Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Jie penkias dienas nesikalbėjo, ištardami tik būtiniausias frazes. Ligi šiol nesikalbėtų, bet vakarėlis buvo suplanuotas prieš kelias savaites. Atšaukti paskutinę minutę būtų nemandagu, taigi stengėsi nepaisyti kivirčo ir bendrauti. Žakliną nustebino Temės Li pastabumas.

— Ar girdėjote, ko klausiau? — neatlyžo Temė Li, su krištolo padėklu sekdama paskui Žakliną į virtuvę.

Kas nors kitas būtų supratęs tylią užuominą ir pakeitęs temą, bet tik ne Temė Li.

— Padėk indus ant baro, — pamokė Žaklina. — Tau nereikia vargintis. Iš ryto ateis Marta.

Namų tvarkytoja gyveno svečių namelyje sode. Senyva moteris nebepatarnaudavo per vakarienes. Norėjo išvis išeiti iš darbo, bet Žaklina ja pasikliovė ir įkalbėjo likti.

— Juk nepaliksite čia indų nakčiai, — nesiliovė Temė Li ir buvo teisi. Kai visi išeis, Žaklina indus sudės į indaplovę. Tą darydavo pati.

— Šaunus vakarėlis, — pagyrė marti.

— Ačiū. — Žaklina laiku prikando liežuvį ir nepasakė, kad kada nors ir Temei Li teks ruošti tokius priėmimus. Tikėjosi, kad lig tol Temė Li bus kai ko iš jos išmokusi, nors ir abejojo marčios imlumu.

— Jūs nuostabi šeimininkė, — čiauškėjo Temė Li, vėl išdygusi virtuvėje su krūva porcelianinių lėkščių.

— Ačiū. — Žaklina priešinosi pagundai priminti marčiai, kad viena lėkštė brangesnė už visą jos vasaros garderobą. — O kur Risas ir Polas? — pasiteiravo smalsiai. Jautėsi pavargusi. Vakarėlis išsunkė visas jėgas, norėjosi griūti į lovą. Laukė, kol Polas su Teme Li išeis, kad galėtų susitvarkyti.

— Kalbasi darbo kabinete.

Indai jau buvo sunešti, Temė Li atsisėdo virtuvėje ant vienos kėdės ir užsikėlė kojas ant kitos. Rankomis švelniai pasiglostė pūpsantį pilvuką. Buvo vis aiškiau matyti, kad ji laukiasi. Žaklina ligi šiol dar neatleido sūnui ir jo žmonai už beveik šešis mėnesius laikytą paslaptį.

Pagalvojo, ką galėtų Risas su Polu taip ilgai aptarinėti. Pavaliusi lėkštes sudėjo į indaplovę.

— Tikiuosi, nesupykote, kad parodžiau merui jūsų megztą vaikišką antklodėlę, — tyliai tarė Temė Li. — Nuostabi dovana pirmajai anūkei.

Žaklina susiraukė, bet neatsigręžė, kad Temė Li nepamatytų jos veido.

— Aišku, kad nesupykau.

— Mudu su Polu be galo džiaugiamės jūsų mezginiu mergytei.

Žaklina tylomis linktelėjo ir toliau krapštė maisto likučius į šiukšlinę.

Baigusi atsisėdo greta Temės Li su taure vyno. Įstrigusiai virtuvėje su marčia jai reikėjo pastiprinimo.

Temė Li įdėmiai žvelgė į ją.

— Ar pasakojau, kaip mama tėčio traktoriumi pervažiavo pašto dėžutę?

Žaklina vos nesuriaumojo.

— Atrodo, dar nepasakojai, — atsakė teliūskuodama vyną taurėje.

Jei Temė Li ir išgirdo jos sarkazmą, nusprendė nekreipti dėmesio.

— Tą vienintelį kartą girdėjau, kaip tėtis rėkė ant mamos. Mama puolė į namą, aš — jai iš paskos, supykusi, kad tėtis pakėlė balsą.

— Vyrai linkę išdrožti, ką galvoja, — atsakė Žaklina ir gurkštelėjusi vyno mėgavosi skoniu. Butelis raudonojo vyno kainavo penkiasdešimt dolerių. Ji norėjo pasidžiaugti skonio atspalviais.

— Vėliau mama paaiškino, jog tėtis rėkė tik iš baimės, kad traktorius galėjo sutraiškyti ją pačią. Jam nebuvo gaila pašto dėžutės. Jis mylėjo mamą ir išsigando, kad ji galėjo įvažiuoti į melioracijos griovį. Tėčio riksmas buvo meilės ženklas.

Žaklina suprato, kad istorija turi potekstę, bet jos nesuvokė. Dar gurkštelėjo vyno.

— Tikiuosi, nenusikalbėjau? — tyliai paklausė Temė Li.

Žaklina nerūpestingai patraukė pečiais.

— Man regis, merui buvo linksma.

— Ne merui, — pataisė Temė Li. — Kai klausiau, ar tarp judviejų su Rišu viskas gerai.

— Mano santykiai su vyru puikūs, — pabrėžtinai mandagiai pareiškė Žaklina, vienu ypu išmaukė vyną — velniop tuos skonio atspalvius — ir pastatė taurę ant stalo.

— Tai gerai, — nurimo Temė Li. — Mudviem su Polu jūs labai brangūs, o ir mūsų mažylei reikia abiejų senelių.

Žaklina kažkaip pajėgė išspausti šypseną.

— Sakai, mama tikrai sutraiškė pašto dėžutę?

— Du kartus.

— Du kartus? — Gal dėl vyno, bet Žaklina nusikvatojo.

— Antrą kartą tėtis dar labiau nusiminė.

Žaklina neabejojo.

— Bet tėtis myli mamą taip pat, kaip Risas jus.

Žaklina nebesijuokė. Risas jau seniai jos nebemyli. Jų santuoka — tylus susitarimas. Ji nesiskundė dėl jo antradieninių pasimatymų, o jis nepriekaištavo dėl kreditinių kortelių balanso. Abiem buvo patogu, bet tikroji meilė buvo mirusi.

— Teme Li! — iš valgomojo šūktelėjo Polas.

— Aš čia! — džiaugsmingai atsiliepė ji.

Risas ir Polas įėjo į virtuvę, paskui save palikę besivarstančias duris, skiriančias virtuvę ir svetainę.

— Turbūt pavargai. — Polas taip meiliai šyptelėjo Temei Li, kad buvo net koktu žiūrėti. — Važiuojame namo?

Temė Li linktelėjo ir Polas padėjo jai pakilti. Tada, dideliam Žaklinos siaubui, marti pasilenkė ir apsivijo rankomis jai kaklą.

— Ačiū, — sušnibždėjo šiltai apkabinusi.

Žaklina nežinojo, kaip reaguoti. Atsargiai apkabino Temę Li ir švelniai spustelėjo. Jau seniai niekas nebuvo taip šiltai apkabinęs, ji vos nepravirko.

— Jūs nuostabi anyta, — pasakė Temė Li. — Aš pati laimingiausia moteris pasaulyje.

Žaklina per Temės Li petį žvilgtelėjo į Risą. Jo akys spindėjo. Ar gali būti, kad Risas ją tebemyli? Ar dėl to jis taip pyko sužinojęs apie užpuolimą skersgatvyje? Juk tokia Temės Li pasakojimo potekstė.

Neįmanoma patikėti.

28

KEROL ŽIRARD

Penktadienį Kerol pirmoji atskubėjo į mezgimo pamoką. Atėjo anksčiau pavartyti žurnalo ir išsirinkti modelio naujam mezginiui.

— Maniau, kad megsi broliui megztinį, — nusistebėjo Lidija, kai Kerol nė nežvilgtelėdama pervertė vyriškų megztinių skyrių.

— Ketinau, bet taip juo nusivyliau, kad nebemegsiu.

Kerol beveik savaitę nesikalbėjo su Riku. Šiaip nebūtų nieko nuostabaus, bet Kerol tikėjosi, kad po išpažinties Rikas jai paskambins. Jeigu nori išsikapstyti, šįkart jam neužteks vien žavesio. Nelengva rasti išeitį.

Virš durų suskambėjo varpelis. Kerol pakėlė akis ir vos neaiktelėjo. Įėjo Aliksė — su džinsais ir medvilniniais marškinėliais. Kerol ją pirmą kartą matė be juodos odinės striukės ir juodų kelnių arba nepadoriai trumpo sijonėlio. Šukuosena atrodė... tvarkingesnė. Kerol jau buvo besižiojanti komentuoti, bet persigalvojo. Aliksė nemėgo būti dėmesio centre, nors ir labai stengėsi išsiskirti. Jei čia ne iššūkis, Kerol nežinojo, kaip tai pavadinti.

— Labas, — pasisveikino Aliksė, iš lėto artėdama prie stalo. Atrodė savimi pasitikinti. Pažvelgė į Kerol ir Lidiją, tarsi ragindama pastebėti pasikeitusią išvaizdą. Tada atsisėdo ant kėdės ir iš plastikinio videotekos maišelio išsitraukė mezginį.

— Labas, — pasisveikino moterys.

— Kaip nėštumas? — kuo ramiausiai pasiteiravo Aliksė — jai atrodė normalu paklausti.

Kerol pastebėjo neramų Lidijos žvilgsnį. Niekas kitas nedrįso klausti Kerol apie savijautą.

— Kol kas viskas gerai, — atsakė ji. — Tebečiurenu mėlynai.

— Ką? — nesuprato Aliksė.

— Testas tvirtina, kad tebesu nėščia, — paaiškino Kerol. Kai į gimdą įsodinamas embrionas, sunku ne pastoti, o išlikti nėščiai. Ji jau dukart prarado kūdikį trečią nėštumo savaitę. Dabar taip ilgai išsaugotas nėštumas teikė vilties, bet jokių garantijų nebuvo. Trys pirmieji mėnesiai visuomet rizikingiausi. Viena iš internetinių draugių neseniai parašė, kad po du su puse mėnesio trukusio nėštumo patyrė persileidimą. Suzanai plyšo širdis, visos moterys nuoširdžiai ją užjautė.