Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Dėl Polo.

Žaklina nuleido akis.

— Ne dėl Polo, o dėl tavęs.

— Dėl manęs? — Jis nedrąsiai, nepatikliai nusijuokė.

Nuo kada jie vienas kitu nebepasitiki, — pagalvojo Žaklina ir suprato: nuo tada, kai Risas užmezgė romaną.

— Važiuojant čia prisiminiau naktį, kai gimė Polas.

Risas linktelėjo.

— Ir aš.

— Ar pameni, kaip nešei mane į automobilį? Narsus poelgis. Tada nebuvau plunksnelė.

— Tavo didvyris, — pajuokavo Risas.

Žaklinai širdį užgulė sunkus akmuo.

— Buvai mano didvyris, — sušnibždėjo ji ir norėdama paslėpti liūdesį nurijo paskutinį kavos gurkšnį.

— Bet nebesu, — suniurnėjo Risas.

Tyla buvo pats aiškiausias atsakymas. Nudūrusi žvilgsnį į šalį Žaklina stengėsi atgauti savitvardą. Kirbėjo noras paklausti, ko jai pritrūko, kad jis ieškojo kitos moters, bet buvo pernelyg skaudu. Baiminosi, kad atsakymas gali įskaudinti labiau negu žinojimas, kad jis turi kitą.

Risas tylėjo ir į ją nė nepažvelgė.

Staiga Žaklinai, drauge su Rišu sėdinčiai ligoninės laukiamajame, toptelėjo, kad, ko gero, pasitaikė tinkama akimirkai jai ką nors pasakyti. Gal turėtų imtis iniriatyvos nutiesti tiltą per juos skiriančią prarają. Kadaise ji labai mylėjo Risą. Po šimts, nereikia apsigaudinėti — ir dabar tebemyli. Polo ir Temės Li meilė jai priminė viską, ko ji neteko. Aplinkiniams atrodo, kad jos gyvenimas puikus. Tikrai netrūksta pinigų, turi jaukius namus, daug draugių. Ir vis dėlto jaučiasi nelaiminga ir vieniša.

— Aš... — prasižiojo Risas, bet koridoriumi atskriejo naujagimio riksmas.

Abu sukluso ir sužiuro viens į kitą.

— Manai, čia ji? — paklausė Žaklina pašokdama nuo kėdės.

— Nežinau. — Risas irgi pakilo.

— Gal paklauskime slaugytojos? — pasiūlė Žaklina.

Risas suėmė ją už alkūnės ir juodu nuskubėjo prie slaugytojos posto.

— Girdėjome vaikelio verksmą, — paaiškino Risas ir pasisakė moteriai pavardę.

— Pagalvojome, gal mūsų anūkė, — pridūrė Žaklina pašnibždomis, kad netrukdytų kitiems.

— Pažiūrėsiu, — pažadėjo slaugytoja ir dingo gimdymo palatoje. Po kelių akimirkų pasirodė su dviem žydrais chalatais. — Užsivilkite, palydėsiu pas jūsiškius.

Juodu nedvejojo. Kai apsivilko ligoninės drabužiais, moteris juos įleido į palatą, nė iš tolo nepanašią į tą, kurioje prieš daugelį metų Žaklina gimdė Polą. Sofa, kėdės, televizorius ir netgi didžiulė sūkurinė vonia. Dievulėliau, jei nežinotų, Žaklina manytų pakliuvusi į viešbučio numerį.

Temė Li gulėjo lovoje ir šypsojosi Polui, kuris laikė ant rankų naujagimę. Marčios veidas buvo įraudęs, plaukai sulipę nuo prakaito, ašarotos akys blizgėjo, bet Žaklinai ji atrodė nepaprastai graži.

— Mama, tėti, — kreipėsi Polas, švelniai sūpuodamas suvystytą vaikelį, — susipažinkite su Amelija Žaklina Donovan.

Žaklinai iš netikėtumo apmirė širdis. Ji sumirksėjo, kad paslėptų netikėtai ištryškusias ašaras.

— Pavadinote mano vardu?

— Amelija — mano močiutės vardas, o Žaklina pavadinome, nes jus mylime, — paaiškino Temė Li.

Žaklina žvelgė į brangų jos garbei pavadintą kūdikėlį, o skruostais upeliais sruvo ašaros.

— Gal nori pasūpuoti anūkėlę, mama? — paklausė Polas.

Žaklina linktelėjo, tylaus džiaugsmo ašaros degino veidą.

Sūnus jai įdavė vaikelį. Keista, bet Žaklinai atrodė, kad mažoji Amelija atmerkė akytes ir pažvelgė tiesiai į ją. Tarp jųdviejų širdžių užsimezgė nematomas ryšys, ir tą akimirką Žaklina suprato mylėsianti mergaitę labiau už gyvenimą. Pro ašaras ji nusišypsojo Temei Li ir kimiai padėkojo:

— Ačiū.

Tada pažvelgė į Risą, kurio akys irgi buvo sudrėkusios nuo ašarų.

Jos vyras pasilenkė ir labai švelniai pabučiavo Amelijos kaktytę. Po trumputės pauzės pakštelėjo Žaklinai į skruostą ir sušnibždėjo:

— Jau turi išsvajotąją dukterį.

Tą pačią dieną, tik daug vėliau, kai jau buvo nusiaubusi trijų prekybos centrų vaikiškų prekių skyrius, Žaklina suprato, ką jai pasakė vyras.

Risas kalbėjo ne apie Ameliją, omenyje turėjo Temę Li.

42

ALIKSĖ TAUNSEND

— Ar tau patinka Džordanas? — paklausė Lorelė ankstyvą trečiadienio rytą. Aliksė ruošėsi į darbą.

Ar patinka Džordanas? Per švelniai pasakyta.

— Taip, ko gero.

— Tu juo pasitiki?

Aliksė linktelėjo, paskui patraukė pečiais.

— Žinoma, — patvirtino, bet įtarumas buvo jau sužadintas. — Ar žinai kokią priežastį nepasitikėti?

— Ne...

— Tai kodėl klausi? — neatlyžo Aliksė.

— Nežinau. Gal tikiuosi, kad pasimokei iš mano klaidų. Tu man kartojai, kad Džordanas pašlemėkas, bet aš neklausiau, štai kas iš to išėjo, — sumurmėjo ji. Kiekvienas žodis buvo permerktas kartėlio.

Žiūrėdama į Lorelę Aliksė matė stambią, šviesiais plonais plaukais merginą, kiauras dienas leidžiančią prie televizoriaus. Kol Lorelė susimoka savo nuomos dalį, Aliksei nusišvilpt, kaip toji leidžia laiką.

Jau buvo metusi du darbus — videotekoje ir vaikų darželyje. Dabar įsidarbino sausojo valymo valykloje. Darželyje neišdirbo nė mėnesio, sakė nebeištverianti.

— Apie ką kalbėjotės su Džordanu per iškilmingą pasimatymą restorane? — klausinėjo draugė.

Lorelė kažkodėl ėmė domėtis Džordanu.

— Neprisimenu, — nenoriai atsakė Aliksė. — Apie šį bei tą.

— Apie ką?

— O kas tau darbo? — Aliksė apskritai nebuvo linkusi kalbėtis su kambario drauge, juolab šita tema.

— Apie ką galima kalbėtis su pastoriumi?

— Jis jaunimo pastorius, — pataisė Aliksė. — Mudu pažįstami nuo pradinės mokyklos. Jis toks kaip visi. — Džordanas ne kartą pasirodė esąs paprastas žmogus — išdavė temperamentas ir tarp jų liepsnojanti aistra. Kol kas viskas valdoma, bet Aliksė suprato traukianti jį ne mažiau nei jis ją. Nors Džordanas dirba bažnyčioje, jis normalus vyras.

— Papasakok, apie ką kalbėjotės? — neatlyžo Lorelė. Atrodė, kad tuoj apsiverks. Aliksė nesuprato, kodėl jai taip svarbu.

— Pasakiau jam, kad svajoju būti virtuvės šefė arba turėti savo kavinę. Nusprendėme, kad man reikėtų pasimokyti geroje kulinarijos mokykloje, nors netikiu, kad tai įmanoma. — Aliksė perpasakojo tik trumputę pokalbio ištrauką. Džordanas moka išklausyti pašnekovą, kad šis pasijustų esąs visatos centras.

— Tu nori būti virėja?

Aliksė patraukė pečiais. Pastaruosius metus su ja gyvenusi Lorelė neturėtų tuo stebėtis. Šeimininkavo tik Aliksė, Lorelė aprūpindavo virtuvę ledais, vafliais ir bulvių traškučiais. Ir tada Aliksė suprato, kad jiedvi nė nesistengia suartėti. Iki šiol ji nebuvo atskleidusi Lorelei savo vilčių ir svajonių — kitiems taip pat. Aliksė turėjo keletą draugių, be to, juto užmezgusi ryšį su mezgimo būrelio moterimis.

Kai naudotų automobilių pardavėjas paliko Lorelę, ji beveik visą laiką viena. Bičiulės savigaila greitai ėmė erzinti Aliksę. Jai atrodė, kad neverta graužtis dėl tokios netekties, bet Lorelė galvojo kitaip.

— Ar jis žino apie tavo motiną? — vėl paklausė Lorelė.

Aliksė nenoriai kam nors prisipažindavo, kad mama atlieka bausmę moterų pataisos darbų įstaigoje Perdyje.

— Aš jam pasakiau. — Nuo Džordano ji neturėjo paslapčių. Nenorėjo jokių nemalonių staigmenų. Jis žinojo ir tai, kad Aliksės mama nuteista už pasikėsinimą nužudyti jos tėvą.

— Ar tu ją prisimeni?

— Retai. — Aliksę tokie klausimai erzino, bet pastaruoju metu Lorelė nuolat paniurusi, todėl nusprendė leisti bičiulei išsikalbėti.