Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Po valandos Aliksė jau buvo su riedučiais. Naujosios draugės netruko ją įtikinti. Laikydamos už rankų jos palydėjo Aliksę į areną.

— Nebijok, su mumis nenugriūsi, — žadėjo šviesiaplaukė.

Mergaitės smarkiai spaudė jai pirštus ir Aliksė patikėjo.

O be reikalo. Du žingsniai mediniu pagrindu — ir Aliksė ėmė sverdėti. Po dešimties sekundžių šleptelėjo ant sėdynės. Nespėjo atsipeikėti, o jai už nugaros pričiuožęs Džordanas suėmė už pažastų ir pakėlė.

— Visiems pasitaiko, — nuramino jis, tada apkabino viena ranka per juosmenį, kita suėmė jos ranką ir apvažiavo ratą. Vaikai aplinkui zujo tokiu greičiau, kad Aliksei ėmė suktis galva. Ji nesižvalgė. Neįstengė. Iš visų jėgų laikėsi, kad nepargriūtų.

— Ne taip ir sunku. — Palengva įsivažiavusi ji nejučia nusijuokė. Atrodė, kad jai vėl šešeri ir Kalėdų senelis pagaliau padovanojo riedučius.

— Šėrė sako, kad tu šauni.

Aliksei nė motais šviesiaplaukės nuomonė.

— O ką sakai tu? — paklausė ji Džordano.

Jis šyptelėjo.

— Tą patį.

Jo žodžiai nuskambėjo kaip gražiausia muzika.

26

„Jei išmoktų megzti tie, kurie sako tam stokojantys kantrybės, jų gyvenimas tikrai pragiedrėtų“

Sally Melville, „Mezgimo pamokų“ autorė

LIDIJA HOFMAN

Tai bent savaitė. Negirdėta, kad per septynias dienas būčiau dukart išėjusi pasižmonėti. Trečiadienio pietūs su Kerol buvo naudingi mums abiem. Jutau mus siejantį ryšį ir ištiesiau ranką. Ji atsakė. Manau, draugautume net jeigu ji nebemegztų.

Šiandien turėjome smagią pamoką. Po ano įvykio skersgatvyje Aliksė ir Žaklina bendravo nuoširdžiai, beveik draugiškai. Žaklina su visomis smulkmenomis pasakojo apie užpuolimą, o Aliksė įterpdavo komentarų. Nežinantis būtų pagalvojęs, kad jos — draugės nuo senų laikų.

Kai Žaklinos paklausiau, kaip reagavo vyras, sužinojęs apie įvykį, ji keistai nutilo. Nesupratau kodėl, bet nujaučiau, kad Žaklinos ir Rišo Donovanų šeimoje ne viskas gerai.

Po pamokos ėjau susitikti su Bredu. Buvome sutarę šeštą susitikti aludėje. Nors nuo pat ankstaus ryto dulksnojo, buvau puikios nuotaikos.

Aludė vos už dviejų kvartalų nuo Gėlių gatvės, žmonės čia mielai renkasi po darbo. Iš muzikos automato sklido triukšmingi garsai, griaudėjo juokas, virš baro plyšojo televizorius — transliavo krepšinio rungtynes. Aš nesidomiu sportu, bet žinau, kad dauguma vyrų domisi. Dėl triukšmo ir prieblandos jaučiausi kiek sutrikusi.

Bredas buvo įsitaisęs prie staliuko salės gilumoje. Pamatęs mane pakilo ir pamojavo. Nusišypsojau, irgi jam pamojau ir ėmiau irtis link jo tarp staliukų ir kėdžių.

— Jau maniau, kad neateisi, — tarė jis sėsdamasis.

— Vėluoju? — Žvilgtelėjau į laikrodį ir nustebau pamačiusi, kad jau penkiolika po šešių. Papurčiau sudrėkusį lietpaltį, Bredas jį pakabino.

— Nieko, nesijaudink, bet turiu tik pusvalandį. Darželio auklėtoja sakė prižiūrėsianti Kodį iki penkiolika po septynių, bet nė minutės ilgiau, o iki ten — mažiausiai dvidešimt minučių kelio.

— Kiek tavo sūnui?

— Aštuoneri. Jis man sako, kad jau per didelis lankyti darželį, bet negaliu palikti visą dieną namie vieno. — Suraukta Bredo kakta išdavė, kad šis ginčas vasarą dažnas. — Kartais man atrodo, kad jam ne aštuoneri, o aštuoniolika.

Pagalvojau apie dukterėčias. Nors nesu motina, suprantu, ką Bredas turi omeny.

— Kadangi spaudžia laikas, — tarė Bredas, — negaiškime kalbėdami apie mane. Norėčiau išgirsti apie tave.

Pamaniau, kad jis pasirinko pačią neįdomiausią temą, vis dėlto dėmesys kuteno man savimeilę.

— Žinau, kad megzti dabar madinga, bet ar ne per daug rizikinga atidaryti parduotuvę? — paklausė jis. Nespėjau užbėgti už akių. Apie Bredą beveik nieko nežinojau. Pasiklioviau tik savo akimis. Gražus kaip velnias. Iš kelių pokalbių nuotrupų supratau, kad yra išsiskyręs ir augina aštuonmetį sūnų. Viskas.

Jis ne vienintelis stebėjosi mano sprendimu atidaryti krautuvėlę. Daug kas nerimavo, kad tapsiu ekonominio nuosmukio auka, kad paskubėjau. Bet aš nuo šešiolikos metų bridau per jūras. Atidaryti siūlų krautuvėlę nebuvo rizikingiausias dalykas mano gyvenime. Margaretė iškart pareiškė, kad darau klaidą. Bet laukdama idealių sąlygų, ko gero, taip niekada jos ir neatidaryčiau. Po dviejų mūšių su vėžiu supratau, kad neverta tikėtis tobulo gyvenimo. Reikia pačiai ieškoti laimės, o ne laukti, kada ji susiras mane.

Mačiau, kaip atnešė Bredo užsakytą alaus ąsotį. Jis sumokėjo padavėjai ir įpylė į bokalus.

— Po Kalėdų mirė mano tėtis, — tariau taip, lyg tai paaiškintų mano sprendimą. — Labai sielvartavau, daug mezgiau ir vieną dieną prisiminiau mudviejų su juo pokalbį prieš kelerius metus.

Bredas gurkštelėjo alaus ir linktelėjo ragindamas tęsti.

Truputį perštėjo gerklę, bet stengiausi nuvyti emocijas, sukilusias prisiminus tėtį. Turbūt taip ir neapsiprasiu su mintimi, kad jo nebeturiu. Patylėjau.

— Pasakok, — paragino Bredas.

— Tada maniau, kad ir man nebedaug liko.

— Sakei, kad sirgai vėžiu.

— Dukart. — Norėjau, kad jis tikrai suprastų. Laukiau reakcijos, bet jos nebuvo.

— Pasakok, — vėl paragino jis. — Minėjai savo tėtį.

Gurkštelėjau alaus. Jis buvo užsakęs tamsaus, man patiko.

— Gulėjau ligoninėje. Kitą dieną manęs laukė antra galvos smegenų operacija. Mama ir tėtis atėjo manęs aplankyti. Mama skaitė, o mudu su tėčiu kalbėjomės.

Tą vakarą puikiai prisiminiau, nes maniau nebesulauksianti kitų metų. O tėtis manimi tikėjo, sakė, kad antrąkart apgausiu mirtį.

— Jis paklausė, kaip įsivaizduoju svajonių dieną, — pasakojau Bredui. Žinojau, kad jis mane verčia prisipažinti, jog noriu gyventi. Tuo klausimu jis mane tempė į ateitį. Į ateitį, kurios maniau neturinti.

— Ir ką jam atsakei? — Bredas palinko į priekį, abiem rankomis apkabinęs bokalą.

Kelioms sekundėms užsimerkiau.

— Kad noriu atsibusti savo namuose, o ne ligoninės lovoje.

— Nieko nuostabaus.

Šyptelėjau. Man buvo lengva pasakoti Bredui apie save.

— Paskui užsigeidžiau uostyti gėles, žvelgti į vandenyną ir justi veidą glostančius saulės spindulius.

— Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose? — nusišypsojo jis. Nesusitvardžiau ir nusijuokiau.

— Mano svajonių diena — iš saulėto vidurvasario. — Šis trečiadienis kaip tik toks. — Neblaškyk manęs.

— Klausau, ponia. — Jo akys linksmai blykstelėjo ir taip mane užhipnotizavo, kad negalėjau atitraukti žvilgsnio.

— Atsibudusią mane pasitiktų saulės spinduliai ir paukščių giesmės, — pasakojau aš. — Iš pat ryto išgerčiau puodelį stiprios kavos su šilta bandele. Neskubėdama pasivaikščiočiau krantine.

— O paskui?

— Megzčiau. — Prisiminiau, kaip nustebo po šito žodžio tėtis. Nors ko čia stebėtis? Mezgiau ne vienus metus. Prisimenu, kaip jį suerzino mano noras megzti ir tai, kad svajonių dienos neįsivaizduoju be mezgimo. Jo nuomone, mezgimas vienišiams. Jeigu megsiu, greitai tapsiu atsiskyrėle.

— Megztum savo krautuvėlėje? — paklausė Bredas.

— Panašiai.

Mezgimas man patinka ir tuo, kad suvienija su kitais mezgėjais. Kai susitinki kitą mezgėją — dažniausiai moterį, bet ne visada, — jautiesi lyg sutikęs seniai matytą draugą. Akimirksniu užsimezga ryšys. Nesvarbu, kad prieš kelias minutes dar buvome nepažįstami, tuoj pat atrandame bendrumo. Man teko kalbėtis su mezgėjais gydytojų priimamuosiuose, maisto prekių parduotuvėse — visur. Dalijomės siaubo istorijomis apie klaidingai atspausdintus modelių aprašymus ir neužbaigtus mezginius. Mielai puikuodavomės sugebėję geromis sąlygomis įsigyti siūlų ir, žinoma, pavykusiais darbais.