Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Lorelė papurtė galvą, tylomis rodydama, kad nenori kalbėtis. Aliksė nesuprato, ko ji širsta, bet nujautė, kad dėl to kažkaip kaltas šlykštusis naudotų automobilių pardavėjas. Pastaruoju metu jis nesirodė. Kurį laiką jie buvo neišskiriami, o paskui vyrukas dingo kaip į vandenį. Nežinia, kas nutiko. Lorelė neketino pasakoti.

— Gerai, jei taip nori, graužkis. — Aliksė pasiėmė bananą. — Man nerūpi.

Lorelė ir vėl neatsakė. Lupdama bananą Aliksė pliumptelėjo ant vienintelės kėdės. Kažkas ją buvo palikęs tuščioje aikštelėje. Aliksė su Lorele rado ir parsitempė namo per tris kvartalus. Nutriušusią kėdę Aliksė buvo aptraukusi paklode. Keli raukiniai ir klostės kėdę labai pagražino. Dizaineriai Aliksės garbės viešnia nekviestų, bet tam kartui visai neblogai.

Kąsdama banano Aliksė pastebėjo, kad jos mezgama vaikiška antklodėlė guli numesta ant grindų.

— Po velnių, kas čia dabar? — supyko ji ir pakilo nuo kėdės paimti mezginio. Siūlų kamuolys nuriedėjo prie lauko durų.

Lorelė nė nekrustelėjo.

Užstojusi jai televizorių Aliksė įsistebeilijo į draugę.

— Nežinau, kas tau nutiko, bet metas išsiaiškinti.

— Nekaišiok savo mezginių man po nosimi.

Aliksė nesusitvardė ir prunkštelėjo.

— Kas atsitiko? Mezginys užpuolė?

— Painiojosi po kojomis.

— Todėl trenkei į duris?

Jūs tik pamanykit!

Lorelė tylėjo.

Aliksė apžiūrėjo beveik užbaigtą antklodėlę, svarstydama, ką būtų dariusi, jeigu per Lorelę būtų pasileidusios akys arba išnirę virbalai. Lorelė žaidžia su ugnimi. Aliksei jau pabodo rūgšti bičiulės mina, nevalyvumas ir tai, kaip ji seilę varvina į tą nevykėlį iš didžiosios raidės.

— Gal susiimtum? — paklausė ji grįždama į miegamąjį. Jos dalijosi miegamuoju, o dėl to tik dar sunkiau. Pasak gandų, kurie sklando po rajoną, pastatas jau parduotas. Kur joms teks kraustytis buvo taip pat neaišku, kaip mezgimo technika, kurios Aliksei dar teks mokytis.

— Nebūtum tokia šiurkšti, jei... — Lorelė nutilo ir užsidengusi rankomis veidą pravirko.

Aliksei pagailo Lorelės. Ji atsisėdo prie bičiulės ir atsiduso.

— Dėl numylėtinio, tiesa?

Lorelė linktelėjo.

— Sakė... kad nebenori manęs matyti.

Kad ir ką sakytų Aliksė, vis viena nepaguostų. Lorelė nenorėjo klausytis, kad Džonas nevykėlis. Aliksė nesuprato, kaip gali būti, kad tik Lorelė to nemato. Kas iš to, kad turi neblogą darbą? Jis šlykštus, ir niekas nepakeis liūdnos tiesos.

Lorelė užsikėlė ant sofos kojas ir apsikabino kelius. Ji turėjo antsvorio jau tuomet, kai jos susipažino, o dabar pasidarė dar storesnė. Po išsiskyrimo aiškiai priaugo svorio. Aliksė pagalvojo, kad pastaruoju metu jos neišlenda iš maisto prekių parduotuvių.

— Valgydama sau nepadėsi. — Aliksė stengėsi kalbėti su užuojauta.

— Sakai, kad aš stora?

— Nestora.

— Taip, aš stora ir bjauri. Manai, kad nežinau? — paklausė su pagieža, šviesūs, susiriebalavę plaukai užkrito į priekį, kai ji kakta atsirėmė į kelius. — Ir niekšinga.

— Niekšinga? — įtariai paklausė Aliksė.

Lorelė linktelėjo.

— Antradienį videotekoje kalbėjausi su Džordanu. Jis prašė perduoti tau laiškelį. Aš neperdaviau.

Aliksė sudrebėjo.

— Kokį laiškelį?

— Kvietė tave pasivažinėti riedučiais.

— Kada?

— Šiandien po pietų. Su bažnyčios vaikais. Aš tau nepasakiau... Nenorėjau, kad su kuo nors draugautum, kai aš likau viena. Esu stora, bjauri ir niekam nereikalinga. — Lorelė atsistojo ir iš galinės džinsų kišenės išsitraukė sulankstytą popieriaus lapelį. — Turėjau perduoti.

Aliksė išlankstė skrajutę — kvietimą į riedučių šventę už penkių kvartalų. Apvertusi rado Džordano prierašą:“ Alikse, ieškau partnerio. Ar sutinki?“

Besidaužanti širdis sakė, kad sutinka. Bet važinėtis riedučiais? Jai? Aliksė nė bandžiusi nebuvo. Vaikystėje, kai jai buvo penkeri ar šešeri, visi kaimynų vaikai turėjo riedučius. Aliksė irgi apie juos svajojo, bet šeimai trūko pinigų. Trūko pinigų alui, cigaretėms, narkotikams ir riedučiams.

— Gal nori eiti? — paklausė ji Lorelės, suprasdama, ką reiškia būti paliktai.

Lorelė pažvelgė į ją ir papurtė galvą.

— Ne. O tu eisi? — nustebo ji.

Aliksė patraukė pečiais.

— Galbūt.

Dvejojo valandą. Džordanas teigia, kad ji patinka jam tokia, kokia yra. Aliksė nežinojo, ar tikėti. Jis pažinojo vienuolikmetę mergaitę, tik blankų dabartinės moters atspindį. Ir vis dėlto ji norėjo tikėti, kaip ir prieš daugelį metų.

Aliksė nieko negavo ant sidabrinės lėkštelės. Dėl visko teko kovoti. Jeigu ji nori gražaus gyvenimo, teks pačiai susikurti. Tokia mintis įkvėpė ryžto pamėginti puoselėti santykius.

Aliksė lūkuriavo ramstydama sieną prie riedutininkų arenos. Privažiavo didžiulis geltonas bažnyčios autobusas. Atsidarė durys ir pabiro koks tūkstantis paaugliukų. Į ją niekas nekreipė dėmesio, kol nepriėjo Džordanas. Tokios plačios šypsenos Aliksė dar nebuvo mačiusi.

— Tikėjausi, kad ateisi.

— Nemoku važinėti riedučiais, aš tik pažiūrėsiu. Ji nenorėjo jaustis karve ant ledo vaikų akivaizdoje.

— Daug prarasi.

Na ir kas? Nė už ką neapsiaus batų su ratukais.

Atidarius areną vaikai supuolė vidun. Aliksė luktelėjo gatvėje, surūkė cigaretę ir abejingai įėjo paskui juos. Vaikai jau važinėjo lygiomis medinėmis grindimis, griaudėjo muzika. Aliksė pagalvojo, kad muzika jai negirdėta, ir staiga prisiminė kažką panašaus girdėjusi sekmadienį prie bažnyčios. Arenoje griaudėjo krikščioniškasis rokas.

Mergina dairėsi Džordano. Pamatė apsuptą vaikų. „Sekioja paskui jį kaip paskui Mozę“, — linksmai pagalvojo. Kažkas iš Biblijos jai vis dėlto įstrigo. Džordanas padėjo vaikams rištis riedučius ir apsiavė pats. Prieš nulipdamas į areną stabtelėjo apsidairyti. Pamatęs ją patenkintas tingiai nusišypsojo. Aliksė linktelėjo galvą. Jis mirktelėjo. Atrodė, kad ją sušildė saulės spindulys.

Aliksė smalsiai dairėsi. Džordanas pajudėjo svyruodamas, kol atgavo pusiausvyrą. Paskui nučiuožė drąsiai ir ramiai, o ji su džiaugsmu žiūrėjo. Aplink jį sukosi vaikai. Kai kurie — patyrę riedutininkai — čiuožė atbuli ir pagal muziką raitė įvairiausias figūras.

Pametusi Džordaną iš akių Aliksė pasislinko arčiau turėklų. Džordanas čiuoždamas pro šalį pamojavo. Netrukus vaikai pastebėjo, kad jis rodo jai dėmesį. Keli netgi stabtelėjo ir šnibždėdamiesi ją nužiūrėjo. Aliksė nekreipė dėmesio.

— Ar tu Džordano draugė? — paklausė viena mergaitė. Ne vyresnė nei trylikos metų, tankiais tamsiais plaukais, rusvaodė. Jai už nugaros stovėjo šviesiaplaukė.

Aliksė linktelėjo.

— Jis tave minėjo, — prisiminė šviesiaplaukė.

Aliksė sukluso.

— Ką sakė?

Atsakė pirmoji mergaitė:

— Sakė pasikvietęs draugę. Ir kad buvai jo mylimoji.

Aliksė gūžtelėjo pečiais.

— Labai seniai.

— O jis visai nieko, — tęsė šviesiaplaukė.

Aliksė vėl gūžtelėjo. Suprato, kad kiekvienas žodis bus perduotas Džordanui.

— Nevažiuosi? — paklausė pirmoji mergaitė.

— Gal vėliau.

Džordanas kokį tuziną kartų apvažiavo areną ir pasiteisinęs nuovargiu sustojo prie Aliksės.

— Senokai tavęs nemačiau.

— Buvau užsiėmusi.

— Jau maniau, kad neateisi.

Nedaug trūko, kad taip ir nutiktų, bet Aliksė nutylėjo.

— Neteko važinėtis riedučiais?

— Visi vaikai jais važinėjasi, — atšovė ji, nutylėdama tiesą.