Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Dagas neryžtingai patraukė pečiais.

— Gal ir galėtume pasiūlyti.

— Grįžčiau į darbą, kad būtų iš ko sumokėti, kiek paprašys.

— Prasta mintis.

— Kodėl? — užprotestavo Kerol. Dagas nepritarė jos planui, o jai gyvybiškai svarbu, kad jis to norėtų taip pat karštai kaip ji.

— Nepavyks grįžti keliems mėnesiams, o tada vėl išeiti. Turi suprasti: jeigu grįši į brokerių kontorą, kurį laiką teks padirbėti.

Jis buvo teisus, bet tai netrukdė Kerol viltims ir planams.

— Padarysiu viską, kad mums pavyktų įsivaikinti. Tik prižadėk mane paremti.

— Brangioji, juk žinai, kad remsiu.

— Tas vaikelis mūsų. Jaučiu širdimi. — Trokšdama, kad vyras patikėtų, ji paėmė jo ranką ir pakėlė.

Dagas užsimerkė. Kerol nesuprato, kokios mintys sukasi jo galvoje. Jis bijojo. Ji — taip pat, bet įsitikinimas, kad likimas jai palankus, padėjo nugalėti baimę.

— Bijai vėl nusivilti?

Dagas linktelėjo.

— Nebenoriu žiūrėti, kaip kankiniesi. O jei čia dar viena aklavietė?

— Juk dėl to turėčiau nerimauti aš, ar ne? — Kerol buvo įsitikinusi, kad broliui sumanymas patiks.

— Man paskambinti Rikui? Ar nori pati? — paklausė Dagas.

Kerol džiaugsmingai pakibo vyrui ant kaklo.

— Paskambinsiu jam iš pat ryto ir viską paaiškinsiu.

Iš Riko nebuvo jokių žinių nuo to vakaro, kai jis atskleidė savo paslaptį. Turbūt tėvai jam pranešė apie jos persileidimą. Kerol manė, kad jis tyčia jai nei skambina, nei rašo. Nežino, ką sakyti. Lengviau jos skausmą ignoruoti. Brolis linkęs rinktis lengvesnį kelią, o ji tik neseniai tai suprato.

— Ar galiu dar pamiegoti? — paklausė Dagas ir nelaukdamas atsakymo nuslydo žemyn, iki ausų užsitempdamas antklodę.

Kerol pasijuto išsekusi, susijaudinimą išstūmė nuovargis. Ji palindo po antklode ir padėjo galvą ant pagalvės. Dagas gulėjo ant šono, ji prisiglaudė prie jo ir apkabino per liemenį.

Nors jautėsi pavargusi, nedavė ramybės mintys apie vaiką, pakeisiantį jų gyvenimą. Sena patarlė nemeluoja: „Kai Dievas užtrenkia duris, atidaro langą“. Tas langas plačiai atvertas. Jai tereikia pastovėti kelias akimirkas prie jo ir pajusti permainų vėją. Pagaliau Kerol suprato tai, kas jau seniausiai turėjo būti aišku.

36

ALIKSĖ TAUNSEND

Aliksė sumetė nešvarius marškinėlius į skalbyklę, įbėrė miltelių ir įstūmė monetą. Jos turimų marškinėlių iš įvairių roko grupių koncertų užteko dviem savaitėms. Su senų poniučių apatiniais, kuriuos jai įpiršo Žaklina, Aliksė dabar turėjo tiek pat kelnaičių, kiek ir marškinėlių. Iš taupumo jiedvi ir Lorele mesdavo nešvarius drabužius į vieną krepšį ir paeiliui tampydavo į skalbyklą. Buvo Aliksės eilė skalbti. Ji negalėjo to pakęsti, vis dėlto pirmadienį iš pat ryto nuėjo į skalbyklą. Laikytų didele sėkme, jeigu kada nors turėtų pinigų skalbimo mašinai ir džiovyklei.

Atsisėdusi ant plastikinės kėdės Aliksė susirado žurnalą. Ant „People“ viršelio puikavosi pernykščių Kalėdų data. Prisiminusi, kad šitą jau skaitė, kai lankėsi anąkart, padėjo į šalį. Jau buvo perskaičiusi viską, ką galima rasti skalbykloje.

Ji susikryžiavo rankas, ištiesė kojas ir užsimerkė. Prisiminė Žakliną ir nusišypsojo. Draugė linkėjo jai gero, bet nė už ką pasaulyje Aliksė neužsivilks trikotažinės suknelės. Pažvelgusi į kainą vos nenualpo. Suknelė ir megztukas kainavo virš tūkstančio! Tūkstantis žalių už drabužį?! Nesąmonė!

Įspūdžiai iš kirpyklos dar baisesni. Su baisiu akcentu veblenanti prancūzė nesiklausė nė vieno Aliksės žodžio. Pati susigalvojo, ką reikia daryti, ir nė nemanė atsižvelgti į Aliksės pageidavimus. Kai Dezirė — ar kuo ten ji vardu — baigė, Aliksei norėjosi klykti. Atvirai kalbant, plaukai atrodė gana padoriai — jeigu tik ji užsigeistų būti panaši į vaikinuką iš „Bredžių šeimynėlės“. Aliksei prireikė savaitės persišukuoti taip, kad jai patiktų. Savo madingomis žirklėmis Dezirė gerokai patrumpino jai plaukus.

Aliksė nenorėjo pasirodyti nemandagi — Žaklina linkėjo jai gero, ir Aliksė už tai jautėsi dėkinga. Labiausiai dėl to, kad draugė apmokėjo sąskaitas. Deja, Žaklinos pastangos davė priešingą rezultatą. Ji nesuprato Aliksės skonio ir mergina nusprendė ja nebepasitikėti.

Linksmesnė žinia — penktadienį į „Gerus siūlus“ sugrįžo Kerol. Visų nuostabai — puikiai nusiteikusi. Išgirdusios apie persileidimą moterys dėl jos nerimavo. Aliksė nežinojo ką sakyti. Norėjo išreikšti Kerol užuojautą, kita vertus, bijojo užkliudyti skaudulį, jeigu Kerol dar nepasirengusi kalbėti. Žaklina ir Lidija, regis, galvojo taip pat.

O Kerol įsiveržė į pamoką žvali kaip reta. Aliksė buvo priblokšta. Visos kitos taip pat. Atrodo, Kerol patikėjo, kad jiedviem su Dagu pavyks įsivaikinti. Aliksė norėjo apipilti Kerol klausimais, bet kitos nieko neklausinėjo. Ji suprato užuominą ir prikando liežuvį. Kerol nesileido į smulkmenas, ir visos apsimetė, kad taip ir turi būti. Aliksė nerimavo, kad Kerol nusiteikė neigti nesėkmę arba skraido kažkokiose norų išsipildymo fantazijose. Stengėsi palaikyti jos džiugią nuotaiką, nors širdį graužė rūpestis.

Aliksei kėlė įtarimą ir dar viena būrelio narė. Kažkas nutiko Lidijai. Ji buvo kaip nesava — prislėgta, užsisklendusi, vaikščiojo lyg rūke. Žaklina taip pat tai pastebėjo. Iš pradžių Aliksė manė, kad Lidija įsimylėjo pasiuntinį, dėl kurio spirgėjo visą vasarą. Gal ir taip, o gal ir ne. Paklausta Lidija prisiekinėjo, kad jai viskas gerai, tačiau Aliksei nereikėjo ypatingų galių, kad suprastų, kad taip nėra.

O Lorelė... Su Lorele dar sunkiau negu anksčiau. Nuomotis drauge butą buvo klaida, bet dabar jau šaukštai po pietų. Pastaruosius tris mėnesius Lorelė irzli ir pikta. Linkėdama gero Aliksė nupirko jai laikraštį su ryškiomis antraštėmis apie stebuklingą dietą. Lorelė tėškė jį Aliksei tiesiai į veidą. Nuo tada Aliksė ėmė vengti kambario draugės. Nebuvo sunku, nes Lorelė nebedirbo videotekoje. Prieš savaitę įsidarbino vaikų darželyje auklėtojos padėjėja, taigi dirbo aukle ir valytoja, šluostė išpiltas sultis ir tvarkė „Lėgo“ kubelius. Jokių kursų nelankė. Atrodo, Lorelei nepatinka ir šis darbas.

Suzvimbė skalbimo mašina. Aliksė pakilo nuo kėdės ir susimetė švarius skalbinius į plastikinį krepšį. Norėjo nešti prie džiovyklės ir pasisukusi beveik kaktomuša susidūrė su Džordanu Terneriu.

Ji nebuvo mačiusio Džordano nuo jų barnio. Kai šitaip apsikvailino, nebesitikėjo, kad jis suteiks jai progą susitaikyti. Ir į Žaklinos avantiūrą ji leidosi tik dėl to, jog vylėsi, kad Džordanas pastebės pokyčius ir turės dingstį ją užkalbinti. Derėjo susiprasti. Visos jos pastangos pasigerinti gyvenimą lig šiolei eidavo perniek.

— La-labas, — sumikčiojo ji.

— Taip ir maniau, kad čia tu. — Jis apžiūrinėjo plaukus. — Gražus kirpimas. Ir spalva.

— Rimtai? — Aliksės širdis prieš jos valią daužėsi kaip statybininkų kūjis. — Natūrali mano spalva. Na, beveik, jei gerai prisimenu. — Kol Džordanas neišsakė savo nuomonės, jai atrodė, kad jos plaukai pilkšvai rudi. Jis padėjo jai pasijusti gražia, nepaprasta.

— Mums reikia pasikalbėti, — tarė jis.

Aliksė patraukė pečiais, drebulys trukdė atsakyti.

— Ar turi minutę?

— Ko gero. — Ji lėtai nuėjo prie didžiulės sieninės džiovyklės ir sumetė skalbinius. Įstūmė monetas ir palaukė, kol džiovyklė ėmė veikti. Tuomet grįžo prie Džordano.

Jis sėdėjo prie stalo, ant kurio lankstomi drabužiai. Ankstyvą rytą skalbykloje nebuvo daug žmonių, dešimtą prasidės grūstis. Aliksė vengdavo valandų, kai aplinkui siausdavo vaikai, o suaugusieji ginčydavosi, kam eilė įjungti džiovyklę.