Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Norėjau, kad ir kiti pajustų išdidų pasitenkinimą, kai ką nors numezga brangiam žmogui. — Pamaniau, kad aiškiau pasakyti negalėčiau.

— O kaip baigiasi tavo svajonių diena?

— Su muzika ir šampanu žvakių šviesoje, — nedrąsiai prisipažinau, nors pasakiau ne viską. Tėčiui buvau sakiusi, kad norėčiau šokti.

Tada tėtis man atsakė, kad būtinai sulauksiu tokios dienos. Nė vienas nežinojome, kad jo jau nebebus šalia.

— Kas tau? — įdėmiai žiūrėdamas paklausė Bredas.

Papurčiau galvą.

— Pajutau, kaip baisiai pasiilgau tėčio.

Mano nuostabai, Bredas ištiesė virš stalo ranką ir suspaudė man pirštus.

— Tavo gyvenimas nelengvas.

Pyktelėjau. Nenorėjau nei užuojautos, nei gailesčio. Visų labiausiai troškau būti tokia kaip visos ir labai bijojau taip ir nesuprasianti, ką tai reiškia.

— Dėl vėžio tapau tokia, kokia esu, bet ne vien dėl jo. Šiandien liga atsitraukusi, bet nežinau, kaip bus rytoj ar po savaitės. Iki trisdešimties maištavau, o dabar nebe. Mane išgelbėjo ne vien gydytojai, vaistai, operacijos. Ypač tada, kai sužinojusi apie ligos atkrytį miriau emociškai. — Aš giliai įkvėpiau. — Tėvas nesutiko pasiduoti. O kai išmokau megzti, jaučiausi it radusi Šventąjį Gralį, nes pagaliau bent ką nors galėjau daryti pati. Kai reikėjo gulėti, mezgiau gulėdama. Įrodžiau, kad nesu vien auka.

Bredo akys patamsėjo. Man regis, jis mane suprato.

— Gal nori dar ko nors paklausti? — Išsitiesiau pasirengusi trauktis.

Šypsena kilstelėjo jo lūpų kampučius.

— Kodėl taip ilgai nesutikai išgerti su manimi alaus?

— Mano svajonių dienoje to nebuvo numatyta, — pajuokavau aš, bet sakiau netiesą.

— Baik, aš rimtai. Noriu žinoti.

Turbūt bijojau būti atstumta, bet to nepasakiau.

— Nežinau.

— Ar nori vėl su manim susitikti? — Jo akys buvo įsmeigtos į maniškes.

Linktelėjau.

— Gerai. Man liko kelios minutės. Norėčiau, kad mudu artimiau susipažintume.

Mes dar pasikalbėjome, turėjau progą ir jam užduoti kelis asmeniškus klausimus. Daugiausia apie santuoką ir sūnų.

Po keturiasdešimt minučių privairavau prie Margaretės ir Meto namo. Toptelėjo, kad dar niekada nelankiau sesers be kvietimo. Gerai pagalvojus, ji turbūt manęs nė karto nekvietė. Ir štai aš čia, drebanti iš jaudulio. Norėjau su kuo nors pasikalbėti. Kadangi įklimpau per seserį, tebūnie ji tas „kas nors“.

Paspaudžiau durų skambutį ir žengtelėjau atbula, baiminausi, kad sesuo neįsileis. Duris atidarė Heile. Pamačiusi mane suspiegė iš džiaugsmo ir palikusi mane stovėti ant laiptelių nurūko pakviesti mamos.

— Lidija. — Margaretė griūte įgriuvo į prieškambarį ir sustojo kitapus stiklinių durų. — Tikrai tu.

— Juk sakiau, — jai už nugaros tarškėjo Heile.

Sesuo atrakino ir atvėrė stiklines duris.

— Paprastai nesirodau iš anksto neįspėjusi, — puoliau teisintis, — bet norėjau papasakoti apie susitikimą su Bredu.

— Jergutėliau, vadinasi, susitikote. — Sesuo spindinčiomis akimis įsitempė mane į namą. Kol spėjau susivokti, buvau pasodinta ant kėdės virtuvėje, o Margaretė, pasilypėjusi ant kėdutės prie šaldytuvo, jau siekė iš spintelės butelio.

— Ką darai? — paklausiau apsvaigusi.

— Tokia proga reikia išgerti kokteilio. — Vienoje rankoje ji laikė butelį tekilos, kitoje — apelsinų likerio.

Sukikenau kaip mokinukė. Heile ištraukė iš šaldiklio ledukų, Margaretė surado žaliųjų citrinų, atsinešė plaktuvą ir specialias taures.

Per kelias minutes sesuo suplakė gėrimo ir abiejų taurių kraštus panardino į druską. Heilei ji paruošė vaikišką kokteilį su imbieriniu alumi ir vaisių sultimis.

— O kur Metas ir Džulija? — paklausiau.

— Žaidžia beisbolą, — atsakė Margaretė ir ištiesė man taurę. — Dabar pasakok.

Po dviejų bokalų alaus gurkšnodama kokteilį nežinojau, kaip pradėti.

— Susitikome su Bredu aludėje. — Sesuo ir Heile sukluso. — Jis turėjo mažiau nei valandą, skubėjo pasiimti sūnaus iš darželio.

Nujaučiau — jei ne tai, būtume šnekėję iki išnaktų.

— Sumokėjo už prailgintą grupę penktadienio vakarą? — pasitikslino Margaretė.

Linktelėjau.

— Gali neabejoti, kad suplojo baisius pinigus.

— Nesakė. — Nuo sesers mano žvilgsnis nukrypo į dukterėčią, gaudžiusią kiekvieną žodį.

— O ką sakė?

— Ne kažin ką. Daug klausinėjo, apie save beveik nepasakojo. Daugiausia apie sūnų.

Margaretė patraukė pečiais. Jai daug didesnį įspūdį padarė jo pasiryžimas sumokėti už viršvalandžius darželyje.

— Ką pasakojo apie žmoną?

Susimąsčiau, turėjau progą gurkštelėti kokteilio. Nenumaniau, kad sesuo turi tokių gebėjimų. Jau seniai nebuvau ragavusi tokio gardaus kokteilio.

— Daugiausia kalbėjo apie skyrybas. Jie tuokėsi per jauni. Ji nusprendė nenorinti būti žmona, rūpestinga motina. Per visą pokalbį Bredas neištarė nė vieno pikto ar užgaulaus žodžio apie Kodžio motiną.

Margaretė nusišypsojo.

— Žinai, man jis patinka.

Man irgi, bet buvau atsargi. Ir jaudinausi.

— Ar pasakei jam, kad sirgai vėžiu? — paklausė dukterėčia.

Linktelėjau.

— Pamaniau, kad neturėčiau slėpti.

— Ar dar susitiksite? — Margaretė mane pervėrė skvarbiu žvilgsniu.

— Taip. — Aš vėl gurkštelėjau gėrimo. — Dar vienas toks kokteilis, ir užsimanysiu tekėti.

Sesuo pratrūko juoku. Neprisimenu, kad kada nors anksčiau būčiau taip pradžiuginusi seserį. Nors ir kaip kvailai skambėtų, jos pritarimas paglostė man širdį.

27

ŽAKLINA DONOVAN

— Ar tarp judviejų su Rišu viskas gerai? — paklausė Temė Li, rinkdama indus nuo pietų stalo.

Žaklina atsiduso ir apsimetė neišgirdusi. Vylėsi, kad per vakarienę niekas nepastebėjo įtampos tarp jos ir sutuoktinio. Pas juos svečiavosi meras ir du miesto tarybos nariai su žmonomis bei dar trys poros.

Paskutinę minutę, nepasitaręs su žmona, Risas nusprendė pasikviesti ir Polą su Teme Li. Polo apsilankymas, žinoma, Žakliną džiugino, bet graužė nerimas dėl stačiokiško martelės humoro miesto valdžios akivaizdoje. Tačiau Žaklinos niekas neatsiklausė.

Laimė, viskas klojosi sklandžiai, apsieita su vienu akibrokštu. Meras paklausė Temės Li nuomonės apie užmiesčio klubą. Nė nemirktelėjusi Temė Li savo pietietišku akcentu atsakė, kad ten tik tenisas ir bridžas, užkandžiavimai ir apsižodžiavimai. Po trumputės pauzės, per kurią Žaklina troško prasmegti skradžiai žemę, sugriaudėjo mero juokas. Jis pareiškė pirmąkart išgirdęs tokį nuoširdų atsakymą. Žaklina nesuprato — ar jis tikrai taip mano, ar taip sakyti verčia svečio mandagumas.

Risas pažvelgė per stalą į Žakliną, lyg prikišdamas, kaip ji klystanti dėl Temės Li ir koks jis teisus.

Vis dėlto pagrindinė jųdviejų ginčo priežastis buvo ne kvietimas sūnui su žmona. Žaklina ir Risas retai ginčydavosi. Nebuvo pagrindo. Risas pratrūko sužinojęs, kad tuodu bjaurybės ją užpuolė ir vos neapiplėšė. Laimė, abu jau buvo sučiupti ir apkaltinti. Ir vis tiek vyras, nenorėdamas girdėti jokių argumentų, dešimt minučių pamokslavo, kam ji paliko automobilį skersgatvyje. Turėjo įžūlumo pareikšti, kad ji prašyte prašėsi apiplėšiama, ir išvadino kvaile.

Žaklina baisiai niršo. Kaip Risas drįsta taip kalbėti?! Be to, juk ji norėjo jam pagelbėti! Per jį visa jos diena nuėjo šuniui ant uodegos — nespėjo pas manikiūrininkę, pavėlavo pietų ir iš išgąsčio nerado nieko sau tinkamo per didįjį apsipirkimą.