Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Kameronai Duglai Žirardai, ką čia išdarinėji?

Kameronas pakėlė akis nuo kilimo, kur įsitaisęs rūšiavo kojines, ištrauktas iš tėčio komodos stalčiaus. Devynių mėnesių bamblys atviraširdiškai nusišypsojo rankas į klubus surėmusiai Kerol, kuri iš visų jėgų stengėsi atrodyti griežta ir nepratrūkti juoku.

— Eikš, — tarė ji ir pakėlė berniuką. Iškėlusi aukštai prispaudė lūpas prie nuogo pilvuko ir triukšmingai papūtė. Kameronas džiugiai sukrykštė. Kai Kerol jį nuleido, vaikas veidu įsirėmė jai į petį, abiem rankutėmis įsikibo į plaukus ir ėmė džiaugsmingai kažką gurguliuoti, čiauškėti.

Per šiuos metus Kerol pažino visai kitokią meilę — begalinę meilę kitam žmogui ir neišsemiamą motinišką meilę. Nors Kameronas gimė ne iš jos įsčių, jai buvo tikrų tikriausias sūnus.

— Laikas pasivaikščioti, — pranešė ji.

Kameronas suprato, ką tai reiškia, ir džiaugsmingai sucypė prašydamas paleisti. Kerol taip ir padarė, tada greitai sumetė Dago kojines atgal į apatinį stalčių, nusinešė Kameroną į jo kambarį, užmovė džinsiukus ir rankų darbo megztinį. Džinsiukus padovanojo brolis. Kartu su prie jų derančiu švarkeliu atsiuntė paštu netrukus po įvaikinimo procedūros. Vėl laisvas Kameronas mikliai priropojo prie vaikiško vežimėlio. Įsikibęs atsistojo ir žvilgtelėjo per petį — ar ji mato, koks jis vikrus? Kameronas mėgo pasivaikščioti.

— Šiandien užsuksime į siūlų krautuvėlę, — aiškino jam Kerol, sodindama į vežimėlį. — Aplankysime panelę Lidiją.

Persimetusi per petį rankinę Kerol išstūmė vežimėlį į koridorių, o iš ten — į jau laukiantį liftą. Jie beveik kasdien apsukdavo tą patį ratą ir stabtelėdavo parke už kelių kvartalų paplepėti su kitomis mamytėmis.

Kai jųdviejų su Dagu gyvenime atsirado Kameronas, Kerol draugių ratas labai išsiplėtė. Mamytės, su kuriomis susipažino parke, buvo susibūrusios į grupę ir kartą per savaitę susitikdavo prie kavos puodelio. Moterys dalijosi patirtimi ir patarimais, keitėsi knygomis ir žurnalais tėvams, perleisdavo vienos kitoms nebereikalingus žaislus ir išaugtus vaikiškus drabužėlius. Kerol buvo grupėje vyriausia, bet tai jos visiškai netrikdė.

Iš parko Kerol nusivežė Kameroną į siūlų krautuvėlę.

— Kerol, — džiugiai pasitiko ją Lidija, — labutis. — Ji pritūpė, kad akys būtų viename lygyje su Kamerono. — Labas, Kamai.

Berniukas jau siekė ryškiai raudonų siūlų sruogos, bet Lidija skubiai nustūmė vežimėlį toliau nuo gundančios lentynos.

— Man reikia dar vieno kamuoliuko Patono vilnos.

— Alyvuogių žalumo? — Lidija turėjo nesuprantamą gebėjimą prisiminti, kas, kokiam mezginiui ir kokius siūlus pirko. Kerol buvo pradėjusi net kelis mezginius ir pati baiminosi suklysti, kuriam ir kokių siūlų reikia, o Lidijai tokia grėsmė nekildavo. — Kiek ankstėliau buvo užsukusi Žaklina.

— Jau grįžo?

— Gražiai įdegusi. Atrodo labai laiminga, — nuoširdžiai šypsodamasi pasakojo Lidija.

— Puiku.

— Penktadienį ateis.

— O kaip Aliksė? — Ketvirtoji mezgimo būrelio narė pasirodydavo ne kiekvieną penktadienį, nes mokėsi kulinarijos mokykloje.

Lidija papurtė galvą.

— Tikriausiai neateis.

Kerol atsiduso.

— Kai nepasirodo, man jos trūksta.

— Ir man, — sutiko Lidija. — O atsimeni, ką mes galvojome, kai ji užsirašė į mezgimo pamokas?

— Buvau tikra, kad Žaklina ir Aliksė jau per pirmąsias minutes perkąs viena kitai gerklę, — nusijuokė Kerol. — Buvo nepakenčiamos, nuolat ginčijosi.

— Kaip kokios trečiokės.

— Ką čia bepridursi. — Kerol negalėjo atsistebėti, kaip pakrypo tų dviejų moterų santykiai.

— Žaklina ne kartą ketino sprukti, — prisiminė Lidija.

Kerol linktelėjo.

— Būčiau ją supratusi, bet labai džiaugiuosi, kad persigalvojo.

— Ir aš. O jei Aliksė būtų numojusi ranka...

Jiedvi nebūtų patikėjusios, kad įžūli, pikta mergina gali taip pakeisti jų gyvenimą.

— Ar ką nors žinai apie Lorelę? — paklausė Lidija.

— Ničnieko nuo tos dienos, kai gimė Kameronas. Į teismą atėjo viena, pasirašė dokumentus ir išėjo nei man, nei Dagui netarusi nė žodžio.

— Gal Aliksė ką nors girdėjo? Jos drauge nuomojosi butą.

— Jeigu ir girdėjo, mums nepasakoja.

— O kaip Džordanas?

Kerol atsiduso.

— Atrodo, jis negailėjo patarimų ir surado jai pastogę, kai teko kraustytis iš senosios vietos. — Kerol pajuto didžiulį norą stipriai apkabinti Kameroną, bet susilaikė. — Vargšė nusiminusi, sutrikusi mergina, ją slegia daugybė rūpesčių.

— Vieną gerą darbą ji tikrai padarė. Atidavė judviem su Dagu savo sūnų.

— Linkiu jai laimės, — nuoširdžiai sušnibždėjo Kerol.

Kada nors, po daugelio metų, Kameronui gali parūpti biologiniai tėvai, gal netgi panorės juos susirasti. Tegu sprendžia pats, o dabar, pirmaisiais asmenybės formavimosi metais, berniukas priklauso tik jai ir Dagui. Jų meilė ir vertybės paklos jam pamatus.

Lidija nusinešė siūlus prie prekystalio ir išmušė čekį. Kerol sumokėjo, įsimetė plastikinį maišelį į krepšį vežimėlio apačioje ir pasuko prie durų.

— Iki pasimatymo penktadienį.

Lidija atsisveikindama pamojavo ir Kerol išstūmė vežimėlį ant šaligatvio. Pro gėlių parduotuvę, kavinę pasuko į kalvą link namų krantinėje.

Vos spėjo sugrįžti, pro duris įvirto Dagas. Jis pabučiavo Kerol ir pasilenkė paimti Kamerono. Pakėlęs apkabino ir prisiglaudė. Kerol nuolat susijaudindavo matydama vyrą su sūnumi. Pamačius tėtį Kamerono veidelis nušvisdavo iš džiaugsmo, berniukas imdavo krykštauti ir ploti rankutėmis.

Širdį spaudžiantis reginys. Jie taip ilgai to laukė. Kentėjo ir aukojosi, bet dabar jau viskas pamiršta. Jie turi sūnų, džiaugiasi šeima. Kerol užsimerkė ir leidosi iki sielos gelmių persmelkiama akimirkos džiaugsmo.

Dagas sėdėjo ant grindų ir drauge su Kameronu dėliojo kubelius — tėvas žaidė su sūnumi, o Kerol žiūrėjo sudrėkusiomis akimis. Ji suvokė, kad ateityje ne viskas bus taip tobula kaip šiandien. Tebūnie. Dabar jautėsi patenkinta ir laiminga. Vos jos nepalaužusi tuštuma buvo dingusi.

Kerol džiaugėsi pilnatve.

50

ALIKSĖ TAUNSEND

Aliksė dar kartą paragavo savo karamelės ir atsitraukė, kad galėtų įvertinti mokytojas. Ponas Djamontas priėjo artyn, apžiūrėjo įgudusia akimi ir palietė deginto cukraus plutelę. Paskui paragavo riebaus, saldaus kremo ir patenkintas linktelėjo. Atsisukęs pagyrė:

— Šaunuolė, Alikse, galite eiti.

Aliksė spoksojo į mokytoją — pamanė blogai išgirdusi. Netrukus atsipeikėjo, nusiėmė kepuraitę, nusirišo prijuostę ir išskubėjo iš klasės. Sulaukti pono Djamonto pagyros pavyksta taip pat retai, kaip ir rasti kišenėje atliekamų pinigų.

Jos pajamos buvo menkos, tokios bus ir visus ateinančius metus. Aliksei tekdavo verstis ir su dar mažiau. Pinigų trūkumas jos neerzino, nes darė tai, kas jai patinka. Ruošė valgį. Metų metus svajojo mokytis kulinarijos mokykloje, bet mokestis už mokslą — toks pat kaip koledže. Jei ne jos draugai Žaklina ir Risas Donovanai, svajonė būtų likusi neįgyvendinta.

Aliksė susipažino su Rišu netrukus po to, kai Kerol ir Dagas įsivaikino Lorelės kūdikį. Risas turėjo daug įtakingų draugų. Pasinaudojo ryšiais ir Aliksė buvo įtraukta į paslaugų sferos klubo stipendininkų programą. Tarsi to dar būtų negana, Žaklina primygtinai siūlė Aliksei kol baigs mokslus pagyventi svečių namelyje. Jų namų šeimininkė neseniai išėjo į užtarnautą poilsį, taigi Aliksė gavo ir namų tvarkytojos darbą, algos užteko pagrindiniams poreikiams patenkinti.