Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Turime nuvežti vaikelį į ligoninę, kad gydytojas apžiūrėtų. Regis, turime sūnų. Lorelė mielai sutiko jį atiduoti mums įsivaikinti. Pareigūnus patikino, kad buvo taip sumaniusi nuo pat pradžių.

Ašaros užtemdė Kerol akis, jie glaudėsi vienas prie kito ir iš džiaugsmo kūkčiojo. Kūdikis. Gyvybės stebuklas, pati netikėčiausią dovana pačiu netikėčiausiu laiku.

Ji tuo tikėjo nuo pat tos dienos, kai įžengė į siūlų krautuvėlę. Jų mezgamos antklodėlės kūdikiams buvo Dievo ženklas — ir Jis tęsėjo pažadą.

48

ŽAKLINA DONOVAN

Kitais metais

Vos tvardydama jaudulį Žaklina įvažiavo į Polo ir Temės Li kiemą. Tris savaites juodu su Rišu plaukiojo turistiniu laivu ir, anot jos pačios, jai be galo trūko „anūkės kvapo dozės“. Mažoji Amelija jau žengė pirmuosius žingsnelius. Žaklinai jos anūkė atrodė pati gražiausia, meiliausia ir protingiausia mergaitė visame pasaulyje. Nepamanykit, ji tikrai nešališka...

Iš pradžių pasilabins ir atsibučiuos su Amelija, o paskui užsuks pas Lidiją. Kelionės po Viduržemio jūrą metu vienos Graikijos salos mažytėje krautuvėlėje ji aptiko nuostabiausių siūlų ir nekantravo pasigirti.

Žaklinai privažiavus prie namo Temė Li laistė gėles, o Amelija sėdėjo jai ant klubo ir mojavo putliomis rankytėmis praskrendančiam drugeliui. Galinė automobilio sėdynė buvo užkrauta dovanomis, jųdviejų su Rišu supirktomis kelionėje, bet dovanos palauks. Žaklina skubėjo apkabinti anūkėlę.

— Amelija! Amelija, močiutė grįžo. — Žaklina išlipo iš automobilio ir išskėtė mergaitei glėbį.

Amelija sukrykštė iš džiaugsmo ir ištiesė rankutes į močiutę. Na ir kas, kad mergaitei dygo dantukai ir seilės tekėjo smakriuku ant vienetinio seilinuko. Žaklina skubėjo vėl apkabinti išsiilgtą mergytę.

— Sveiki sugrįžę namo, — plačiai šypsodamasi pasisveikino Temė Li. Ji pasilenkusi užsuko vandenį ir nutempė žarną prie namo sienos. — Kada judu su tėveliu vakar sugrįžote?

— Vėlai. — Jeigu nebūtų buvę taip vėlu, ji būtų atskubėjusi prieš naktį pabučiuoti Amelijos. Risas ją tikino, kad ras visus įmigusius. — Dar nepripratau prie laiko pokyčio, — tarė ji, apkabindama marčią. Dabar Žaklina nuoširdžiai mylėjo Temę Li. Jiedvi suartėjo. Natūralus Temės Li gerumas, atviraširdiškumas ir optimizmas pakeitė konservatyvią Žaklinos pasaulėžiūrą ir suvienijo šeimą. Praktiška marčios išmintis padėjo Žaklinai pamatyti, kaip ji skriaudžia Risą ir save. Žaklina vis pagalvodavo — kiek dar būtų tvėrusi jų santuoka, jei ne Temė Li.

— Mes labai pasiilgome jūsų, — tarė Temė Li, perimdama Ameliją, kai Žaklina pasuko į namą. Devynių mėnesių mergytė turėjo tikslą išlandžioti visas namų indaujas ir kampus.

Temė Li patraukė į virtuvę, įsodino Ameliją į jai skirtą aukštą kėdę ir paėmė ąsotėlį šaltos arbatos su dviem stiklinėmis.

Amelija mušė kumštukais į padėkliuką ir patenkinta kažką čiauškėjo. Ji nuo gimimo buvo geras, linksmas vaikas — tokia kaip motina. Žaklina priėjo prie stiklainiuko su sausainiais, ištraukė rupių kvietinių miltų traputį ir sulaužė mažesniais gabaliukais. Amelija kaipmat vieną pačiupo, džiugiai susikišo į burnytę ir ėmė žiaumoti su tokiu pasitenkinimu, tarsi gavusi didžiausią pasaulio skanėstą.

— Gera grįžti namo, — atsiduso Žaklina, keldama prie lūpų stiklinę su mėtos lapeliu.

— Prisėskite ir papasakokite apie Graikijos salas, — paprašė Temė Li. — Drįstu spėti, kad dar nesu girdėjusi apie romantiškesnę kelionę. Tikiuosi, mudu su Polu po trisdešimt trejų metų mylėsime vienas kitą taip pat kaip jūs su tėveliu. Panašu į medaus mėnesį.

Marti buvo arčiau tiesos, negu pati manė. Po to vakaro, kai Žaklina užsipuolė Risą dėl tariamos antradieninės meilužės, jų šeimyninis gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Nuo tos akimirkos viskas ėjosi geryn. Jau kitą dieną Risas sugrįžo į bendrą miegamąjį. Jie džiaugėsi santuokinio guolio teikiamais malonumais ir kelis mėnesius kryptingai stengėsi atstatyti tai, ką jau buvo beketiną visai sugriauti.

— Tikiuosi, Polas toks pat romantikas kaip ir jo tėvas, — tarstelėjo Žaklina, žaisdama su Amelija. — O, per tris savaites ji gerokai ūgtelėjo.

Mėgaudamasi teise būti dėmesio centre Amelija Žaklina Donovan nusišypsojo plačia bedantę šypsena, jos žandukai buvo aplipę ištižusio trapučio koše.

— Kokia tu meilutė, — burkavo Žaklina. Meilė šiai mergytei buvo nesulyginama su jokiu ligi šiol patirtu jausmu. Amelija ir jos motina visiškai pakeitė Žaklinos gyvenimą.

Po pusvalandžio Žaklina nušlavė dovanas nuo galinės automobilio sėdynės, atsisveikindama apkabino Temę Li, apibėrė bučiniais jau švarų Amelijos veiduką ir nenoriai išvažiavo.

Pasuko į „Gerus siūlus“. Sėkmė jai šypsojosi — automobilį pavyko pasistatyti tiesiai priešais krautuvėlę. Gėlių gatvės renovacija jau buvo baigta. Plytinis pastatas, kuriame kadaise gyveno Aliksė, buvo paverstas prašmatniu, šiuolaikišku daugiabučiu namu, kurio butų kaina apstulbino netgi Žakliną. Aliksei daug labiau patiko jos naujieji namai. Nieko keista, nes mergina apsigyveno svečių namelyje, kuriame lig tolei karaliavo Marta. Marta nebedirbo. Kas būtų patikėjęs, kai jiedvi susipažino, kad vieną gražią dieną Aliksė bus Žaklinai artima kaip giminaitė?

— Žaklina! — sušuko Lidija, kai virš durų suskambėjo varpelis. — Sveika sugrįžusi! Kaip kelionė?

— Nuostabi. Mudviem su Rišu labai patiko. — Ji praskleidė maišelį ir ištraukė graikiškų siūlų sruogą — rausvai violetinę su baltais taškeliais, avių ir Kašmyro ožkų vilnos mišinį. — Žiūrėk, ką aptikau.

Lidija atidžiai apžiūrėjo siūlą, patrynė tarp pirštų, paglostė ir ištiesė Margaretei.

— Paliesk, — pasiūlė. — Neįtikėtina.

— Nusipirkau visam megztiniui. Nežinojau, kiek reikia, todėl pirkau tiek, kiek ten buvo. Kas liks, atiduosiu tau.

Išklausiusi Margaretės aikčiojimus Lidija vėl suėmė siūlą.

— Kur tokių radai?

— Vienoje saloje. Neprisimenu pavadinimo. Drauge su Rišu vaikščiojome po siūlų parduotuves. Jo atmintis geresnė. Paklausiu.

— Risas tau padėjo ieškoti siūlų? — Lidija linksmai pakraipė galvą. — Daugumai vyrų atrodytų, jog tai neįeina į jų pareigas.

— Mes dabar viską darome drauge, — prisipažino Žaklina ir gražiai nuraudo, nors jeigu kas nors būtų atkreipęs dėmesį, paskubėtų nuneigti. Kelionė su Rišu buvo antrasis medaus mėnuo. Visos poros per santuokos metus bent vieną kartą turėtų tokiu pasidžiaugti.

— Dar nemačiau tavęs tokios...

— Laimingos, — užbaigė Žaklina. Ji nuolat tai girdėjo iš draugų ir artimųjų ir nė neketino neigti. Tikrai buvo laiminga.

— Norėjau pasakyti — gražiai įdegusios, — išdykėliškai šypsodamasi pataisė Lidija.

Žaklina skėstelėjo rankomis.

— A, tu apie tai. Risas mane tempėsi į visus Viduržemio jūros šalių golfo aikštynus. — Ji šyptelėjo. — Man prastai sekasi suktiniai smūgiai, bet su lazda esu pavojinga. — Tada žvilgtelėjo į laikrodį. — Jau reikia lėkti. Po valandos susitinku su Rišu užmiesčio klube — kokteilis su senais draugais. Dar noriu užsukti namo.

— Džiaugiuosi, kad grįžai. — Lidija ją apkabino. — Ar pasirodysi penktadienį?

— Žinoma! — šūktelėjo Žaklina, lyg tai būtų savaime suprantama. — Niekas man nesutrukdytų.

Tai tarusi ji nėrė pro duris, nekantraudama susitikti su sutuoktiniu — su mylimuoju.

49

KEROL ŽIRARD