Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

LIDIJA HOFMAN

Iš pradžių pykau, kad Bredas nesirodo. Po begalės priesaikų lydėti grumtynėse su liga jis paliko mane kaip ir kiti mano gyvenimo vyrai, išskyrus tėvą. Tūkstantį kartų gailėjausi neperskaičiusi laiško. Galiausiai neištvėriau — man reikėjo žinoti.

Nusprendžiau paklausti sesers patarimo — vis labiau ja pasitikėjau, ypač dėl jausmų. Pirmadienį jai paskambinau.

— Kur esi? — griežtai paklausė Margaretė vos man spėjus pasisveikinti.

— Krautuvėlėje.

— Juk pirmadienis. Maniau, pirmadieniais ilsiesi.

— Ilsiuosi, bet čia niekuomet netrūksta darbų, be to, krautuvėlėje puikiai jaučiuosi. — Geriausios mintys man ateina tarp sienų, prie kurių prigludusios lentynos apkrautos siūlų sruogomis. Tos sruogos man — kaip neišpildyti pažadai. Kitiems — rašytojams arba dailininkams — toks yra baltas popieriaus lapas. Prieš akis — galimybė, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ką nors numegsime iš siūlų, ar ką nors parašysime ant lapo. Galimybės suvokimas mane jaudina.

Tiesą sakant, daug galvojau apie šį palyginimą. Mano santykiai su Bredu teikė vilčių, bet iš baimės aš jį paleidau. Neišnaudojau galimybės.

— Tikriausiai skambini dėl Bredo?

Kartais pagalvoju, kad Margaretė moka skaityti mintis.

— Jei nori žinoti... taip. Gal ką nors girdėjai?

— Aš? Kodėl manai, kad mudu pasikalbam?

— Tiesiog labai to norėčiau.

Net ir nematydama galėjau pasakyti, kad mano klausimas seserį pralinksmino.

— Ketini jam skambinti?

Tokia mintis visą savaitę nedavė man ramybės.

— Galėčiau.

— Tai ko skambini man? — Jos šiurkštumas, kurį ne kartą patyriau savo kailiu, išsiskleidė visu gražumu.

— Nežinau, — prisipažinau aš. — Gal tikiuosi išgirsti, kad elgiuosi teisingai ir jam paskambinusi neatrodysiu beviltiška kvailė.

Margaretė ilgai negalvojo.

— Tavim dėta, skambinčiau.

— Tikrai? — Viltis atgijo.

— Paskui paskambink man. Gerai?

— Gerai. — Nutilau, nes reikėjo laiko patikėti, kad jos balso šiluma skirta man. — Margarete... — Sunkiai nurijau seiles, nes užspaudė gerklę.

— Ką?

— Noriu padėkoti, kad šiuos mėnesius buvai man tokia gera.

Mano padėka tikriausiai sujaudino ją, nes Margaretė kelias sekundes patylėjo. Laikas, rodės, sustojo, paskui išgirdau tylų atodūsį.

— Žinai, gera turėti seserį, — sušnibždėjo ji.

Iš visos širdies jai pritariau.

Nusprendusi, kad vienintelė išeitis — paskambinti Bredui, ėmiausi vykdyti planą. Parepetavau kelis įžangos variantus ir vėlų vakarą surinkau jo namų telefono numerį.

Po antro signalo atsiliepė sūnus.

— Labas, Kodi, — pasisveikinau.

— Labas, — nedrąsiai atsakė jis, lyg neatpažinęs mano balso.

— Aš Lidija. Prisimeni?

— Prisimenu! Tu turi siūlų krautuvėlę. Žadėjai numegzti man megztinį su žaliai geltonu dinozauru.

Šyptelėjau.

— Jau pradėjau. — Ligoninėje nemezgiau, bet pasistengusi iki savaitgalio užbaigčiau. — Ar tėtis namie?

— Palauk, tuoj pakviesiu.

Kol Bredas pakėlė ragelį, mano širdis apmirė tūkstantį kartų. Laukiau trumpiau nei minutę, bet atrodė, kad valandą, kol išgirdau pažįstamą balsą.

— Alio.

— Labas. — Burna išdžiūvo, liežuvis nenorėjo paklusti. — Čia Lidija. — Jo tylėjimas man reiškė pražūtį, bet nepasidaviau. Mintyse ir dėkojau Margaretei, ir ją keikiau už patarimą ryžtis.

— Kuo galėčiau padėti? — pagaliau paklausė jis.

— Norėčiau susitikti ir pasikalbėti.

— Kada?

— Kada tik pasakysi. — Norėjau sušukti „kuo greičiau!“, bet laiką lėmė ne mano dienotvarkė, o jo.

— Gerai. Kai galėsiu, pranešiu.

Laukiau, kad jis dar ką nors pasakytų, bet Bredas tylėjo. Neturėjau kitos išeities, teko atsisveikinti.

— Tai lauksiu tavo skambučio.

— Sudie.

— Sudie. — Likau klausytis tylos, paskui įsijungė ištisas signalas.

Daug blogiau negu įsivaizdavau. Slapčia vyliausi, kad išgirdęs mano balsą Bredas iš džiaugsmo pamirš jam sukeltas kančias. Kvailė, neįvertinau jo jausmų.

Margaretė metų metus skundėsi, kad galvoju tik apie save. Supratau — ją žeidė, kad mama ir tėtis visą dėmesį skiria mano kovai su negandomis. Buvau įsitikinusi, kad jos kaltinimai neteisingi, įkvėpti pavydo ir nesaugumo, tačiau dabar į viską pažvelgiau kitaip.

Sesuo turėjo jaustis apgauta. Apgauta ir apleista. Pirmą kartą pagalvojau, kad jos žodžiuose apie mane būta tiesos. Nejaučiau kaltės, kad sergu vėžiu, bet galėjau kitaip reaguoti į ligą. Manyje įsišaknijęs aukos mąstymas.

Tebestovėjau virtuvėje svarstydama, ar skambinti Margaretei. Netikėtai suskambėjęs telefonas mane išgąsdino. Čiupau ragelį.

— Klausau.

— Galėčiau susitikti po pusvalandžio alinėje.

— Šiandien?

— Taip, — atsakė Bredas, lyg tai būtų savaime suprantama.

— Gerai.

Telefonas spragtelėjo — jis padėjo ragelį.

Per penkias minutes susišukavau, užsipurškiau ant riešų švelnių prancūziškų kvepalų, kadaise man padovanotų tėčio ir saugomų ypatingoms progoms. Skubėdama pro duris dar pasičiupau ploną megztuką.

Kai Bredas įėjo į alinę, jau buvau užsiėmusi staliuką prie sienos ir užsisakiusi alaus ąsotį. Bredas apsižvalgė ir pamatęs mane pasuko prie staliuko. Atsisėdo priešais.

Nors labai stengiausi, negalėjau nuo jo atplėšti žvilgsnio. Staiga man akis aptraukė ašarų migla. Jeigu jis pastebėtų, mirčiau iš gėdos. Būčiau padariusi viską, net puolusi stačia galva į alaus bokalą, kad tik paslėpčiau gėdingą emocijų proveržį.

Žinoma, jis pastebėjo.

— Lidija, ar tu verki?

Linktelėjau ir ėmiau raustis rankinėje ieškodama nosinės.

— Labai atsiprašau. — Aš kūkčiojau, žagsėjau ir stengiausi susitvardyti.

— Už ašaras?

Linktelėjau — palingavau galva keliskart daugiau negu reikėjo.

— Už viską. Aš bjauriai elgiausi su tavim.

— Taip.

— Labai bijojau ir...

— Tu neperskaitei mano laiško.

— Neperskaičiau. — Nutilau ir išsipūčiau nosį. — Nedrįsau. Supratau, kad perskaičiusi nebeįstengiu užkirsti tau kelio į savo gyvenimą. Turėjau tave atstumti. Norėjau, kad abu išvengtume skausmo.

Bredas pakėlė ąsotį ir vėl prisipylė bokalą.

— Aš mėgstu spręsti pats.

— Žinoma, bet... — Mano pasiteisinimai atrodė paiki ir nenuoširdūs. — Margaretė mano, kad esu savanaudė. Ji teisi. Atleisk man, Bredai, už... viską.

— Ar tai ir norėjai pasakyti? Dėl to mane pasikvietei?

Aš vėl linktelėjau. Ir dėl to, ir dėl kitko. Praradau žadą. Tyla atrodė nebepakeliama.

— Yra dar šis tas.

Bredas viltingai pakėlė žvilgsnį nuo alaus bokalo. Jis nesistengė man padėti, bet juk ir nenusipelniau.

— Nuo tada, kai mudu susipažinome, kai ėmėme draugauti, aš jaučiuosi... laiminga.

Jis patraukė pečiais.

— Galėjai apsimesti.

— Tiesa... Supranti, aš suvokiau, kad man sunku gyventi, kai viskas einasi sklandžiai. Nesu pratusi būti laiminga ir nežinau, ką daryti su laime. Todėl iškrečiu kokią kvailystę ir viską sugadinu.

— Pati sugalvojai paskambinti?

Papurčiau galvą.

— Margaretė padėjo. — Ir ne per švelniausiai, bet jam nereikia to žinoti. Mano santykiai su seserimi tebėra sudėtingi, vis dėlto žinau, kad esu jai brangi.

— O taip, Margaretė, ponia piršlienė.

— Ji šauni, — puoliau ginti seserį ir net pati nustebau.

— Tikrai. Tu taip pat.

Nusišypsojau pro ašaras.