Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Puikiai. Čia Aliksė, tavo mamos draugė. Jau ir mano.

— Labas, Alikse, — Polas vėl nepatikliai ją nužvelgė. — Tu mano mamos draugė?

— Taip, susipažinome per mezgimo pamoką.

— A, taip, — jis linktelėjo, — prisiminiau...

— Ketinu Aliksę sušukuoti. Šiandien ji eis į pasimatymą.

— Tai gerai. — Polo dėmesį vėl prikaustė beisbolas.

Temė Li nebuvo pagyrūne. Kai baigė darbą, Aliksė pasijuto it karalienė. Spoksojo į vonios veidrodį ir mirkčiojo, negalėdama patikėti, kad tikrai mato savo atvaizdą.

— Ką manai? — paklausė Temė Li.

— Aš... Padarei mane gražią.

Temė Li lėtai papurtė galvą.

— Tu ir taip graži, Alikse. Nujaučiau, kad tavo Džordanas tai supranta.

Temės Li intonacija tariant „tavo Džordanas“ privertė suspurdėti Aliksės širdį. Ji tarsi teigė, kad juodu pora.

Netrukus atvažiavo Žaklina įvertinti rezultato. Aliksė nujautė, kad jai daug labiau būtų patikusi žymaus dizainerio suknelė ir iškilminga šukuosena, bet peržiūrą praėjo. Temė Li naudojo tik plaukų sukimo žnyples ir putas. Tiesius Aliksės plaukus ji sudėjo natūraliomis bangomis, kurios merginai nepaprastai tiko.

Netrukus Žaklina jau šypsojosi.

— Kaip manai, ar Džordanui patiks?

Žaklina linksmai nusijuokė.

— Mieloji, jis nepaprastai nustebs.

Tą vakarą laukdama Džordano Aliksė nervingai žingsniavo po svetainę.

— Baik vaikščioti, — subarė Lorelė, įsitaisiusi prie televizoriaus su puslitriu biskvitinių ledų.

Beldimas į duris vos nesukėlė Aliksei panikos priepuolio. Ji užsimerkė, ir nors pastaraisiais metais beveik nesimeldė, ėmė šnibždėti maldelę. Troško Džordanui atrodyti graži. Sulaikiusi alsavimą ji atidarė duris.

Džordanas laikė permatomo plastiko dėžutę su ant riešo segima gėlių puokštele. Jo akys iš nuostabos išsiplėtė.

— Pasakyk ką nors, — maldavo ji. — Bet ką.

— Tai bent, — aiktelėjo vaikinas. — Alikse, ar čia tikrai tu?

— Aš. — Buvo neįmanoma paslėpti šypsenos. — Ar tau patinka?

— Tu man patinki, — atsakė jis ir ištiesė puokštelę.

Aliksė pirmą kartą gavo gėlių, ir niekas visame pasaulyje nebūtų jos labiau pradžiuginęs.

40

„Nesvarbu, ar mezgu sau, ar kam kitam, mezgimo aistra man padeda išreikšti kūrybiškumą ir suteikia pilnatvės jausmą.“

Rita E. Greenfeder, žurnalo „Knit‘N Style“ redaktorė

LIDIJA HOFMAN

Margaretė nusprendė mane lydėti į daktaro Vilsono kabinetą. Jis jau turėjo visų tyrimų rezultatus ir aprašymus. Atrodo, buvo abejonių dėl diagnozės.

Išrašydamas mane iš ligoninės nekalbumu garsėjantis daktaras puse lūpų prasitarė paprašęs kažkokios kolegės peržiūrėti biopsijos medžiagą. Turbūt žinia turėjo įkvėpti man vilties, bet širdyje jaučiau, kad auglys piktybiškas.

— Nebūk tokia pesimistė, — sušnibždėjo Margaretė, kai prisėdome laukiamajame. Man buvo paskirtas paskutinis priėmimo laikas — dar vienas blogos prognozės ženklas, bet Margaretei nieko nesakiau.

Atsilošiau ir užsimerkiau, norėdama atsiriboti nuo pasaulio. Lengva mano seseriai trykšti optimizmu. Ne jos gyvenimas, ne jos liga, ne jos artėjanti mirtis. Net pagalvojau — įdomu, ką ji kalbėtų, jei tektų susikeisti vietomis. Prikandau liežuvį, kad nepriminčiau, kokia išsigandusi neseniai buvo atbėgusi pas mane. O dabar bijau aš. Vos tvardžiausi, kad neimčiau burnoti ant viso pasaulio ir artimųjų. Mano pykčio skonį, deja, patyrė Bredas, o jis tikrai to nenusipelnė. Vijau šalin ir mintis apie jį, ir sąžinės priekaištus. Jam taip bus geriau. Niekada nesužinos, kiek man kainavo jį atstumti. Šita našta mane slėgs visą gyvenimą, kad ir koks trumpas jis būtų.

Stengiausi apsaugoti ir mamą. Margaretė irgi. Ligi šiol sėkmingai mėtėme pėdas. Įtikinome, kad ligoninėje man buvo atliekami planiniai tyrimai. Mama iškart patikėjo.

Dar nebuvau pasirengusi susidurti akis į akį su neišvengiamybe, kai laukiamajame pasirodė Pegė. Šįkart jos rankose nebuvo milžiniškos ligos istorijos.

— Daktaras Vilsonas jūsų laukia, — pranešė ji.

Nesutikau jos žvilgsnio, bet balse išgirdau viltį ir padrąsinimą. Laikiau Pegę drauge, bet mudviejų draugystė nebuvo išskirtinė. Pegė maloni visiems daktaro Vilsono pacientams. Supratau, kaip jai nelengva. Neretai tenka tylomis žiūrėti, kaip daktaro Vilsono pacientai pralaimi kovą su vėžiu. Nepavydėtinas darbas.

Margaretė pašoko, kai dar nebuvau padėjusi žurnalo ir susiradusi rankinės. Tikrai neskubėjau išgirsti baisiausio nuosprendžio.

Pegė mus palydėjo į daktaro Vilsono asmeninį kabinetą. Jo sienos apkabinėtos įrėmintais diplomais, ant komodos — kelios meniškai apipavidalintos šeimos nuotraukos. Raudonmedžio stalas išblizgintas ir neužgriozdintas, viename gale — mano ligos istorija. Esu čia buvusi dukart. Abu kartus išgirdau blogą žinią. To paties tikėjausi ir šįkart.

Kai įėjome, daktaro Vilsono kabinete nebuvo. Jis pasirodė įkandin mūsų. Paskubomis prisistačiusi sesuo paspaudė jam ranką.

Daktaras Vilsonas išsirideno didžiulę juoda oda trauktą kėdę ir atsisėdo. Pasiekė mano ligos istoriją ir prisitraukė į stalo vidurį. Patylėjo ir tuomet...

— Auglys atsinaujino.

Neklausinėjau. Navikas pašalintas, bet, aišku, jų bus daugiau ir ne tokiose prieinamose vietose.

— Tikrai? — paklausė Margaretė. Mano nuostabai, jos balsas kiek drebėjo.

Dažnai norėdavau pasakyti Margaretei, kad aš teisi, o ji klysta. Vadinkite tai seserų konkurencija. Vis dėlto šį kartą viską atiduočiau, jei tik būtų kitaip.

Kaip jau sakiau, optimizmui nebuvo jokio pagrindo. Liga nesutiko palikti mano kūno. Žiojausi sakyti, kad atsisakau gydymo. Neturėjau nei noro, nei jėgų kovoti trečio mūšio. Ir dar be tėvo.

— Dėl sudėtingos anamnezės, — tęsė daktaras Vilsonas, — jaučiau dvigubą atsakomybę prieš skelbdamas išvadą. Nusiunčiau biopsijos medžiagą geriausiai šalies smegenų piktybinių navikų specialistei.

Bijodama puoselėti viltį sulaikiau alsavimą — neabejojau išgirsianti blogą žinią.

— Ir ką ji sako? — neištvėrė Margaretė, pasislinkusi prie kėdės krašto.

— Ji man pritaria. Navikas gerybinis.

— Gerybinis, — pakartojau aš, norėdama pasitikrinti, ar gerai išgirdau. Navikas gerybinis.

— Taip. — Daktaras Vilsonas nusišypsojo, o aš iš nuostabos netekau žado. — Šįkart viskas bus gerai, Lidija. Vėžys tave paleido. — Jis pakilo ir priėjo prie sieninio rentgenogramų peržiūros ekrano. Tada ištraukė iš voko dvi rentgenogramas, prispaudė prie ekrano ir pieštuku bakstelėjo į rentgenogramą. — Šita pirmoji, o šita — po operacijos.

— Norite pasakyti, kad nereikės nei švitinimo, nei chemoterapijos?

Jis papurtė galvą.

— Nereikės.

Aš išsitiesiau.

— Puiki žinia, tiesa?

Buvau tokia sustingusi, kad neįstengiau nei pritarti, nei linktelėti. Daktaro Vilsono balsas nutolo, palengva ėmiau suprasti: man grąžino gyvenimą.

Nepajutau, kaip pašokau, bet supratau stovinti. Prisidengiau burną, bijojau apsigėdinti, jei apsipilsiu ašaromis. Savo nuostabai pamačiau, kad Margaretė verkia. Ji pakilo, apkabino mane ir ėmė dar garsiau kūkčioti.

— Tu pasveiksi, — vis kartojo ji. — Ak, Lidija, viskas bus gerai.

Daktaras Vilsono aiškino paskyręs man naujų vaistų, įspėjo apie šalutinį poveikį, bet aš nieko nesupratau. Buvau apsvaigusi iš laimės.

Mudvi su Margarete po raudos užplūdo džiaugsmas, reagavome beveik sinchroniškai. Kikenimas turbūt atrodė isteriškas. Margaretė prisispaudė pirštą prie lūpų ir nusisuko nuo manęs. Stengėsi suprasti, ką sako daktaras Vilsonas. Tai buvo nebesvarbu. O ir aš supratau viena: man grąžintas gyvenimas. Mano gražus, nuostabus gyvenimas vėl priklauso man.