įprastas dalykas. Eilinis, kasdienis įvykis.

— Atėjo laikas atsidėkoti, — ryžtingai tęsė Žaklina ir pažadino Aliksės smalsumą.

— Kaip?

— Manau, — motiniškai tęsė Žaklina, — pamėginsime visiškai pasikeisti. Aišku, sumokėsiu aš.

— Nesupratau.

— Apsilankysime grožio salone.

Aliksė susiraukė.

— Kam to reikia?

— Kad kristum į akį šauniajam jaunuoliui.

— Kokiame dar grožio salone? — Aliksė bandė nuslėpti susidomėjimą, bet Žaklinos neapgavo.

— Pradėsime nuo kirpyklos. — Žaklina kritiškai nužvelgė raudonų plaukų galiukus ir vos nesusiraukė. Tą baisią spalvą reikia pakeisti. Ji mostelėjo ranka ir ėmė siūlyti: — Madingai pakirpsime ir sušukuosime. Gal perdažysime.

— Tik jei man patiks, — sunerimo mergina.

— Žinoma!

— Ar galėsiu išsirinkti spalvą?

— Tik su protu.

Aliksė atsainiai patraukė pečiais.

— Gal ir sutiksiu.

Ji elgėsi taip, tarsi darytų Žaklinai malonę. Prieš du mėnesius Žaklina būtų įsižeidusi, o dabar suprato, kad tai tėra poza.

— Nusivešiu tave pas savo stiliaus konsultantę ir...

Dar neišgirdusi sakinio pabaigos Aliksė ėmė purtyti galvą.

— Man nereikia patarimų, kaip rengtis.

— Kaip nori. Pamaniau, kad tau reiktų naujų drabužių.

Aliksė dvejojo, paskui nedrąsiai linktelėjo.

— Už tavo pinigus?

— Žinoma.

— Tai gerai. Kada? — paklausė, tarsi jos dienotvarkė būtų perpildyta.

— Netrukus. — Žaklina padėjo mezginį ir išsitraukė mobilųjį telefoną. — Iškart skambinu Dezirei. Ji geriausia kirpėja visame mieste. Kartais tenka užsirašyti prieš kelias savaites.

— Gerai. — Aliksė nebeslėpė susidomėjimo. Išsitiesė ir ėmė kramsnoti apatinę lūpą.

— Noriu skubiai užsirašyti pas Dezirę. — Žaklina stengėsi, kad administratorė išgirstų jos nekantrumą. Dezirė buvo aukščiausios klasės meistrė. Už pinigus, kuriuos paklos norėdama pakeisti Aliksę, būtų galima pasidaryti ilgalaikį sušukavimą be chemikalų, bet juk už stebuklus mokėti verta. Pas Dezirę lankosi visos užmiesčio klubo moterys. Jei dar nesilankė, tai tikrai ketino.

Administratorė paprašė palaukti ir Žaklina nekantriai pasimuistė. Atrodė, kad laukia amžinybę.

— Dezirė sako šiandien dirbsianti iki pat vakaro. Jei galite, ateikite pusę penkių.

— Pusę penkių? — Žaklina žvilgtelėjo į Aliksę ir ši linktelėjo. — Ateisime, — džiaugsmingai pažadėjo ir išjungusi mobilųjį įsikišo į rankinę. Pagalvojo, kad Aliksė nesupranta jai tekusios laimės. Pati Žaklina kirpimui užsirašydavo prieš mėnesį.

Lidija jau buvo grįžusi. Nors ne viską nugirdo, suprato, kas darosi, ir pritariamai linktelėjo. Žaklina įsijautė į misiją. Tikėjo, kad perrengusi ir apkirpusi Aliksę pavers ją patrauklia jauna moterimi. Iš jaudulio net suvirpėjo. Bus smagu.

Po mezgimo pamokos Žaklina nusivežė Aliksę į „Nordstromą“ pirkti naujų drabužių. Išsirinko savo mėgstamo dizainerio modelius firminėje Sietlo parduotuvėje, kurios konsultantė jau daugelį metų rūpinosi Žaklinos garderobu.

Viktorija nužvelgė Aliksę ir ėmėsi darbo. Žaklina merginą palydėjo į persirengimo kambarį ir pamačiusi jos apatinius drabužius pasibaisėjo. Pareikalavo išsirinkti naujų kelnaičių ir liemenėlių, nesileisdama į kalbas apie pasibaisėtinai nepadorias juosteles.

Iš pradžių Aliksė purkštavo, bet netrukus liovėsi. Tą mūšį laimėjo Žaklina, bet karą, suprantama, Aliksė. Atsisakė net matuotis „St. John“ megztą kostiumėlį ir visa kita, ką siūlė Viktorija.

Kadangi spaudė laikas, Žaklinai teko pasitenkinti kokybiškais apatiniais. Išeidama pati sau prisiekė kitąkart merginai įpiršti ką nors skoninga.

Deja, ne ką geriau klostėsi ir vizitas pas kirpėją. Dezirė aiktelėjo pamačiusi raudonus Aliksės plaukus ir pratrūko prancūziškai keiktis. Nors ir gimnazijoje, ir koledže Žaklina mokėsi prancūzų kalbos, nesuprato nė vieno žodžio. Iš tono buvo galima spręsti, kad vertėjo geriau neieškoti.

Kol salėje kaip žirniai biro pikti žodžiai, Žaklina sėdėjo laukiamajame ir gurkšnojo kavą. Laimė, dauguma elitinių salono klienčių jau buvo išėjusios, antraip jų ausį būtų rėžęs Aliksės ir Dezirės apsižodžiavimas.

Po pusantros valandos Aliksė įgriuvo į laukiamąjį tarsi ištrūkusi iš kalėjimo. Žaklina ją vos pažino. Dervos juodumo plaukai su baklažano raudonumo sruogomis buvo dingę. Aliksė pasirodė su rusva raudono atspalvio šukuosena. Panašios spalvos siūlus Žaklina buvo išsirinkusi Polo šalikui.

— Alikse. — Ji pakilo pasitikti merginos. Dar vienas Dezirės stebuklas. Ji ne vien perdažė Aliksės plaukus, bet ir dailiai sugarbanojo.

— Man bjauru, — purkštavo mergina, pirštais taršydama garbanas. — Čia ne aš.

— Ne, mieloji, — kantriai paprieštaravo Žaklina, — čia naujoji tu.

Atrodė, kad Aliksė tuoj pravirks.

— Atrodau kaip... Kaip iš serialo „Bredžių šeimynėlė“, — sudejavo ji.

— Tau labai tinka.

— Gregas! — riktelėjo ji. — Aš panaši į Gregą iš „Bredžių šeimynėlės“!

— Nekvailiok, — atšovė Žaklina.

— Nekvailioju! Iš manęs visi šaipysis.

Mergina aiškiai paistė nesąmones.

— Patikėk, tu labai klysti.

— Žinau, kad norėjai gero, bet čia ne aš... Tiesiog ne aš.

Nepadėkojusi Aliksė išrūko iš salono, palikusi apstulbusią Žakliną.

— Kur ją radote? — purtydama galvą paklausė Dezirė.