Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Pasirašyk.

— Ką? — Lorelė abejingai spoksojo į ją.

— Pasirašyk, kad laisva valia atiduodi kūdikį.

Lorelė susiraukė.

— Kam?

— Vienai porai įsivaikinti. — Aliksė giliai įkvėpė. — Pažįstu moterį, be galo trokštančią vaiko. Tegul juodu su vyru augina berniuką. Tu jo nemyli, o Kerol, aš žinau, pamils. Padėjau jam ateitį į pasaulį ir jaučiuosi atsakinga. Juk pati liepei man jo atsikratyti.

— Daryk ką nori. Man vis viena.

— Tikrai nepersigalvosi?

— Ne! — Tarsi norėdama išsklaidyti abejones Lorelė čiupo peilį ir pakėlė ranką — atrodė, trokšta tuoj pat nugalabyti kūdikį. — Tegul miršta arba dingsta iš mano gyvenimo. Supranti? Kaip dar tau paaiškinti? Atsikratyk jo! Daryk ką nori, kad tik jis dingtų.

Nepaleisdama iš rankų verkiančio vaikelio Aliksė susirado lapą popieriaus, rašiklį ir ištiesė Lorelei.

— Rašyk.

Lorelė atsisėdo, sukeverzojo kelias eilutes ir pasirašė. Aliksė perskaitė ir grįžo į miegamąjį. Paguldžiusi kūdikį ant lovos drebančiomis rankomis užsimetė drabužius. Vaikelis atsimerkė — atrodė, kad pažvelgė į ją. Aliksė pasilenkė ir pabučiavo į kaktytę.

— Gaila, kad buvai taip nesvetingai sutiktas, mažyli, — sušnibždėjo ji. — Bet aš žinau, kas tave mylės.

Lorelei netarusi nė žodžio Aliksė užsikabino ant peties rankinę ir išskubėjo pro duris. Ankstyvą penktadienio rytą gatvės buvo tamsios ir nykios. Glausdama kūdikį prie krūtinės Aliksė kaip įmanydama greičiau įpuolė į kavinės „Pas Enę“ vestibiulį, kur buvo taksofonas. Sugraibiusi penkiasdešimt centų išsitraukė popieriaus lapelį, ant kurio Džordanas buvo užrašęs savo telefono numerį.

Įmetusi monetą prisispaudė prie ausies ragelį ir ėmė rinkti numerį.

— Būk geras, atsiliepk, — šnibždėjo ji, — atsiliepk.

Džordanas neatsiliepė iki penkto signalo, kai nusiminusi Aliksė jau ketino pakabinti ragelį.

— Tikiuosi, žinios geros, — suniurnėjo jis į ragelį.

— Džordanai, čia aš. — Aliksė taip apsidžiaugė išgirdusi jo balsą, kad vos neapsiverkė. — Prisimeni, sakei, kad galiu tau skambinti bet kuriuo paros metu.

— Ar kas nors atsitiko?

Ji nežinojo, kaip paaiškinti.

— Esu kavinėje „Pas Enę“. Ar gali atvažiuoti?

— Dabar?

— Taip. Būk geras, paskubėk.

— Būsiu po dešimt minučių. — Jis nedvejojo, galvojo tik akimirką. Aliksė jau neabejojo savo jausmais. Suprato, kad yra žmogus, į kurį galima kreiptis bet kada. Ir tas žmogus — Džordanas.

Apšviestame kavinės vestibiulyje laukdama Džordano Aliksė švelniai glaudė kūdikį prie krūtinės, tyliai jam burkavo ir niūniavo. Pamačiusi iš už posūkio išnyrantį automobilį ji stumtelėjo stiklines duris ir paėjėjo šaligatviu.

Džordanas sustabdė automobilį, pasilenkęs atidarė keleivio dureles ir apstulbo.

— Ar čia... vaikas? — Jo balsas buvo prikimęs nuo miego ir iš nuostabos.

— Lorelės ir to bjaurybės Džono... Ką tik priėmiau.

— Tai štai kas... — jis trumpam nutilo. — Ne per seniausiai kalbėjausi su Lorele. Sakė turinti nemalonumų, bet neprisipažino kokių.

Aliksė linktelėjo. Dabar jau viskas aišku.

— Nuvešime kūdikį į ligoninę? — paklausė Džordanas.

— Ne. — Aliksei širdis plyšo iš džiaugsmo, ji žinojo, ką reikia daryti, todėl pasilenkė ir jį pabučiavo.

— Alikse, juk negali jo pasilikti.

— Aš jį priėmiau. Aš ir namus jam surasiu.

Džordano akys išsiplėtė.

— Ką sumanei?

— Žinau, kam reikia šio kūdikio.

— Kam?

— Nesvarbu. Važiuojam arba susistabdysiu taksi.

— Juk neturi teisės...

— Turiu raštišką Lorelės atsisakymą. Ji kūdikio nenori, o aš nieku gyvu neatiduosiu jo į valdiškus namus. Ar aišku?

Džordanas nustebęs kilstelėjo antakius ir plačiai nusišypsojo.

— Primink, kad tau neverta prieštarauti.

— Būk ramus. Nujaučiu, kad ateityje sulauksi begalės tokių priminimų.

— Ateityje?

— Apie tai pasikalbėsime vėliau.

— Ar tavo draugė žino, kad atvažiuojam?

— Dar ne.

— O kaip Lorelė?

— Turėsi grįžti ir nuvežti ją į ligoninę. — Tai reikš, kad į šį reikalą įsipainios policija, bet tegul aiškinasi Kerol su savo vyru. — Nuvežk ją į Švedų medicinos centrą, gerai?

— Paklustu tavo įsakymams, ledi Alikse, drakono nugalėtoja ir naujagimių priėmėja.

„Gražiai skamba,“ — nusprendė Aliksė.

47

KEROL ŽIRARD

Šaižus skambutis pažadino Kerol iš gilaus miego. Dagas apsivertė pasižiūrėti į laikrodį ir Kerol spėjo pamatyti, kad vos po keturių. Nė vienas jos pažįstamas neskambintų tokiu metu, nebent kokia nelaimė. Galvoje ėmė suktis baisios mintys.

Sulig trečiu skambučiu vyras pakėlė ragelį.

— Klausau, — dusliai atsiliepė jis.

Kerol girdėjo tik vieno pokalbio dalyvio frazes ir iš pradžių pamanė, kad kažkas bus apsirikęs. Jos nuostabai, staiga Dagas tarė:

— Taip, ji čia. Kas, sakėte, skambina? — Po akimirkos jis uždengė pirštais mikrofoną. — Ar pažįsti kažkokią Aliksę Taunsend?

Kerol linktelėjo.

— Ar sakė, ko jai reikia?

— Ne, bet nori tuojau pat susitikti.

Kerol dvejojo.

— Ar įleisti? — paklausė Dagas.

Matyt, ne šiaip sau Aliksė pasirodė vidury nakties.

— Taip, — atsakė ji vyrui, — tegul ateina.

— Tikrai?

— Turbūt nori pasikalbėti.

— Tokiu metu?

Kerol pakštelėjo jam į smilkinį.

— Taip, brangusis.

Numetusi į šalį antklodę Kerol pasiekė chalatą, gulėjusį kojūgalyje.

— Tu nesikelk. — Greičiausiai Aliksei reikia draugiško patarimo dėl kokios nors ją ištikusios krizės. Kažin ar tokios būsenos kaip dabar Kerol įstengs pagelbėti, nors kita vertus...

Iš miegamojo Kerol praėjo koridoriumi pro vaiko kambarį. Šįryt atvažiuos išsivežti vaikiškų baldelių. Su lovele, vystymo stalu ir komodėle iškeliaus ir jos svajonė apie kūdikį. Ji daug ištvėrė, patyrė daug skausmo, pykčio, nusivylimo ir širdgėlos. Manė, kad po visko bus lengviau atsisveikinti su svajone. Tuščios pastangos susilaukti vaiko žlugdė jų santuoką. Dagas teisus — laikas liautis. Ir vis dėlto skaudėjo, skausmas neslūgo.

Pasigirdo beldimas į duris. Basakojė Kerol perbėgo prieangio plytelėmis ir atrakino spyną. Atidariusi duris aiktelėjo: Aliksė glėbyje sūpavo kūdikį.

— Imk, — tarė tiesdama vaikelį Kerol, — šitam mažyliui reikia mamos.

Iš pradžių Kerol spoksojo į jai tiesiamą ryšulėlį, paskui be žado pakėlė klausiamą žvilgsnį į Aliksę.

— Aš jį priėmiau, — paaiškino Aliksė.

— Kieno? — Kerol šiaip taip išstenėjo vieną žodį.

— Mano kambario draugė man liepė atsikratyti vaiko. Grasino įmesianti į šiukšlių konteinerį, jeigu neišnešiu. Jam reikia tėvo ir motinos, ko nors, kas mylėtų.

Nebuvo lengva nei suprasti, nei patikėti. Supratusi, kad reikia kviesti vyrą, Kerol šiaip ne taip kažką sugargaliavo.

Pagalvojo, kad vyras neišgirdo, bet Dagas jau dundėjo iš miegamojo — pusnuogis, vienomis pižaminėmis kelnaitėmis.

— Labas, — pasisveikino Aliksė tokiu keistu balsu, kad Kerol į ją dėbtelėjo, — aš Aliksė. Jūs mane įleidote.

— Aliksė atnešė mums kūdikį, — tarė Kerol nuo ašarų spindinčiomis akimis.

Dago žvilgsnis šokinėjo nuo vienos prie kitos. Kaip ir Kerol, jis nežinojo, kaip elgtis. Laimė, jam įspūdingai greitai pavyko atsipeikėti.

— Atsisėskime ir pasikalbėkime.

— Viskas teisėta, — paskubėjo tikinti Aliksė. — Paprašiau, kad Lorelė pasirašytų. — Ji pasirausė kišenėje ir ištraukė perlenktą popieriaus lapą. — Lorelę nuvešime į ligoninę, apie gimdymą bus pranešta policijai. Pamaniau, kad vėliau išsiaiškinsite. Juk nuosavybę gina įstatymas, ar ne? O kūdikis jūsų.