Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Vėl atsidarė durys ir į krautuvėlę žvangindama apyrankėmis įžengė Žaklina. Vilkėjo pagal užsakymą siūtą kostiumėlį su kelnėmis, — Kerol pagalvojo, kad tokiai progai per daug išsipusčiusi, — turėjo ne vien savo „Gucci“ rankinę, bet ir odinį krepšelį su mezginiu. Jai patiko būti dėmesio centre. Tikėjosi reakcijos. Kerol tai netrikdė. Jai patiko visos mezgimo pamokas lankančios moterys.

Jiedvi su Žaklina jau pradėjo naujus mezginius. Vienintelė Aliksė dar neužbaigė vaikiškos antklodėlės. Kerol spėjo, kad ji paprasčiausiai neįperka siūlų.

— Megsiu naują megztinį, — tarė Kerol, tebevartydama žurnalą.

— O kaipgi tas, kurį pradėjai?

Kerol žinojo, kad Aliksei labai patinka jos pilkas Kašmyro ožkų vilnos mezginys.

— Atsibodo. — Kerol žvilgtelėjo į Lidiją ir reikšmingai šyptelėjo. — Gal nori siūlų?

Aliksės akys sublizgėjo.

— Tau nereikia?

— Ne.

— O pradėtas mezginys? Tau jo reikės?

— Kažin.

— Puiku! — Aliksė susigrūdo mezginį į plastikinį maišelį ir iš džiaugsmo kone trynėsi rankas. — Antklodėlę jau beveik baigiau. Norėčiau numegzti megztinį... draugui.

— Kam? — paklausė Žaklina.

— Juk sakau — draugui, — įžūlokai metė Aliksė.

— Nereikia riesti nosies, — nepasidavė Žaklina. — Įdomu, ir tiek.

Žaklina domisi Alikse? Prieš kelias savaites tai būtų neįsivaizduojama. Po ano įvykio skersgatvyje jų santykiai pasisuko šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Dar pasikapodavo, bet daugiau iš įpročio.

— Nežinojau, kad turi draugą. — Lidija nusišypsojo Aliksei.

— Neturiu, — skubiai paneigė Aliksė — per skubiai, kad įtikintų.

— Tai kam megztinis?

— Juk sakiau — draugui.

— Aišku, — šypsodamasi sumurmėjo Žaklina ir mirktelėjo skaisčiai išraudusiai Aliksei.

— Jei taip norite žinoti, susipažinome videotekoje, — irzliai paaiškino Aliksė. Kerol kažkodėl pasirodė, kad Aliksė nori išsipasakoti...

— Ar tu jam patinki? — paklausė Žaklina.

Aliksė patraukė pečiais.

— Patikau, kai buvome šeštokai, o dabar... Jis pamokslininkas. Sunkiai įsivaizduoju mudu, besigrožinčius saulėlydžiu. Jei suprantate, ką noriu pasakyti.

— Kodėl? — paklausė Lidija. — Pamokslininkai tokie patys žmonės.

Aliksė panarino galvą ir įsmeigė akis į mezginį.

— Jis gerai bučiuojasi, — tyliai tarė ji.

Pastaba tuoj pat sužadino moterų smalsumą, įsiplieskė karšta diskusija.

— Ir Risas kadaise puikiai bučiavosi, — pradėjo Žaklina. — Prisimenu patį pirmą bučinį. Sujaudino iki širdies gelmių.

Kerol su šypsena stebėjo svajingą Žaklinos veidą.

— Kai mane pirmą kartą bučiavo Dagas, pamaniau patekusi į rojų, — prisiminė ji ir pastebėjo, kad Lidija zuja po krautuvėlę, tvarkydama jau sutvarkytas lentynas. — O tu, Lidija? — paklausė Kerol.

Lidija nenoriai atsigręžė ir atsiduso.

— Atrodo, man teko pajusti tik... bučinį. Pojūtis malonus, bet žemė iš po kojų neslydo.

— Dar slys, — patikino Žaklina.

— O gal jūs pernelyg sureikšminate paprastą bučinį? — paklausė Lidija. — Dievaži, juk visoms teko bučiuotis. Dažniausiai būna malonu. Gal nieko čia svarbaus?

Žaklina mostelėjo į Aliksę.

— Ar to pamokslininko bučinys tau svarbus?

Mergina abejingai atlošė galvą.

— Ko gero, nors apie tai negalvojau. — Ji apsižvalgė. Akys išdavė, kad negalvojo apie nieką kitą.

Akimirką įsivyravo tyla, moterys atrodė įsigilinusios tik į savo mezginius. Kerol nesuprato, ką mezga Žaklina. Iš pradžių ji mezgė šalikėlį iš itin brangių siūlų, o paskui ėmėsi kepuraitės ir piniginės. Nebuvo lengva spėti su Žaklina, nes ji blaškėsi, puldinėjo nuo vieno mezginio prie kito. Kerol spėjo, kad Žaklina yra viena iš daugiausiai perkančių Lidijos klienčių.

— Atrodo, penktadienį mačiau tave išeinančią iš alaus baro, — Aliksė staiga pasisuko į Lidiją, — su UPS vairuotoju.

— Mane? — Lidijos skruostai užsiplieskė, ranka pakilo prie krūtinės. — Taip, buvau susitikusi su Bredu Geču.

Aliksė tyliai sušvilpė.

— O jis gražus.

Lidija įsikniaubė į mezgimo knygą.

— Susitarėme šią savaitę pavakarieniauti.

— Regis, pakvipo romanu, — draugiškai pakomentavo Žaklina.

— Puiki naujiena, — pritarė Kerol. Ją stebino Lidijos drovumas kalbant apie vyrus. Bredas buvo pirmas, kurį ji paminėjo. O jaunasis Aliksės pamokslininkas... Kerol jautėsi sujaudinta merginos prisipažinimo. — Gal kitą savaitę užsuktum pas mane į namus paimti siūlų? — išsprūdo jai.

Aliksė linktelėjo.

— Neprieštarautum?

— Anaiptol. Bet jei nori, galiu atnešti į pamoką.

— Užeisiu pas tave.

Kerol nujautė, kad merginą retokai kas nors kviečia.

— Gal pirmadienį ateik pietų? Galėsi?

— Žinoma. — Abejingas žodis neįstengė paslėpti užplūdusio džiaugsmo.

Šiltai šypsodamasi Kerol nužvelgė moteris. Aliksė jau daug mažiau šiaušiasi, Žaklina nebesistengia stebinti garsiomis pažintimis, Lidija tapo atviresnė, kas savaitę vis labiau atsiskleidžia jos šiluma ir išmintis.

„Kaip keista, — galvojo Kerol, vartydama mezgimo žurnalą, — visiškai skirtingos asmenybės, keturios moterys, neturinčios ničnieko bendra, o per kelis mėnesius tapo tikromis draugėmis.“

29

ŽAKLINA DONOVAN

Pirmadienio rytą grįžusią iš kirpyklos Žakliną nustebino tuzinas raudonų rožių, kurias buvo atnešęs vietos gėlininkas. Namų šeimininkė Marta jas pamerkė į vazą ir pastatė ant apskrito kavos stalelio svetainės vidury.

— Kas atsiuntė gėlių? — apstulbusi paklausė Žaklina.

Marta papurtė galvą.

— Neskaičiau kortelės.

Žaklina perėjo per svetainę ir švelniai suėmusi pirštais apžiūrėjo raudonus pumpurus. Rožės buvo nuostabios: rasotos, vos prasiskleidusios. Užuodusi pasakišką kvapą Žaklina pamanė, kad už rožes kažkam teko pakloti nemažą sumelę. Nesumetė, nei kas, nei kokia proga galėtų jai atsiųsti tokią puokštę.

Ištraukusi nediduką vokelį neskubėjo atplėšti, tebespėliojo. Ne gimtadienis, ir ne vestuvių metinės. Be to, vyras neretai pamiršta ir šias progas. Tiesą sakant, Risas jau kelerius metus nedovanoja jai gėlių. Polas šiuo požiūriu panašus į tėvą. Be to, nėra jokios progos.

Galiausiai Žaklina neišlaikė ir atplėšė vokelį. Ištraukusi atviruką perskaitė.

Risas.

Jos vyras! Jokio paaiškinimo, jokios žinutės. Su atviruku rankoje Žaklina sutrikusi atsisėdo ant sofos. Pastebėjo, kad Marta į ją spokso, nė nemėgindama slėpti smalsumo.

— Kas? — paklausė namų šeimininkė.

— Gėlės nuo Rišo.

Martos veidas nušvito plačia šypsena.

— Taip ir maniau.

Ir Žaklina nejučiomis nusišypsojo. Gal namų šeimininkė apie jos gyvenimą žino daugiau nei ji pati?

— Ar jums šįvakar paruošti vakarienę? — paklausė Marta, sukdama į virtuvę.

Žaklina papurtė galvą.

— Nereikia, šiandien ruošiu pati, Marta.

Marta tik sumirksėjo, bet Žaklina suprato, kad ji stebisi. Žaklina retai užsukdavo į virtuvę ir jau kelerius metus viena pati neruošė valgio. Pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais dažnokai ruošdavo aštrų vištienos troškinį. Risas buvo jį pamėgęs. Žaklina turėjo išsiplėšusi žurnalo puslapį su receptu ir manė žinanti, kur jis yra, nors jau daugybę metų nepasigedo.

— Marta, ar mes turime aštrių prieskonių?

— Atrodo. Pažiūrėsiu.

— O šaldytos vištienos?