Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Iš pradžių Lorelė atsiprašinėjo ir stengėsi atlyginti draugei už patirtus nemalonumus, tačiau greitai viską užmiršo ir stengėsi Aliksės vengti. Kai būdavo šalia, be perstojo kramtydama spoksodavo į televizorių, o šią savaitę nė nebuvo išėjusi į darbą valykloje.

Aliksė vėl atsigulė, užsitempė ant pečių antklodę ir užsimerkė, ketindama užmigti. Jeigu Lorelė serga, greičiausiai pakenkė be saiko kemšami ledai. Per šešis mėnesius ji priaugo kokius dvidešimt kilogramų, nebetilpo į jokius džinsus ir atrodė baisiai stora. Merginų santykiams, aišku, nepadėjo ir Lorelės bandymas meilintis Džordanui. Aliksė Džordanu pasitikėjo, bet dėl Lorelės nebuvo visiškai rami. Matyt, Lorelė kreipėsi į jį užuojautos, o gal ir dar ko nors.

Aliksė taip ir nesužinojo tikrosios priežasties. Džordanas nepasakojo, ir ji neklausinėjo. Kai paklausė Lorelės, toji patarė nekišti nosies į svetimus reikalus.

Aliksė nusprendė nekreipti dėmesio į duslius garsus, sklindančius iš gretimo kambario. Jei Lorelei reikia pagalbos, tegul paprašo. Aliksė neketino siūlytis.

Jau beužminganti Aliksė išgirdo garsią dejonę, tarsi Lorelę kankintų nepakeliamas skausmas. Aliksė nepatenkinta nusimetė antklodę ir išlipo iš lovos.

Svetainėje buvo tamsu, prireikė minutės, kol pamatė Lorelę, susirietusią ant sofos, rankomis apsikabinusią galvą. Ant sulenktų kojų buvo užsiklojusi antklodę.

— Kas tau? — paklausė Aliksė, neslėpdama nepasitenkinimo, kad buvo pažadinta vidury nakties.

— Nieko. Eik miegoti.

Aliksė padvejojo, pagaliau nusprendė: po paraliais, Lorelė nė nemano prašyti pagalbos. Tebūnie.

— Kaip sau nori.

Jau grįžusi į miegamąjį Aliksė stabtelėjo ir sukluso. Lorelė tyliai dejavo kažką panašaus į „O Dieve, o Dieve, o Dieve..“

Aliksė sugrįžo į svetainę ir ryžtingai įjungė šviesą. Stovėjo tiesi, įrėmusi į šonus kumščius, plačiai išskėtusi kojas.

— Tau skauda. Kas yra?

Lorelė tylomis lingavo pirmyn ir atgal. Akys užmerktos nuo šviesos, apatinė lūpa prikąsta, nuo lūpų kampučių leidosi plonytės kraujo gyslelės. Aliksė spoksojo į ją net nemirksėdama iš siaubo.

— Lorele, — sušnibždėjo ji.

Kambario draugė ištiesė ranką prašydama pagalbos. Kai Aliksė ją suėmė, Lorelė iš visų jėgų suspaudė jai pirštus.

— Padėk, — pravirko ji, — aš neištversiu... Maniau, kad... Dieve, kaip skauda...

Aliksė atsiklaupė prie sofos. Staiga atskiros detalės susidėjo į vieną paveikslą ir ji suprato tai, kas jau seniausiai turėjo būti aišku.

— Tu gimdai?

Lorelė linktelėjo.

— Negalėjau tau pasakyti... Niekam negalėjau.

— Ar Džonas žino?

Lorelės akys pasruvo ašaromis.

— Kaip manai, kodėl jis mane metė? Pasakė, kad jam nereikia nei kūdikio, nei manęs. Pažadėjo sumokėti už abortą, bet pradingo. Aš tiek neturėjau.

— Kodėl man nepasakei?

— Nedrįsau.

— Juk mes draugės.

Šiokios tokios. Lorelė leido ją suimti ir nuslėpė esanti nėščia.

Lorelė užsimerkė ir išsirietusi vėl sudejavo.

Aliksė nusprendė, kad visa kita išsiaiškins vėliau, o dabar Lorelei reikia į ligoninę.

— Einu, surasiu telefoną ir iškviesiu greitąją pagalbą.

— Ne! — suriko Lorelė, skaudžiai gniauždama Aliksei pirštus. — Nepalik manęs. Jau greitai... Neištversiu skausmo. Viena neištversiu.

— Ką man daryti? — Aliksei dar neteko dalyvauti gimdyme, ji nežinojo, kaip padėti.

— Nežinau, — sušvokštė Lorelė, gaudydama orą ir dejuodama iš skausmo. — Tikriausiai kūdikis tuoj pasirodys! — išsigandusi suriko ji. — Ką man daryti?! Dieve, ką man daryti?

— Nurimk. — Aliksė stengėsi, kad balsas skambėtų ramiai, nors širdis daužėsi pašėlusiu ritmu. Ji nuklojo antklodę. Lorelė po sėdyne buvo pasikišusi rankšluosčių. — Einu nusiplauti rankų.

— Ne... Nepalik manęs.

— Tuoj grįšiu.

— Gerai, gerai... — Lorelė sukiojo galvą į šalis, veidas blizgėjo nuo prakaito.

Aliksė save keikė anksčiau nesupratusi tiesos. Lorelė buvo nutukusi, todėl galėjo slėpti nėštumą. Ji lig šiol kasdien mūvėjo džinsus. Jie plyšo per siūles, bet Aliksė manė, kad svoris didėja dėl depresijos ir besaikio rijimo.

Aliksė užtruko tik minutę. Kai sugrįžo, Lorelė vėl įsikibo jos rankos. Patyrinėjusi merginos veidą Aliksė suprato, kad Lorelė kenčia baisius skausmus.

— Pažiūrėk, — paprašė Lorelė, — gal jau matyti?

Aliksė jautėsi visiška nemokša.

— Ar turi ką nors kūdikiui?

Lorelė papurtė galvą.

— Man jo nereikia.

— Lorele, — išsigando Aliksė, — ką darysi su vaiku?

Čia tai bent! Juk Lorelė turėjo pagalvoti, kad kūdikiui reikės drabužėlių, antklodėlių ir buteliukų.

Draugė sriūbavo.

— Iš pradžių norėjau nužudyti.

Aliksė aiktelėjo.

— Nė negalvok!

— Man jo nereikia! — suriko Lorelė ir vėl išsirietė iš skausmo. Ji nagais draskė sofos apmušalus ir užsimerkusi stenėjo. Kvėpavo giliai, pečiai kilnojosi.

Sėdėdama ant sofos krašto Aliksė pamatė, kad pasirodė kūdikio viršugalvis, apaugęs šviesiais plaukučiais. Kai prasidėjo kitas sąrėmis, Aliksė atsargiai pakišo rankas po mažyte vaiko galvute. Lorelė giliai įkvėpė ir pabandė pažvelgti į kūdikį, bet nepavyko.

— Jau tuoj, — pažadėjo Aliksė. Nors pati jautėsi bejėgė ir išsigandusi, tikėjosi sakanti tiesą.

Po minutės Lorelė sukriokė ir vėl ėmė stangintis. Staiga kūdikis išslydo tiesiai Aliksei į rankas. Su juo pasipylė vaisiaus vandenys ir kraujas.

Aliksė susigraudino.

— Berniukas, — pranešė ji Lorelei. Kūdikis iškart nesurėkė ir Aliksei iš baimės apmirė širdis. Pasikliaudama nuojauta ji įkišo jam į burnytę pirštą ir bandė pavalyti. Paskui apvertė vaikelį kniūbsčią ir patapšnojo per nugarytę. Pasigirdo šaižus, karingas riksmas. Aliksę užplūdo džiaugsmas, ji pažvelgė į draugę.

— Labai gražus, — pagyrė apimta akimirkos žavesio. Pasaulį išvydo nauja gyvybė.

Lorelė nusisuko.

— Perkirpk virkštelę, — paliepė bejausmiu balsu.

— Kažin... ar turėčiau.

— Kirpk, — paliepė Lorelė, — arba pati perkirpsiu.

— Gerai, gerai. — Aliksė įpuolė į virtuvę ir čiupo peilį. Kad neužneštų infekcijos nei kūdikiui, nei draugei, pripylė puodą vandens, panardino peilį ir pastatė ant kaitlentės užvirti. Tada skubiai sugrįžo į svetainę ir padėjo pasišalinti placentai.

Perpjovusi virkštelę Aliksė nusinešė kūdikį į vonią, nuprausė ir suvyniojo į pačios megztą antklodėlę. Gimdymas jau baigėsi, Lorelė, žinoma, apsigalvos. Tikėdamasi įkalbėti motiną bent jau pažvelgti į sūnelį Aliksė nunešė naujagimį į svetainę.

— Tik pažiūrėk į jį, Lorele, — maldaute maldavo Aliksė, — koks nuostabus vaikelis.

Lorelė vėl papurtė galvą.

— Atsikratyk jo.

Aliksę pribloškė toks kietaširdiškumas.

— Negaliu.

— Tai duok man. Pati atsikratysiu.

— O ką?.. Ką tu darysi? — Aliksė atsargiai priglaudė kūdikį prie krūtinės, lyg norėdama apginti.

— Nunešiu į kokį sąvartyną ir paliksiu.

Lorelė nė nelaikė naujagimio vaiku. Kalbėjo tarsi apie kokį daiktą.

— Ar tu rimtai? — pasibaisėjo Aliksė. — Tau nereikia kūdikio?

— Kiek dar turėsiu kartoti?! — užriko Lorelė. — Atsikratyk!

Viena ranka sūpuodama vaikelį Aliksė stengėsi suvaldyti užgriuvusią minčių laviną. Lorelei kūdikio nereikia. Ji pažįsta žmones, kuriems reikia.