Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Aliksė jau suprato: bėdų turi visi, net ir gyvenantys prabangiuose butuose su milijono vertu vaizdu. Pietaudamos jiedvi su Kerol palietė daugybę temų. Netrukus jautėsi kaip per mezgimo pamoką Lidijos krautuvėlėje. Aliksė tikrai nesitikėjo susidraugauti su tomis moterimis, o nutiko būtent taip. Net su Žaklina...

Jos visos ragino puoselėti santykius su Džordanu.

Po išvykos su riedučiais Aliksė matė jį tik kartą. Vaikinas užsuko į videoteką pranešti išvykstąs iš miesto. Atrodo, dalyvavo vasaros stovyklų programoje ir turėjo nuvežti vaikus į Rytų Vašingtoną. Žadėjo atsiųsti atviruką, bet Aliksė atviruko negavo, ir tai nuo pat jo išvykimo nedavė jai ramybės.

Aliksė stovėjo priešais Laisvąją metodistų bažnyčią, pro duris liejosi muzika. Ji atpažino keliskart girdėtą giesmę. Kažkokia nematoma jėga paskatino drąsiai pereiti per gatvę ir pakilti laipteliais. Tada apsižvalgė lyg laukdama, kad kas nors sulaikys.

Ji pasiilgo Džordano. Jeigu įėjusi į tą bažnyčią pasijus arčiau jo, taip ir padarys. Jei kas nors užkalbins, rizikuos įsivelti į barnį.

Į ją žvilgtelėjusiam tvarkdariui atsakė tokiu nuožmiu žvilgsniu, kad vyras pasitraukė atatupstas. Jai nereikia patarimo, kur prisėsti. Įslinkusi į paskutinę eilę pastebėjo, kad žmonės atsistoję gieda. Ji čiupo, kaip manė, giesmyną, bet tai buvo Biblija. Išsigando, ar kas nors nepastebėjo. Kuo ramiau padėjo Bibliją, paėmė knygą raudonu viršeliu ir atsivertė psalmę, kurios numerį rodė švieslentė salės priekyje.

Šventykloje buvo netikėtai daug žmonių. Aliksė nesitikėjo, kad per pamaldas tokia spūstis. Gal ir jos šeima nebūtų iširusi, jei būtų visi drauge meldęsi. Kurgi ne! Ji vaikystėje uoliai meldėsi ir stengėsi daryti gerus darbus. Širdyje ėmė keroti pažįstamas kartėlis. Šitie vaikai laimingi, turi mylinčius tėvus. Ji pati nusprendė nutraukti ryšius su motina. Jau daug metų nematė ir tėvo. Jis nepasirodė nė tuomet, kai mirė Tomas. Prisiminusi brolį Aliksė smarkiau suspaudė giesmyną. Tomas troško, kad kas nors juo rūpintųsi. Juodu liko kvailio vietoje. Užuot rūpinęsis vaikais, tėvas mieliau girtuokliavo su bičiuliais, ne geresnė buvo ir motina. Nieko nuostabaus, kad jie turėjo rimtų bėdų, bet Aliksė nori gyventi geriau.

Ji skaitė puslapyje atspausdintus žodžius, bet negiedojo. Baiminosi nežinosianti, kada atsistoti ar atsisėsti. Galinėje eilėje drąsiau — tereikia mėgdžioti kitus.

Kai giesmė nutilo ir susirinkusieji atsisėdo, ant pakylos užlipo senyvo amžiaus pamokslininkas. Aliksė apsisprendė išeiti po pamokslo, kad nieko neįžeistų.

Pamokslininkas rėmėsi Senojo Testamento Nehemijo knyga. Aliksė apie tokią nebuvo nė girdėjusi. Pamokslas apie sugriautas Jeruzalės sienas, simbolizuojančias žmogaus gyvenimą, ją sudomino, nors ir ne viską pavyko suprasti.

Kai jau ketino sprukti, pamatė į salės priekį išeinantį Džordaną. Vadinasi, jis grįžo iš stovyklos, bet į videoteką neužsuko.

Ji stengėsi nepasiduoti nusivylimui ir skausmui, bet laukė dar viena nemaloni staigmena. Džordanas buvo ne vienas. Jį lydėjo šviesiaplaukė gražuolė. Mergina rijo akimis Džordaną tarsi Jėzų, sugrįžusį pasiimti savo šventųjų prieš armagedoną.

Abu laikė po mikrofoną. Užgrojo muzika, ir jųdviejų balsai susiliejo, tarsi visą gyvenimą būtų giedoję drauge. Aliksė nebeištvėrė. Skubėdama pro sėdinčius vos neužkliuvo už kaimynės kojos. Neatsigręždama ji išpuolė pro duris.

Jeigu reikėjo įrodymo, kad apsigaudinėja, tai gavo. Aliksė svirduliuodama nėrė į skersgatvį. Užsimerkė ir ėmė save koneveikti pačiais baisiausiais keiksmažodžiais. Nugara atsirėmusi į mūrinę sieną ji susmuko ir panarino galvą.

Nieko nuostabaus, kad Džordanas gieda bažnyčioje su Mis Amerika. Kodėl gi ne? Jis — pastoriaus sūnus, užaugęs bažnyčioje. Jam neteko tūnoti kalėjimo kameroje ar stovėti prieš teisėją. Tėvai jį mylėjo, jo troško. Nesunku įsivaizduoti, ką pasakytų jo tėvas, sužinojęs, kad Džordanas susitikinėja su ja.

Aliksė tupėjo sustingusi iš nevilties.

— Labas, Alikse.

Balsas ją pažadino iš sustingimo. Pažvelgusi aukštyn atpažino Taironą Hjustoną, bendrų vadinamą T-Kaulu. Gaujos narys, platina narkotikus. Aliksė manė, kad jis sėdi už grotų. Pasirodo, jau nebe.

— Ką čia darai? — šiurkščiai paklausė T-Kaulas.

— Svajoju. Nepatinka? — Su T-Kaulu taip niekas nekalbėdavo, ji smarkiai rizikavo. Bet šią akimirką buvo vis viena.

— Kodėl? Gal nori pasilinksminti? — Jis tiriamai nužvelgė Aliksę.

Ji nebuvo nusiteikusi draugijai.

— Turiu miltelių, — gundė jis.

Tai reiškė, kad turi narkotikų. Tikriausiai metadono arba kokaino, o gal kitokio šlamšto, galinčio užčiaupti balsus jos galvoje.

— Gal ir norėčiau, — atsakė Aliksė. Jau seniai nevartojo — nuo tada, kai perdozavo brolis. Bet šlykštus, paširdžius ėdantis jausmas buvo nepakeliamas. Jeigu galima praryti ko nors, kas pakeltų nuotaiką, ji sutinka. Kad ir ko turėtų T-Kaulas, vis viena geriau už tuos bjaurius balsus.

Namas buvo už kelių kvartalų. Kaimynystėje visi žinojo — jeigu nori dozės, T-Kaulas parūpins. Aišku, ne už dyką. Aliksė jo šaltinių nežinojo, bet dėl to nesuko galvos.

Kai jie įžengė į butą, šešėliai jau buvo ištįsę, kambarys skendėjo prieblandoje. Pakampiuose gulinėjo penki ar šeši jaunuoliai, tvyrojo salsvas dūmo kvapas. Susikišusi rankas į odinės striukės kišenes Aliksė iš lėto apsižvalgė.

Viename kampe pamatė apsikabinusią porelę. Apsvaigęs vaikinas gulėjo apglėbęs merginą — jo akys atrodė aptrauktos narkotikų miglos. Aliksė dar kartą pažvelgė, šįkart įdėmiau. Mergina pasirodė matyta, bet Aliksė neįstengė prisiminti kur. Videotekoje ji susidurdavo su daugybe žmonių, vardų neprisimindavo, bet veidai įstrigdavo.

Mergina ne iš videotekos, Aliksė nė trupučio neabejojo. Jauna — keturiolikos ar penkiolikos, bet norėjo atrodyti vyresnė. Aliksė perprato, prieš kelerius metus darydavo tą patį.

Ir staiga prisiminė. Tą merginą buvo sutikusi riedučių arenoje su Džordanu. Paauglė iš bažnyčios. Mergina irgi atpažino Aliksę ir nusuko žvilgsnį.

Aliksę užliejo pyktis. Mergaitei nedera būti čia, su apsinešusiais nevykėliais.

Ji nužingsniavo prie sofos, ant kurios merginą kojomis ir rankomis buvo supančiojęs apkvaitęs draugužis. Aliksė prisėdo prie jų ir atvirai įsispoksojo.

— Ką čia darai? — griežtai paklausė mergaitės.

Paauglė su panieka pažvelgė į Aliksę.

— Tą patį, ką ir tu.

Vaikinas pakreipė galvą ir smeigė pirštu į Aliksę.

— Kas ji, Lori?

Taip, Aliksė kuo aiškiausiai prisiminė. Jos vardas Lori, buvo su keliomis draugėmis. Vieną mėnesį važinėja riedučiais su bažnyčios vaikais, o kitą svaiginasi su nusikaltėliais ir nevykėliais. Tai bent kontrastas.

Lori spoksojo į Aliksę. Jos veidas buvo akmeninis, žvilgsnis šaltas.

— Niekas, — iškošė su panieka.

— Klysti, — atšovė Aliksė ir pašoko. — Nepykite, mums laikas. — Ji čiupo Lori už rankos. Mergaitė priešinosi, bet Aliksė ją pakėlė.

— Ką darai?! — suriko Lori.

— Vedu tave iš čia.

— Nė velnio!

— Tau, kaip ir man, nedera čia būti.

— Kas yra, mažyte? — Vaikinas buvo taip apsvaigęs, kad neįstengė sutrukdyti. T-Kaulas suirzo. Užtvėrė duris, raumeningas rankas susikryžiavo ant krūtinės ir prisimerkęs įsispoksojo į Aliksę. Iš baimės jai pašiurpo nugara. Jei T-Kaulas nuspręstų, kad ji kenkia jo verslui, lengva ranka perpjautų jai gerklę. Nė nesudvejotų.