— Ilga istorija, — sutrikusi sumurmėjo Žaklina. Ji norėjo atsidėkoti Aliksei, pradžiuginti, bet nepavyko.
Grįžusi namo ji virtuvėje užtiko Risą, šaldytuve ieškantį alaus.
— Ar kas atsitiko? — paklausė jis, kai Žaklina pro jį nuskuodė į savo namo pusę.
Žakliną klausimas nustebino. Jie jau kelias dienas nesikalbėjo, išskyrus kelis žodžius apie buitį. Kituomet apsimestų neišgirdusi, bet šįvakar jautėsi įskaudinta, sutrikusi ir neketina to slėpti.
Nesuprato, kodėl jos geri ketinimai dėl Aliksės nuėjo niekais. Sėdėdama prie stalo virtuvėje ji priėmė Rišo pasiūlytą taurę vyno ir smulkiai atpasakojo nuotykius su Alikse.
— Nesuprantu, kur suklydau! — nevilties kupinu balsu sušuko Žaklina.
— Kiek Aliksei metų? — paklausė Risas.
Žaklina padvejojo.
— Tikriausiai dvidešimt su trupučiu.
— Tu norėjai ją paversti savo antrininke, Džeke.
— Anaiptol. — Ji supyko, kad Risas skuba ją apkaltinti. Nevertėjo išsipasakoti.
Ir tuoj pat suprato, kad jis teisus. Ji nusivežė Aliksę pas savo stiliaus konsultantę ir pas savo kirpėją. Žaklina pažvelgė vyrui į akis ir iš lėto linktelėjo.
— Gal ir taip.
— Kitą kartą paprašyk Temės Li pagalbos.
— Temės Li? — pakartojo Žaklina ir nevalingai papurtė galvą. — Ji nieko geriau nesugalvotų.
— Gal ir ne, bet amžiumi yra artimesnė Aliksei, gal ką nors pasiūlytų.
— Turbūt pasikalbėsiu, — sutiko Žaklina. Blogiau tikrai nebus.
34
„Mezgimas ir guodžia, ir ramina“.
Morgan Hicks, „Stilingi megztiniai“
LIDIJA HOFMAN
Iki savaitės galo nesulaukusi žinių iš daktaro Vilsono kabineto nepagalvojau nieko bloga. Paprastai Pegė tyrimų rezultatus praneša telefonu per oficialią kabineto pietų pertrauką. Iš patirties žinojau — jei prireiktų recepto, turėčiau susisiekti su daktaro Vilsono kabinetu iki vienuoliktos.
Kai antradienio rytą atrakinau krautuvėlę, toptelėjo mintis, kad Pegė man dar nepaskambino. Gal bandė susisiekti pirmadienį? Kai krautuvėlė uždaryta, atsiliepia atsakiklis. Prisiminiau, kad nepasakiau jai savo naujojo numerio. Su manimi susisiekti ji galėjo tik paskambinusi į krautuvėlę. Pervertusi ant durų ženklą į „Atidaryta“ iškart įjungiau atsakiklį — žinučių nebuvo.
Pamaniau, kad vėliau paskambinsiu į kabinetą pati, bet per malonius trukdžius užmiršau. Bredas užsuko, kaip jis pats sakė, kavos pertraukėlei.
Mano širdis suspurdėdavo iš džiaugsmo kaskart, kai jis įeidavo į krautuvėlę. Pastarąją savaitę du kartus drauge vakarieniavome, kartu praleidome visą sekmadienio popietę.
Kodis savaitgaliui buvo išvykęs pas mamą. Ji daug keliavo darbo reikalais, todėl mudu retai galėdavome pabūti vienu du, bet Kodis man netrukdė. Šaunus linksmuolis su keistu humoro jausmu. Paprašė numegzti jam megztinį su dinozauru ant krūtinės. Pažadėjau.
— Sveikas, gražuoliuk, — pasveikinau Bredą. Jis mane apdovanojo akinama šypsena.
— Ar išvirei kavos? — paklausė, kai jau atrodė, kad neįstengsiu nuo jo atplėšti dievinamo žvilgsnio.
— Dar ne, — atsakiau. — Ką tik atėjau.
— Įjungsiu virdulį. — Jis pasuko į kambarėlį už salės, ten slėpdavomės nuo svetimų akių.
Abu supratome, kad kavos gėrimas — pretekstas pabūti drauge. Nusekiau paskui jį tarsi norėdama padėti. Kai praskleidžiau gėlėtą užuolaidą, kuri kabojo durų vietoje, įkliuvau į Bredo glėbį. Jis mane apkabino per juosmenį ir prisitraukė.
— Buvo nuostabus savaitgalis, — sušnibždėjo surakinęs rankas man ant nugaros.
— Ir man.
Mes irstėmės kanoja po Vašingtono ežerą. Viduryje ežero Bredas išsiėmė gitarą ir ėmė traukti man serenadas. Labai romantiška. Nieko mielesnio iš vyro dar nebuvau sulaukusi.
— Tik prižadėk daugiau man nedainuoti.
— Nepatiko mano baritonas? — Apsimetęs, kad įsižeidė, jis patempė lūpą.
— Ne, — atsakiau, — ne dėl to. Man patinka tavo dainavimas. Rimtai išsigandau, kad galiu tave įsimylėti. — Norėjau pasakyti kitką, bet širdis patvarkė taip.
— Aš to ir noriu, Lidija. — Jis mane dar stipriau apkabino ir taip karštai pabučiavo, kad išsigandau, jog tuoj susmuksiu jam prie kojų. Savaitgalį mudu nemažai kalbėjomės apie trauką. Pripažinau, kad atėjo laikas apsispręsti. Tokia trauka nesunkiai peraugtų į fizinį ryšį. Vis dėlto iš pradžių norėjau įsitikinti, kad mudviejų vertybės ir tikslai sutampa.
Margaretė mane įspėjo, savo trigrašį įkišo ir mama, kaip svarbu neskubėti. Supratau, kad jos teisios, bet Bredo glėbyje jaučiausi nepaprastai jaukiai.
— Vis labiau noriu būti su tavimi, — kalbėjo Bredas. — Apie tave galvoju ir pabudęs ryte, ir vakare prieš užmigdamas.
Aš irgi apie jį galvojau kiaurą parą. Jei atvirai, mane tai gąsdino. Praeityje du kartus į draugystę su vaikinu dėjau daug vilčių. Pirmą kartą buvau dar per jauna, kad suvokčiau praradimą, kai išgirdę smegenų vėžio diagnozę išsiskyrėme su Brajanu.
Su Rodžeriu buvo kitaip. Tąkart man plyšo širdis. Norėjau mirti, kai jis mane paliko. Kai prisimenu praeitį, suprantu maniusi, kad būtent taip ir bus. Sena patarlė byloja: laikas — pats geriausias gydytojas. Dabar, beveik po šešerių metų, suprantu, kodėl Rodžeris mane paliko. Jis mane mylėjo. Aš tuo tikiu. Mylėjo ir neįstengė žiūrėti, kaip mirštu. Pasirinko, kaip jam atrodė, vienintelę išeitį — sprukti.
Girdėjau, kad vos po keturių mėnesių vedė. Stengiausi apie jį negalvoti, bet retkarčiais sudiegdavo širdį. Nenoriu gailėtis dėl mudviejų su Bredu, kad ir kaip baigtųsi santykiai.
— Tu labai tyli. — Jis švelniai nubraukė man nuo kaktos plaukus ir įdėmiai pažvelgė į akis.
— Nereikia skubėti, — tariau. Aš jam buvau pasakojusi apie Brajaną ir Rodžerį — apie visą savo gyvenimą. Maniau, turėtų žinoti. Pagrindinius faktus jis žinojo ir anksčiau. Kai irstėmės valtele, istoriją papildžiau smulkmenomis. Atsirėmusi į jį žiūrėjau į nuostabų žalią Vašingtono ežero vandenį. Bredas laikė mane apkabinęs. Apie prarastas meiles kalbėjau nežiūrėdama į jį.
O Bredas papasakojo apie savo santuoką. Sakė nuvylęs Dženisę, savo buvusią žmoną. Tai atrodė neįtikėtina, kita vertus, noras prisiimti kaltę man suprantamas. Tas noras verčia patikėti, kad esame kalti dėl visko, kas vyksta šeimoje. Bet aš jau suvokiau, kad svetimų jausmų nesuvaldysi...
— Kviečiu penktadienį vakarienės, — tarė jis ir pabučiavo.
Suskambėjo telefonas, aš suirzusi atsidusau.
— Dar nebaigėme, — sušnibždėjau išslysdama iš jo glėbio.
Nuskubėjau prie telefono ir atsiliepiau prieš pat įsijungiant atsakikliui.
— „Geri siūlai“. — Tikėjausi, kad balsas neišduos, ką veikiau prieš akimirką.
— Lidija, čia Pegė iš daktaro Vilsono kabineto.
— O, labas, Pege, — apsidžiaugiau, kad pagaliau paskambino. — Jau pasigedau skambučio.
— Norėjau paskambinti penktadienį.
— Nieko tokio. Visą dieną dirbau.
Pegė patylėjo. Turėjau suprasti jau tuomet, bet nesupratau.
— Turėjau paskambinti, — tarė Pegė.
Tada jau išgirdau, kad ji kalba nenoriai.
— Ar blogos žinios? — Jei taip, norėjau, kad daugiau nė sekundės nevilkintų. Ji padovanojo man ramų savaitgalį. Supratau be žodžių.
— Skambinau vakar, — sumurmėjo ji, — o paskui prisiminiau, kad pirmadieniais krautuvėlė uždaryta. Juk taip?
— Nepalikote žinutės.
Dabar jau priežastis akivaizdi. Tokios naujienos atsakiklyje nepaliekamos.
— Nepalikau, — sutiko ji ir sunkiai atsiduso.
Читать дальше