Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Važiuodamos pas Temę Li bičiulės linksmai plepėjo. Daugiausia apie tai, kurią šakutę restorane imti pirmą ir kitas etiketo taisykles, kurias, kaip manė Žaklina, Aliksė turi žinoti. Be to, prisiminė Lidiją ir paspėliojo, kodėl jos sesuo ėmė taip dažnai sukiotis krautuvėlėje. Žaklina net skambino Margaretei, norėdama išsiaiškinti, o Aliksė keliskart buvo užsukusi į krautuvėlę. Margaretė sakydavo, kad Lidija nesveikuoja. Penktadienio pamoka be mokytojos ir draugės išėjo nevykusi, bet nė viena nesiskundė. Abi — ir Aliksė, ir Žaklina — tikėjosi, kad kitą savaitę Lidija sugrįš.

Jos važiavo geras dvidešimt minučių, kol įvažiavo, kaip Aliksei pasirodė, į dvaro kiemą. Prie šiuolaikiško pastato buvo didžiulis kiemas su begale gėlių. Baltos kolonos Aliksei priminė kadaise žurnale matytas nuotraukas. Neįtikėtina.

Vos Žaklina spėjo išjungti variklį, atsidarė durys ir pro jas išniro mergina, iš pažiūros ne vyresnė už Aliksę. Temė Li atrodė taip, lyg bet kurią akimirką galėtų sprogti. Vilkėjo šortukais ir nėščiosios palaidine, buvo basakojė. Aliksę ji pasitiko plačia šypsena ir spindinčiomis akimis.

— Judvi punktualios. — Temė Li atidarė stiklines duris. — Aš jūsų laukiau.

Aliksei buvo malonu jos klausytis. Temė Li kalbėjo švelniai ir meiliai.

Temė Li apkabino Žakliną taip, lyg būtų nemačiusi ilgus metus.

— O jūs tikriausiai Aliksė. Žaklina nesakė, kad jūs tokia graži. Bus lengviau negu iškepti pyragaičius folijoje. Eime vidun. Turiu jus apžiūrėti. — Aliksei nespėjus paprieštarauti, nors ji nė neketino, Temė Li čiupo ją už rankos ir nusitempė į namą.

— Kur Polas? — paklausė Žaklina.

— Su tėveliu žaidžia golfą, — atsakė Temė Li, nustebusi, kad anyta nežino.

Aliksė pastebėjo, kad Žaklinos akys keistai žybtelėjo. Tarsi nuo skausmo dūrio, bet Aliksė nusprendė suklydusi.

— Paruošiau jums laisvą miegamąjį, — tarė Temė Li. — Parodysiu Aliksei savo drabužius. Kai išsirinks, žinosime kur pirkti.

— Gerai sugalvota, — sutiko Aliksė, nors abejojo, ar jai tiks kas nors iš pietų gražuolės garderobo.

Kaip ir sakė, Temė Li buvo išdėliojusi drabužius ant lovos svečių kambaryje. Aliksė vos žvilgtelėjo — ir apmirė širdis. Vien šilkas, nėriniai, moteriški niekučiai.

— Peržiūrėkite drabužėlius, o aš atnešiu šaltos arbatos.

— Su mėtomis, — pridūrė sėsdamasi Žaklina.

— Žinoma, — sutiko Temė Li ir išskubėjo pro duris.

— Ji visur deda mėtų, — pašnibždomis supeikė Žaklina.

Aliksė dėbtelėjo į ją — išgirdo ankstesnę nepasitenkinimo gaidelę, bet nieko neatsakė. Prisidėjo ilgą džinsinį sijoną. Gal ir nieko, bet tik su trikotažiniais marškinėliais ir plačiu baltu diržu. Padėjusi sijoną į šalį pačiupinėjo pūstą, nėriniuotą suknelę. Iškart atmetė.

Tarpdury išniro Temės Li galva.

— Gal kuri nors norėtumėte kokakolos?

— Mielai. — Aliksė nesidrovėjo. Šaltos arbatos ji nemėgo.

— Su žemės riešutais ar be?

— Su. — Ji nepapusryčiavo ir mielai užkąstų.

— O man šaltos arbatos. Gal tau padėti? — paklausė Žaklina.

— Oi, nereikia. — Temė Li vėl dingo, bet netrukus grįžo.

Atsineštą padėklą padėjo ant stalelio. Žaklina pakilo paimti stiklinės. Aliksė matė, kaip nykščiu ir rodomuoju pirštu ji ištraukė mėtos lapą lyg kokį nebegyvą vabalą.

Temė Li įpylė į senamadiškas stiklines kokakolos. Atrodo, bus pamiršusi riešutus, bet nieko. Tik paėmusi stiklinę Aliksė pastebėjo paviršiuje plūduriuojančius žemės riešutus. Prieštarauti buvo per vėlu. Ji gurkštelėjo. Skonis įdomus — sūrokai salsvas. Turbūt viena iš pietietiškų tradicijų, kurias taip peikė Žaklina.

— Šitas man patinka, — tarė Aliksė ir pakėlė džinsinį sijoną.

— Taip ir maniau.

— Į prabangų restoraną nedera eiti su džinsais drabužiais, — užprotestavo Žaklina.

— Čia ne visai tradicinis džinsas, — paaiškino Temė Li.

Kol jos ginčijosi, kokia apranga tiktų restoranui, Aliksė išgėrė kokakolą su žemės riešutais.

Po valandos jau buvo pasimatavusi kelis drabužėlius, ir trise dviem automobiliais jos leidosi į prekybos centrą. Aliksė važiavo su Žaklina. Vienos iš didžiausių parduotuvių drabužių skyriuje Žaklina prisėdo palaukti, tuo tarpu Temė Li glėbiais tempė drabužius į persirengimo kambarį. Vienus Aliksė atmetė vien žvilgtelėjusi, kitus sutiko matuotis. Galiausiai išsirinko ilgą juodą sijoną ir balto šilko palaidinę su gilia trikampe iškirpte ir užsagstomais rankogaliais.

Vidurdienį Aliksė pasijuto išbadėjusi. Būtų mielai sukirtusi kokį mėsainį, bet Žaklina pasiūlė užkąsti prekybos centro kavinėje. Primygtinai ragino paragauti mažyčių sumuštinių su itin plonu agurko griežinėliu. Aliksė saviškį prarijo vienu ypu, paskui ir dar kelis. Už sumą, kurią Žaklina suplojo už pietus, Aliksė būtų galėjusi prasimaitinti savaitę. Nieko nuostabaus, kad aukštuomenės ponios tokios lieknos.

— Nežinau, kaip jūs, bet aš pavargau, — pasiskundė Žaklina. — Gal judvi apsieitumėte be manęs?

— Važiuokite namo ir ištieskite kojas, — pasiūlė Temė Li. — Jeigu Aliksė sutinka, aš viskuo pasirūpinsiu.

— Kai baigsite, noriu pamatyti Aliksę.

— Aš jums paskambinsiu, — pažadėjo Temė Li.

Paliktos vienos Temė Li ir Aliksė greitai įsigijo dar kai ką, įskaitant batelius ir sidabrinę grandinėlę. Už viską mokėjo Žaklina. Aliksė nebūtų nė pagalvojusi, kad jai taip patiks Žaklinos marti. Temė Li buvo linksma ir švelni — mieliausia iš visų jos sutiktų merginų. Aliksė nesuprato, kuo ji gali neįtikti Žaklinai.

Maisto prekių skyriuje jos stabtelėjo nusipirkti kokakolos.

Vis dar jausdamasi alkana Aliksė užsisakė sūrainį ir skrudintų bulvyčių.

Temė Li žvilgtelėjo į ją ir pratrūko juoku.

— Paprašyk visko dvigubai.

— Pas tą kirpėją daugiau neisiu. — Aliksė norėjo įspėti ją iš anksto, jeigu Žaklina būtų pamiršusi papasakoti apie jos pažintį su ponia Dezirė.

— Suprantu tave, — šnibždėjo Temė Li. — Žaklina ir man norėjo įsiūlyti Dezirę. Kai mudu su Polu susituokėme, buvau nuėjusi pas ją.

— Ar ir tave padarė panašią į Bredų šeimynėlę?

— Ne, — šelmiškai šyptelėjo Temė Li, — buvau panaši į Doną Kingą. Mane pamatęs Polas kaskart juokdavosi. Maniau mirsianti iš gėdos.

Sulaukusios užsakymo jos susirado staliuką salės viduryje.

— Papasakok apie judu su Polu, — paprašė Aliksė, išsivyniodama sūrainį.

— Oi, Alikse. — Temė Li garsiai atsiduso. — Nežinau, nuo ko pradėti. Tikrai nemaniau paliksianti Luizianą, bet ko moteris nepadaro iš meilės? — Ji užsisvajojo. — Supratau: nesvarbu kur gyventi, kad tik su Polu. Nugalėjo širdies balsas. Tikiuosi, supranti.

Aliksė suprato. Geriausias įrodymas — kad ji atsidūrė šiame prekybos centre.

— Jei neprieštarautum, aš pati tave sušukuočiau, — pasisiūlė Temė Li.

— Tu?

— Specialių mokslų kaip Dezirė nebaigiau, bet man neblogai sekasi. Visas drauges šukuodavau išleistuvėms ir kitokioms progoms.

— Žinoma, jei nori.

— Net labai.

Kai jiedvi su Teme Li parvažiavo namo, Polas jau buvo grįžęs iš golfo aikštyno. Sėdėjo įsitaisęs priešais televizorių. Ant kelių buvo padėta tuščia lėkštė, šalimais ant stalo — stiklinė pieno.

— Labas, Teme, — pasisveikino jis, nusišypsojęs Aliksei pašoko nuo kėdės, čiupo pirkinių krepšius Temei Li iš rankų ir pakštelėjo žmonai į skruostą. — Kaip sekėsi parduotuvėse?