Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Apsipratusi palatoje Margaretė prisitraukė prie mano lovos kėdę.

— Džiaugiuosi, kad atėjai, — prisipažinau. — Noriu kai ką aptarti.

Atrodė, kad ji neišgirdo.

— Kažin ar dabar verta...

— Būk gera. — Jeigu žodžiai ir praslydo jai pro ausis, tai intonacija, regis, pasiekė tikslą.

Margaretė sunkiai atsiduso.

— Gerai, kalbėk.

— Vis galvoju, kas bus su „Gerais siūlais“.

Margaretės veidas skausmingai persikreipė.

— Žinai, ir aš apie tai pagalvojau. Aš nemoku megzti, bet mielai padėčiau ir...

— Ne tai turėjau omenyje. — Man nebuvo šovusi mintis prašyti sesers perimti verslą.

— Visai įmanoma. Mudvi su mama viena kitą keistume.

Toks didžiadvasiškumas mane labai sujaudino. Pirmą kartą ligoninėje pajutau, kad ašaros spaudžia gerklę ir temdo akis.

— Sunku patikėti. Tu tikrai sutiktum?

Margaretė nustebo.

— Juk tu mano sesuo. Padaryčiau bet ką, net ir... — Ji nutilo, giliai įkvėpė ir žvilgtelėjo sau per petį. — Apie tai pasikalbėsime vėliau, juk dar nieko tiksliai nežinome. Kai prieisime kliūtį, tada ir pagalvosime, kaip ją įveikti.

— Bet...

— Tave dar kai kas nori aplankyti.

Pagalvojau, kad su Margarete atėjo kuri nors dukterėčia, ir viltingai pažvelgiau į duris. Norėjau kuo greičiau aptarti savo krautuvėlės ateitį, bet tikrai būtų protingiau sulaukti daktaro Vilsono verdikto. Lig šiol buvo nelengva patikėti, kad likau gyva po antrojo mūšio su vėžiu. Dėl trečiojo neturėjau jokių iliuzijų. Kovos dvasia mane apleido, norėjau susitaikyti su likimu.

Baisi tiesa, kurios neįstengčiau pasakyti nei Margaretei, nei mamai, tokia: rinkčiausi ne gydymą, o mirtį. Jutau nebeištversianti, nebepakelsianti chemoterapijos agonijos. Aš suaugusi, turiu teisę spręsti. Ir apsisprendžiau. Nusprendžiau atsisakyti gydymo ir leisti vėžiui progresuoti. Vienintelis asmuo, su kuriuo galėjau apie tai pasikalbėti — daktaras Vilsonas. Bet jo nepamatysiu tol, kol nebus aiškūs tyrimų rezultatai.

— Aš tuoj grįšiu. — Margaretė pakilo nuo kėdės ir dingo koridoriuje.

Kai sugrįžo, buvau priblokšta. Ji atsivedė ne Heilę ir ne Džuliją, o Bredą. Iš visos širdies norėjau rėkti, kad jis nešdintųsi ir išsivestų Margaretę — vos ištvėriau. Užteko vieno švelnaus, susirūpinusio Bredo žvilgsnio, kad sureaguočiau kaip kokia paauglė. Abiem rankomis užsidengiau veidą ir — koks siaubas — paprasčiausiai apsiverkiau.

Pajutau — Bredas apkabino mane per pečius.

— Juk galėjai pasakyti.

Nuleidau rankas, nežiūrėjau į jį, nepratariau nė žodžio. Mano pyktis nukrypo į ilganosę seserį.

— Kaip galėjai?! — užsipuoliau ją. — Kaip tu galėjai?!

— Kaip tu pati galėjai?! — tarsi aidas atskriejo jos žodžiai.

Bredas įsiterpė į mūsų rėksmingą dvikovą. Kalbėjo ramiai ir ryžtingai:

— Jei būtum man prisipažinusi, būtume pasikalbėję, Lidija.

— Išeik. — Nežiūrėjau jam į akis, o širdis plyšte plyšo.

Jis papurtė galvą.

— Nepyk, neišeisiu.

— Tau nieko kito nelieka.

— Nesileisiu išvaromas.

— Kaip tu nesupranti?! — šaukiau kone springdama. — Su manimi nėra ateities.

Švelniai žiūrėdamas jis suspaudė man ranką.

— Bet yra šiandiena, rytojus ir porytojus.

Pakėliau smakrą. Nesupratau, kodėl jie taip nori viską apsunkinti.

— Lidija, — įsiterpė Margaretė, — liaukis savęs gailėjusi ir susiimk.

Iš sesers nieko kita ir nesitikėjau. Jai neteko patirti šitokio košmaro. Neteko ištverti ilgų savaičių chemoterapijos ir švitinimo. Sesuo elgėsi taip, tarsi vėžys būtų tik menkas nepatogumas — tereikia jį įveikti ir išmokti gyventi.

— Nežinau, ką mums atneš rytojus, — nuoširdžiai kalbėjo Bredas, — užtat žinau, kad noriu būti čia, su tavimi.

Jau buvau tai girdėjusi. Tuos pačius žodžius, tik kitu metu. Po dviejų badymo ir maigymo dienų neįstengiau ginčytis.

— Būk geras, išeik... Man dabar per sunku.

Margaretė ir Bredas susižvalgė. Nepatikėjo. Jiems nė motais nei mano norai, nei poreikiai, jie ignoravo prašymą, nepalikdami man kitos išeities. Paspaudžiau slaugytojos iškvietimo mygtuką.

— Ko pageidautumėte? — vidaus ryšiu atsklido plonytis balselis.

— Maldauju, — pravirkau aš, — noriu tylos ir ramybės, o tie žmonės nesutinka išeiti.

Margaretė suspaudė lūpas ir lėtai papurtė galvą. Paniuręs Bredo veidas rodė, jog prireiktų viso Septintojo kavaleristų būrio — arba bent vienos suirzusios slaugytojos, — kad jis išeitų iš mano palatos. Pasislinkau žemyn ir apsiverčiau — atsukau jam nugarą.

— Mes dar pasikalbėsime, — pažadėjo jis.

Neatsakiau. Maniau pasakiusi jam viską, ką norėjau. Nėra žodžių, galinčių priversti mane persigalvoti.

Girdėjau, kad į palatą kažkas įėjo.

— Jau išeiname, — nuramino slaugytoją Margaretė. Prisiverčiau neatsisukti ir nepažvelgti seseriai ir Bredui įkandin.

Gal turėjau rimtesnių bėdų už vėžį? Juk išgrūdau pro duris vienintelius žmones, atėjusius pasiūlyti meilės ir paramos.

38

KEROL ŽIRARD

Kerol su Dagu fondiu restorane Sietlo universiteto rajone pasirodė anksčiau už Riką. Įsitaisę prie stalelio užsisakė po taurę šardonė ir laukė pasirodančio jos brolio — o gal ir Lizos.

Kerol prireikė kelių dienų, kol jį surado. Trumpai pasikalbėjo. Ji pakvietė Riką vakarienės ir paprašė, jei pavyks, atsivesti ir Lizą. Juodu susitarė, kur ir kada susitiks, tada Rikas pažadėjo pakviesti ir Lizą.

— Kaip manai, ar ji ateis? — paklausė Kerol, spausdama vyrui ranką. Šis vakaras buvo labai svarbus jų santuokiniam gyvenimui.

Dagui dar nespėjus atsakyti, Kerol pamatė, kad administratorė atlydi prie jų staliuko Riką. Jis buvo vienas. Gal taip ir geriau. Viską apkalbėję Kerol ir Dagas nusprendė, kad Rikas galės pats perduoti Lizai jųdviejų pasiūlymą. Turbūt jai būtų nesmagu aptarinėti tokį asmeninį reikalą su nepažįstamais žmonėmis.

Kerol ketino pabendrauti su Riku — arba jais abiem, jei Liza pasirodytų, o paskui pasikviesti į namus ir pateikti pasiūlymą. Susitarė, kad kalbės Dagas, o Kerol stebės Riko reakciją.

— Labas, — pasisveikino Rikas ir vengdamas Kerol žvilgsnio pabučiavo ją į skruostą. — Mama man sakė apie persileidimą. Labai užjaučiu.

— Ačiū.

Atnešus užsakytus gėrimus, atsirado proga pakeisti temą. Rikas užsisakė dvigubą viskio.

— Skrisiu tik rytoj vakare, — pasiaiškino.

— Kaip tau sekasi? — paklausė Dagas, kai padavėja priėmė užsakymą.

— Kuo puikiausiai, — atsainiai metė jis.

Kerol susirado po stalu vyro ranką.

— O kaip Liza?

— Turbūt gerai. Nesikalbėjome gal jau savaitę.

Vadinasi, jis nepasivargino perduoti jų kvietimo pavakarieniauti. Na, tiek to.

— Jūs puikiai nusiteikę, — Rikas pažvelgė į Kerol. — Maniau, esi baisiai nusiminusi. Mama sakė, kad skaudžiai išgyveni persileidimą.

Ji šyptelėjo.

— Tiesa, bet gyvenimas tęsiasi.

Atnešė gėrimą ir Rikas pakėlė pilną ledukų stiklą.

— Už gyvenimą, — tarė jis. Kerol ir Dagas pakėlė savo taures, bet tosto nepakartojo.

— Žinai, judu su Liza smarkiai prisidėjote prie mūsų džiugios nuotaikos, — išdrįso pasakyti Kerol. Dagas žvilgsniu ją sudrausmino. Jis teisus. Dar ne laikas atskleisti tikrosios susitikimo priežasties.

— Mudu? — nustebo brolis.

Padavėja atnešė pirmą patiekalą, išgelbėdama Kerol nuo atsakymo. Mergina uždegė fondiu kaitintuvą ir uždėjo puodą su karštu sūrio mišiniu. Greta padėjo įvairių produktų: duonos, pjaustytų daržovių, šviežių obuolių ir kriaušių.