Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Kerol puikiai suprato priėjusi kelio galą. Padarė viską, kad turėtų biologinį vaiką. Juodu su Dagu nusprendė — viskas. Draudimo kompanija apmokėjo tris dirbtinio apvaisinimo procedūras. Dvi nepavyko. Dirbtinis apvaisinimas — brangi, nepatikima ir daug laiko reikalaujanti procedūra. Tiksliau kalbant — kai kurių dalykų neįmanoma išvengti. Kad ir injekcijų, dažnų kraujo tyrimų ir ultragarso procedūrų. Taip dažnai buvo badoma ir čiupinėjamą, kad jai tai tapo kasdienybe.

Kerol draudė sau galvoti apie nemalonius dalykus. Šįkart ji susilauks kūdikio. Šįkart bent vienas iš įsodintų kiaušinėlių išliks, ji išsaugos nėštumą. Po devynių mėnesių jau sūpuos vaikelį ir patirs džiaugsmą, kurio taip laukė šitiek metų.

Dagas buvo nuostabus. Nėrėsi iš kailio, kad tik jai būtų patogu. Tačiau Kerol suprato jo žvilgsnį, matė neišsakytą ilgesį ir baimę, kad jie gali nesusilaukti vaikelio, nors įdėjo šitiek pastangų. Dagui nelengva. Jis bandė slėpti nerimą, bet Kerol suprato. Ji taip pat nerimavo.

Optimizmo ypač stokojo antrąją dieną. Ant pirštų galų stypčiojantis Dagas jai negelbėjo. Dėl ginčo, įsiplieskusio tą baisų vakarą, nė vienas iš jųdviejų nebuvo kaltas. Tiesiog nusivylimas buvo toks didelis, kad neatlaikė nervai. Dagas išlėkė pro duris ir grįžo tik po vidurnakčio. Kerol apsidžiaugė, kad jis nevairavo, nes užuodė nuo jo sklindantį svaigalų kvapą.

Kaip ji ir tikėjosi, iš ryto juodu susitaikė. Dagas išėjo į darbą nepusryčiavęs, tik išgėręs du puodelius kavos. Dabar reikia laukti. Tris savaites, kol paaiškės, ar yra nėštumas, ir tris mėnesius, kol įsitvirtins. O tada lauktų dar didesni išmėginimai.

Po dešimties dienų nuo procedūros paskambino Lidija. Ji pirmą kartą skambino Kerol į namus. Buvo malonu išgirsti draugišką balsą.

— Nieko apie tave negirdėjau. Kaip sekasi? — paklausė Lidija.

— Gerai. — Pernelyg entuziastingas balsas išdavė Kerol.

— Klausiu, kaip iš tikrųjų jautiesi, — sušnibždėjo Lidija.

— Nelabai kaip, — prisipažino Kerol. — Oi, Lidija, man labai sunku. Reikia laukti, mudu su Dagu labai įsitempę.

— Važiuojam papietauti ir pasikalbėsime.

Pietūs mieste labai viliojo, bet Kerol žinojo, kad Lidija turi pareigų.

— O kaipgi krautuvėlė?

— Susitariau su mama. Ji pavaduos mane porą valandų. Gal susitinkame krantinėje? Graži diena.

Kerol sutiko. Skaisčiai švietė saulė, vanduo įlankoje spindėjo safyro mėliu. Didžiausias malonumas — kelioms valandoms ištrūkti iš daugiabučio namo.

Jos išsirinko nediduką, jaukų jūros gėrybių restoraną. Kai Kerol atvažiavo, Lidija jau buvo užėmusi staliuką ant terasos. Nuo įlankos švelnus vėjelis dvelkė sūriu jūros vandeniu. Kaip paprastai, klykavo žuvėdros. Tolumoje bolavo Olimpiko kalnų viršūnės, netoliese plūduriavo prisišvartavęs keltas „Vašingtono valstija“. Dėl to Kerol ir patiko gyventi Ramiojo vandenyno Šiaurės Vakarų regione.

— Koks malonus netikėtumas, — tarė Kerol, sėsdamasi ant kėdės priešais Lidiją.

— Labai graži diena. Nebeištvėriau tarp keturių sienų. Mama jau seniai kartoja, kad man reikia laisvalaikio. Šiandien supratau, kad ji teisi.

— Ar ji mezga?

— Šiek tiek. Bent jau supranta apie mezgimą. Mielai sutiko mane pakeisti. Ją džiugina mintis, kad padeda. Iš tikrųjų ir padeda.

— Padėkok jai mano vardu.

Lidija nusišypsojo.

— Žinai, aš irgi jai dėkinga. Man reikėjo atokvėpio. Džiaugiuosi, kad sutikai iš anksto neįspėta.

Kerol neseniai susipažino su Lidija, bet laikė ją savo drauge. Nuo koledžo laikų nebuvo laiko megzti naujų draugysčių. Lidija taip pat neslėpė noro susirasti draugių. Nors ir dėl skirtingų priežasčių, jųdviejų išgyvenimai buvo panašūs. Jos pasišnekučiuodavo, Lidija palaikė didėjantį Kerol susidomėjimą mezgimu. Pamėgti Lidiją buvo nesunku. Ji švelni, rami ir kukli. Kerol nebuvo mačiusi, kad Lidija pakeltų balsą ar netektų kantrybės. Kalbėdama apie siūlus ir mezgimą ji atgydavo ir užsiplieksdavo. Kerol žavėjosi Lidijos savitvarda, kai tekdavo gesinti Aliksės ir Žaklinos protrūkius. Pačiai Kerol ne kartą teko prikąsti liežuvį, kad nepareikštų, jog jiedvi elgiasi kaip mažvaikės.

Įsitaisiusi virš stalo išskleisto skėčio pavėsyje Kerol peržvelgė valgiaraštį. Išsirinko mėgstamus plokščiuosius makaronus su jūrų gėrybėmis. Paprastai ji neužsisakydavo šio patiekalo restoranuose, nes nė vienas receptas neprilygo tam, kurį jai buvo perdavusi mama. Lig šiol Kerol retai šeimininkaudavo, bet kartais paruošdavo nuostabių spagečių su jūrų gėrybėmis ir alyvuogių padažu. Dagas šį jos patiekalą dievino.

Jos kalbėjosi apie mezgimą ir draugystę, dalijosi vaikystės prisiminimais ir perskaitytų knygų įspūdžiais. Pietų kulminacija tapo istorija, kaip Aliksė išgelbėjo Žakliną nuo užpuolikų.

Grįždama namo Kerol nusprendė užsukti į turgų ko nors vakarienei. Po procedūros ji neturėjo apetito. Dažniausiai vakarienei drauge su vyru pasiruošdavo ko nors be išankstinio pasirengimo. Jei ne Dagas, ji apskritai nevalgytų.

Po pietų krantinėje Kerol jautėsi smagiau. Moteriški pašnekesiai daro stebuklus. Turguje ji nusipirko jautienos filė ir žvaliai grįžo namo.

Vos spėjęs įžengti pro duris Dagas pastebėjo pasikeitusią žmonos nuotaiką. Jis nusišypsojo, pabučiavo ją ir dingo miegamajame persirengti. Kai pasirodė, buvo su mėlynu beisbolo švarku ir kepuraite.

— Atrodo, pamiršai, — tarė jis, pamatęs nustebusį Kerol veidą. — Mudu su Bilu turime bilietus į rungtynes.

— Tiesa... — Ji neišsidavė nusivylusi. Popietė su Lidija buvo naudinga ir ji nedraus vyrui praleisti vakaro su senu koledžo draugu.

Po kelių minučių Dagas nėrė pro duris. Šią savaitę ji pirmą kartą paruošė padorią vakarienę, o Dagas neparagaus. Gyvenime daug ironiškų netikėtumų.

Kerol nenugrimzdo į savigailą, bet pakili popietės nuotaika buvo jau išblėsusi, kai paskambino brolis. Jie nesikalbėjo nuo jo apsilankymo prieš mėnesį.

— Ar galiu užsukti? — Jo balsas atrodė nusiminęs.

— Žinoma, bet aš viena. Dagas su Bilu beisbolo rungtynėse.

Rikas garsiai atsiduso.

— Juo geriau.

Kerol nustebo.

— Kas atsitiko?

— Papasakosiu, kai ateisiu.

Brolis pasirodė neprabėgus nė pusvalandžiui. Kerol dar nebuvo mačiusi jo tokio: nesiskutusio, pajuodusiais paakiais. Jis griuvo į fotelį, o į Kerol siūlymą alaus atsakė klausimu:

— Gal turi ko stipresnio?

— Deja, — atsakė ji, — tik vyno.

— Tai geriau alaus. — Jis palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius.

— Pasakysi pats ar reikės spėlioti? — paklausė Kerol ir ištiesė jam butelį šalto alaus.

Rikas nusuko kamštuką ir godžiai gurkštelėjo.

— Ar aš kvailys iš prigimties, ar tas bruožas įgytas?

— Nelygu, kas nutiko, — atsakė ji, sėsdamasi priešais Riką. Ant jo neįmanoma ilgai pykti. Kerol buvo įsitikinusi, draugiškas būdas jam ir padeda, ir trukdo. Gal per lengvai viskas klojosi.

— Liza nėščia, — tarė Rikas.

Kerol nesuprato.

— Liza? Kas ta Liza?

Jis pasitrynė akis.

— Stiuardesė, su kuria keliskart mačiausi.

— Akivaizdu, kad ne vien mateisi, — metė Kerol, neįstengdama nuslėpti pykčio. Neįtikėtina. Iš pradžių pamanė, kad jis piktai juokauja, bet užteko žvilgsnio suprasti, kad nepokštauja. O vos prieš kelias savaites prisiekinėjo amžiną meilę buvusiai žmonai.

— O kaip Elė? — aiktelėjo ji. — Kai kalbėjomės anąkart, tikėjaisi susigrąžinti.

Permiegojęs su kita moterimi savo ryžto neįrodė.