Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Taip, aš myliu Elę ir noriu ją susigrąžinti.

— Tai ką veikei su Liza?

— Netyčia nutiko, — sudejavo Rikas.

Kerol papurtė galvą, neįstengdama suvokti, ką jai sako brolis.

— Netyčia įgriuvai į jos lovą? — Jos balsas išdavė kylantį pyktį. Tai štai dėl ko Elė juo nepasitikėjo. Užsiminė, bet Kerol nesiklausė. Nenorėjo patikėti, kad jos stipruolis, šaunuolis vyresnėlis brolis eina į šoną. Ir dar meluoja.

— Pasakyk ką nors, — paragino Rikas.

Kerol vėl papurtė galvą — jai atsivėrė akys. Ligi šiol Rikas buvo jos didvyris. O dabar matė silpnavalį plevėsą — toks jis ir buvo.

— Šįkart nejuokais prisidirbai.

— Patikėk, sesute, nepasakysi nieko, ko pats dar nesu sau sakęs. Man galas.

— Ir kas dėl to kaltas? — griežtai paklausė Kerol. Ji stryktelėjo nuo kėdės ir ėmė žingsniuoti po kambarį. — Negi esi toks kvailas, kad nesisaugojai, po šimts?!

Rikas užsimerkė.

— Ar Elė žino?

— Ne! — rėkte išrėkė jis. — Ir tikrai neketinu jai sakyti.

— O kaip Liza?

— Kas kaip? Ji taip pat sutrikusi. Jos apsaugos priemonės nesuveikė.

— Tai jau tikrai. Kerol taip pyko, kad jai neberūpėjo brolio savijauta.

Prireikė kelių minučių susivokti. Tada vėl atsisėdo ir ranka prisidengė burną. Brolis pas ją atėjo ne tam, kad būtų iškoneveiktas. Jam reikia patarimo, o ji nežino, ką patarti.

— Ar tu visiškai tikras, kad kūdikis tavo?

Rikas linktelėjo spoksodamas sau į rankas.

— Pastaruoju metu palaikėme artimą ryšį.

Užuot pakomentavusi, Kerol skubiai paklausė:

— Kiek laiko ji nėščia?

— Ką tik sužinojo. Gal mėnesį.

Stengdamasi susikaupti Kerol nusibraukė nuo veido plaukų sruogelę.

— O kada pasakė tau?

— Vakar. Išsigandusi paskambino man. Po galais, nežinojau, ką jai pasakyti. Ką galėjau sakyti?

— Ar ją myli?

Rikas pagalvojo ir lėtai papurtė galvą.

— Ji man brangi ir patinka, bet mylėti nemyliu. Žinau, kad nenoriu jos vesti. Argi turėčiau vesti vien dėl to, kad pamiršo praryti piliulę? — Rikas atrodė ir nusiminęs, ir sutrikęs, ir piktas. — Aš myliu Elę, — sušnibždėjo jis, — su ja noriu būti, su ja gyventi.

— Tai nereikėjo atsisegti kelnių. — Kerol nenorėjo skaudinti brolio, bet jis supykdė ją. Jeigu tikrai myli Elę, turėjo pasistengti ją susigrąžinti. Ir susigrąžinimo plane neturėjo būti stiuardesės lovos.

— Jei neketini Lizos vesti, tai ką darysi? — paklausė Kerol.

— Nežinau.

Kai atsivėrė akys, Kerol išdrįso pareikalauti tiesos.

— Turbūt ne pirmas kartas?

— Koks kartas? Jeigu klausi, ar turiu daugiau vaikų, tai neturiu. Paprastai aš saugausi, bet Liza sakė... — Rikas nutilo.

— Klausiu, ar ne pirmą kartą buvai neištikimas Elei. — Formaliai juodu išsiskyrę, taigi dabar to nepavadintum svetimavimu. — Dėl to ji ir norėjo skirtis, ar ne?

Brolis pažvelgė į ją ir linktelėjo.

Rikas svečiavosi valandą, jie šnekėjosi, kol atšalo vakarienė. Brolis buvo sukrėstas, ji taip pat. Jos didvyris Rikas per kelias minutes nusirito nuo pjedestalo.

Galiausiai ji sutepė kelis sumuštinius, išvirė kavos ir netrukus Rikas išvažiavo į savo viešbutį. Reikėjo išsimiegoti. Juodu su Kerol sutarė dar pasikalbėti kitą dieną.

Po valandos grįžo Dagas. Jis džiūgavo, kad „Marineriai“ lengvai sutriuškino „Jankius“. Kerol jam papasakojo apie brolio apsilankymą ir nemalonias naujienas.

— Nė trupučio nesistebiu, — pareiškėjai vyras. Juodu sėdėjo ant sofos, Dagas buvo ją apkabinęs. — Rikas ir anksčiau lakstė paskui sijonus.

Kerol buvo sunku patikėti, kad brolis toks bevalis. Atrodė, kad žmogus, su kuriuo ji augo ir kurį mylėjo, staiga tapo svetimas.

— Žinojai, bet man nesakei?

— Negalėjau. Nebūtum patikėjusi.

Kerol suspaudė paširdžius.

— Jis visą laiką taip elgiasi, kiek jį pažįstu. Kvailioja su viena, susitikinėja su kita. — Dagas kelioms sekundėms prie jos prisiglaudė. — Tiesą sakant, man Rikas nepatinka.

— Dagai, kaip gali taip kalbėti?! — Rikas ją supažindino su vyru. Jie drauge mokėsi koledže, gyveno viename bendrabutyje. Gerai pagalvojusi Kerol suprato, kad Dagas nė iš tolo taip nesidžiaugdavo Riko apsilankymais kaip ji.

— Patikėk, mieloji. Iš mudviejų draugystės laimėjau tik pažintį su tavimi. Jo moralė man kliuvo ir anksčiau.

Kerol įdėmiai klausėsi. Pirmą kartą ji objektyviai pažvelgė į brolį — savanaudį berniūkštį, taip ir nepanorusį suaugti. Ir pagalvojo — kiek dar žmonių suprato tai anksčiau už ją?

Vėliau, kai Kerol lovoje prisiglaudė prie vyro, ėmė lįsti įkyrios mintys apie neteisybę.

— Kodėl, — pašnibždomis paklausė ji, — moteris, visai nenorinti vaikų, taip lengvai pastojo?

Pajuto, kad vyras linktelėjo.

— Ir aš norėčiau žinoti. Gyvenime daug neteisybės.

— Tai jau taip, — vėl sušnibždėjo ji.

25

ALIKSĖ TAUNSEND

Penktadienio rytą Aliksė pabudo vėlai ir neskubėjo keltis, kol neišlakstė miegai. Buvo šilta, patogu, nesinorėjo judėti. Užsimerkusi mėgavosi prisiminimais apie Džordano bučinį.

Lig šiol jai dar neteko taip mėgautis.

Ji ir bučiuota daugybę kartų, ir kitaip patyrusi, tačiau nė vienas bučinys nebuvo toks kaip šitas. Jos pažinoti vyrai buvo šiurkštūs, prakaituoti, skubėdavo pasitenkinti. Aliksė nenumanė, kad paprastutis bučinys gali būti toks saldus. O gal — ji priminė sau — dėl to kalta vaikystės svajonė, sudužusi vieną vakarą, kai jie buvo šeštokai.

Net po savaitės prisiminė kiekvieną bučinio akimirką. Džordanas delnelis suėmė jos veidą, žvilgsniai susirakino. Aliksė matė, kad jis nustebęs ir dvejoja. Atsisveikino jie greitai. Ji manė, kad jiems reikia pabūti atskirai, suvokti, kas nutiko.

Aliksė nuo tos dienos nematė Džordano. Ir nesikalbėjo. Stengėsi apie tai negalvoti. Nežinia ko paskatinta sekmadienio rytą ji nuėjo prie Laisvųjų metodistų bažnyčios, apie kurią užsiminė Džordanas. Stovėdama kitapus gatvės surūkė vieną paskui kitą tris cigaretes ir stebėjo besirenkančius žmones.

Dėl vieno Džordanas buvo teisus: tik kelios senyvos moteriškės buvo su skrybėlaitėmis ir pirštinėmis, vilkėjo sukneles.

Į bažnyčią rinkosi įvairaus plauko šeimos su vaikais, visi su Biblijomis. Kadaise ir Aliksė turėjo Bibliją, bet labai seniai. Ji nežinia kur dingo. Matė, kad dauguma apsivilkę kasdieniškai, bet to neužteko, kad ji įeitų vidun.

Stoviniavo prie kampo ir, ko gero, vylėsi, kad Džordanas ją pastebės. Jis nepastebėjo, o ir ji nematė jo.

Aliksei patiko muzika. Linksma, energinga — kitokia, negu ji prisiminė. Vaikystėje Aliksei teko klausytis bažnytinės muzikos — lyg iš viduramžių. Ši visai kitokia. Ji net sugavo save niūniuojančią ir kaip mat liovėsi.

Maždaug po keturiasdešimt minučių Aliksė pasišalino, susigrūdusi rankas giliai į kišenes. Kas atsitiktų, jeigu būtų įsitaisiusi galiniame suole ir pasiklausiusi? Bet baimė neleido. Analizuodama savo poelgį maždaug po savaitės Aliksė nesuprato, ko tada išsigando. Gal bijojo būti užkalbinta.

Nusprendusi nebegalvoti apie praėjusios savaitės nusivylimą Aliksė atsiklojo ir lėtai išsiropštė iš lovos. Lorelė buvo įsitaisiusi prie televizoriaus — seno modelio blankiu ekranu ir folija apvyniotomis triušio ausimis. Kambario draugė žiūrėjo vaikišką animacinį filmuką.

— Labas, — sumurmėjo Aliksė, eidama į ankštą virtuvę.

Lorelė neatsakė.

— Kas tau darosi? — supyko Aliksė. Jos draugės, bet Lorelė su ja beveik nesikalba. Šiaušiasi jau kelias savaites.