Tądien po pietų ji prarado kūdikį.
Kai svajonė jau ėmė virsti tikrove... Kai ji leido sau patikėti... Kai jau buvo rami, kad viskas stojo į savo vėžes.
Apie ketvirtą pasirodė išskyrų. Pamačiusi kraujo Kerol vos nenualpo. Kai surėmė smarkus maudžiantis skausmas, abejonių nebeliko. Ji persileido.
— Ne, — šnibždėjo, ji prie šonų spausdama kumščius, — maldauju, ne... Meldžiu, maldauju...
Gerklę spaudė ašaros. Kerol atsisėdo ant lovos krašto ir užsimerkė.
Toliau — viskas kaip anksčiau. Ji paskambino į gydytojo priimamąjį ir susidėjo krepšį. Dagui neskambino, nenorėjo gadinti jam dienos. Tegul ramiai praleidžia popietę, kol išgirs sukrečiančią žinią, kad jiems nelemta turėti vaikų.
Daktaras Fordas ją apžiūrėjo ir patvirtino tai, ką ji ir taip žinojo. Organizmas atmetė vaisių. Vaikelis buvo negyvas, gimda jo atsikratė. Daktaras Fordas buvo malonus ir susirūpinęs. Kai Kerol apsirengė, jis švelniai spustelėjo ranką.
— Užjaučiu.
Bejausmis Kerol žvilgsnis buvo įsmeigtas į tolį.
— Gal norėtumėte, kad slaugytoja praneštų Dagui?
Ji papurtė galvą.
— Gal paskambinti kam nors kitam?
Kerol mintys stengėsi išskirti besiliejančius žodžius, ji skendėjo skausmo jūroje, nepajėgdama normaliai mąstyti.
— Noriu mamos, — sušnibždėjo. Jos kūnas jau tris kartus atmetė vaisių, daugiau progų nebus. Juodu su Dagu priėjo liepto galą. Pabaiga.
— Ar paprašyti, kad jai paskambintų?
Mėgindama suprasti, ką jis turi omenyje, Kerol pakėlė galvą. Suvokusi, kad klausia apie mamą, papurtė galvą.
— Ji gyvena Oregone.
Daktaras Fordas dar kažką pasakė, išreiškė užuojautą ir po kelių minučių pasišalino. Kerol nuslinko nuo apžiūros stalo, apsirengė ir išėjo pro duris. Nežinojo, kur eina — jai buvo vis viena. Ėjo palengva, vilkdama kojas, kol atsidūrė krantinėje prie Sietlo akvariumo. Ant šaligatvio būriavosi turistai. Kerol jautėsi it akmuo upelyje, trukdantis srovei — aplinkui nardė vyrai, moterys, vaikai.
Kai iš nuovargio nebeįstengė eiti, susmuko ant suolelio ir pasruvo ašaromis. Iš širdies gelmių veržėsi smarkus, skausmingas sriūbavimas. Ir vėl nepavyko. Ji nuvylė vyrą, nuvylė tėvus ir visus ja tikėjusius.
Suskambėjo mobilusis ir nežinia kodėl tai labai supykdė Kerol. Nė nežvilgtelėjusi, kas skambina, čiupo telefoną iš rankinės ir sviedė į gatvę. Kai jį pervažiavo lyg tyčia į gatvę įsukęs autobusas, pajuto piktdžiugišką pasitenkinimą. Iš telefono teliko plokščias plastiko gabalas su kyšančiomis vielomis.
— Ar viskas gerai, ponia? — pasiteiravo priėjęs jaunas policininkas.
— Ne! — atšovė ji. Skruostais bėgo ašarų upeliai, akys nieko nematė iš skausmo. — Viskas blogai. — Tuomet suprato — kažkam atrodo, kad jai reikia pagalbos. Deja, nei policininkas, nei kas nors kitas jai nepadės.
— Gal kam nors paskambinti?
— Nereikia, ačiū.
— Ar tikrai?
Kerol pakilo norėdama sprukti.
— Ačiū už rūpestį, bet jūs tikrai man nepadėsite. Niekas nebepadės. — Jei tuojau pat nepasišalins, ją gali nuvežti į ligoninės priimamąjį, o gal net į psichiatrinę. Reikia bėgti. Ir ji ėmė žingsniuoti. Ėjo, ėjo ir ėjo.
Jau buvo tamsu, kai suprato atsidūrusi tolokai nuo namų. Dagas tikriausiai kraustosi iš proto, bet ji dar nepasirengusi pažvelgti jam į akis, neįstengtų atlaikyti žvilgsnio, kai jis sužinos netekęs kūdikio.
Dar po valandos Kerol sėdo į taksi ir grįžo namo.
Kai įžengė pro duris, Dagas skriete priskriejo prie jos ir užriaumojo:
— Po velnių, kur tu buvai?!
— Praradau kūdikį.
Jis nesiklausė.
— Kodėl neatsiliepei, kai skambinau?!
— Ar negirdi? — Kerol kūkčiojo, pečiai nevaldomai drebėjo. — Aš praradau kūdikį.
— Žinau, — sušnibždėjo Dagas ir stipriai ją apkabino.
Kerol vėl pratrūko raudoti — neįstengė liautis. Ašaros plūdo iš širdies gelmių, rauda purtė sielą. Agonija suprantama tik tiems, kurie patyrė tokią netektį. Lyg iš krūtinės būtų išplėšę plakančią širdį, lyg jai būtų lemta nebepatirti nei džiaugsmo, nei laimės, nei apskritai jokio gėrio. Ateitis atrodė nyki, be vilties.
— Aš taip troškau mūsų kūdikio, — sriūbavo ji, pakibusi vyrui ant rankų.
Dagas laikė ją stipriai apkabinęs, priglaudęs galvą jai prie peties. Tada Kerol suprato, kad jis irgi verkia. Juodu laikėsi įsikibę vienas kito, nežinodami, kaip pasiguosti. Tušti, apiplėšti, draskomi agonijos.
— Man taip gaila... — springdama sudejavo ji, — taip gaila.
— Žinau... Žinau.
— Aš tave myliu.
Dagas linktelėjo.
— Aš taip stengiausi... — Ji nežinojo, ką reikėjo daryti kitaip, kaip dar labiau stengtis.
— Aš visada tave mylėsiu, — ramino Dagas.
Išsekusi Kerol palindo po dušu, griuvo į lovą ir Dago glėbyje paniro į gilų miegą.
Trečią valandą nakties pabudo nuo dusinančio skausmo krūtinėje ir prisiminė nebenešiojanti vaikelio. Vėl paplūdusios ašaros degino akis.
Išlipusi iš lovos Kerol nusliūkino į vaiko kambarį ir ten sustingo apgaubta tamsos. Pirštais įsikibo į lopšio kraštą ir kandžiodama apatinę lūpą tvardė raudą.
Tada pamatė sieną. Prisimerkė manydama, kad jai vaidenasi. Paspaudė šviesos jungiklį ir vėl atsigręžė. Keliai ėmė drebėti, ji susmuko ant grindų, įsmeigusi akis į vyro kumščių išdaužytą tinką.
33
ŽAKLINA DONOVAN
Penktadienio popietę Žaklina įėjo į „Gerų siūlų“ krautuvėlę. Kaip paprastai, penkias minutes vėlavo — neįstengė nusižengti seniai įgytam įpročiui „madingai vėluoti“. Jos nuostabai, Kerol čia nebuvo. Aliksė paniurusi ir susikūprinusi sėdėjo savo vietoje.
— O kur Kerol? — Žaklina paklausė Lidijos, kuri stabtelėjo prie stalo. Lidija nešiojosi virbalus ir siūlus, jos pirštai be perstojo judėjo.
— Kerol norėjo šiandien pabūti namie, — paaiškino Lidija. — Deja, prastos naujienos. Ji prarado kūdikį.
Žaklina kaip tik to ir baiminosi.
— Kaip gaila.
— Jai reikia kelių dienų apsiprasti. Tikiuosi, kad sugrįš.
Žaklina linktelėjo, jai buvo baisiai gaila Kerol. Begalinis tos moters troškimas susilaukti kūdikio beveik prilygo nevilčiai. Žakliną užplūdo nerimas, bet tikėjosi, kad Kerol kaip nors susitaikys su netektimi. Prisiminė savo pačios nusivylimą, kai suprato nebepagimdysianti antro vaiko. Ji bent jau turėjo Polą. Tikimybė, kad Dagas su Kerol įsivaikins kūdikį, nebuvo didelė. Liūdnas gyvenimo posūkis, bet nė viena iš jų negali jiems padėti.
— Bijau, kad mums gali tekti atsisveikinti su Kerol, — tarė Lidija.
— Kodėl? Ką nori pasakyti? — sunerimo Aliksė.
— Ji nesakė, bet manau, kad norės grįžti į darbą. Nedirbo tik dėl kūdikio. Prieš kelias savaites prasitarė, kad brokerių kontora laukia jos grįžtančios.
Aliksė, rodos, dar labiau nuliūdo.
Žaklina ėmė spėlioti, kas ją taip slegia. Aišku, prisideda ir rūpestis dėl Kerol, bet Žaklina nujautė, kad esama ir kitos priežasties.
— O kaip tu, Alikse? — paklausė Žaklina, traukdama iš rankinės mezginį. Iš švelnios vilnos ji mezgė šaliką sūnui. Siūlai buvo rusvo atspalvio. Vaikystėje Polas turėjo tokios spalvos ponį. Žaklina svarstė, ar sūnus prisimins arkliuką Rudį, ar atras sąsają.
— Labas, — nepakeldama galvos sumurmėjo Aliksė.
Žaklina pažvelgė į Lidiją, toji tik patraukė pečiais, kad nieko nežino. Krautuvėlėje stojo tyla, buvo girdėti gatve pravažiuojančių automobilių gausmas.
Aliksė pakėlė akis. Žaklina pastebėjo, kad ji nebemezga vyriško megztinio, perimto iš Kerol. Tiesą sakant, mezgė kažką visiškai kitokio.
Читать дальше