Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Pakviesk jį išgerti alaus, — neatstojo ji.

— Nekviesiu!

— Kodėl?

Nežinojau, kodėl esu tokia užsispyrusi.

— Nes...

— Bijai.

— Gerai, bijau. — Nedaug trūko, kad būčiau pradėjusi šaukti. — Bet tai nieko nekeičia.

— Įveik baimę.

— Margarete, galima pamanyti, kad tai paprasta.

— Pakviesk jį į pasimatymą. O kol nepakviesi, man neskambink.

— Ar tu rimtai? — Negalėjau patikėti, kad ji tikrai taip pasakė.

— Velniškai rimtai, — patikino ji ir padėjo ragelį.

Minutę spoksojau į telefono aparatą, paskui žengiau į šalį. Kokia baisi diktatorė. Tikra sesuo atsisako su manimi kalbėtis, kol nesusitiksiu su žmogumi, kurį ji buvo mačiusi vieną trumpą akimirką. Tegul užmiršta. Tikrai nepasiduosiu. Apsisprendusi nuėjau ieškotis vakarienės.

Tikiu, kad mityba turi įtakos sveikatai, todėl vengiu pusfabrikačių. Kartais pasišildau mikrobangų krosnelėje sriubos, bet labai retai. Margaretė sako, kad turėčiau pasikviesti Bredą išgerti. Gal širdyje ji linki man gero. Galbūt — tik galbūt — ji teisi ir man jau laikas pamiršti atsargumą. Regis, tuo įsitikinusios ir mano mokinės. Bet aš nežinojau, kaip tai padaryti.

Devintą valandą vėl jai paskambinau.

Supratau, kad sesuo gali mesti ragelį, todėl iškart puoliau.

— Ką man sakyti? Dukart jį atstūmiau. Sužinojęs, kad esu vėžininkė, turbūt ir pats nebenori. Atsakys man „ne“.

— Galbūt. Aš jį suprasčiau.

— Ačiū už padrąsinimą, — sumurmėjau sunkiai šnopuodama, o sesuo, kad ir kaip keista, nusijuokė. Šiaip net komikams retai pavyksta pelnyti jos šypseną. Margaretė — paniurėlė be humoro jausmo. Nemaniau, kad aš tokia šmaikšti.

— Aš rimtai, — tariau.

— Prašai manęs pagalbos?

— Taip. Jeigu jau atsisakai kalbėtis su manim, kol neapsikvailinsiu vyriškio akivaizdoje, tai bent pasakyk, kaip jį užkalbinti.

Margaretė patylėjo, bet neilgai.

— Pasakyk, kad persigalvojai.

— Gerai. — Mano balsas išdavė, kad nepasitikiu savimi.

— Pasakyk, kad mielai kurį nors vakarą išgertum su juo alaus, jeigu jis norėtų. Pasisiūlyk pavaišinti — tegul sprendžia.

Patarimas atrodė nekvailas.

— Tai ar ryšiesi? — paklausė Margaretė.

Atsirėmusi į sieną sukiojau plaukų sruogelę.

— Taip, — atsakiau. — Greičiausiai taip.

Penktadienio vakarą jaučiausi narsuolė, bet iki pirmadienio ryto narsa išgaravo. Būtų buvę lengviau, jei Bredas būtų atgabenęs prekes savaitės pabaigoje, o jis lyg tyčia pasirodė pirmadienio popietę, kai visiškai nesitikėjau.

— Labas, — pasisveikinau. — Paprastai pirmadieniais neužsuki. „Tai bent protinga pastabėlė, — niūriai pagalvojau. — Juk iš tikrųjų pirmadieniais nedirbu.“

— Tiesa, — atsakė jis, stumdamas dėžes prie prekystalio. — Kaip sekasi?

— Puikiai. — Man staiga išdžiūvo burna.

Bredas ištiesė važtaraštį, kad pasirašyčiau. Spoksojau kaip avinas į naujus vartus.

— Man reikia parašo, — paragino jis.

Laimė, tiek įstengiau. Nuleidusi akis pasirašiau ir grąžinau lapą. Bredas nusišypsojo ir pasuko prie durų.

— Bredai, — tarstelėjau.

Jis atsigręžė.

Išlindau iš už prekystalio ir žengiau prie jo. Mintyse sukosi žodžiai, kuriuos man siūlė Margaretė. Baisiai jaudinausi ir berte išbėriau:

— Aš persigalvojau. Na, jei tebenori. Jeigu ne, aš viską suprantu, esu baisi kvailė ir... Išgerkim kurį vakarą alaus. Tiesa, aš vaišinu. Margaretė sako, kad turėčiau vaišinti, ir...

Bredas išpūtė akis ir kilstelėjo ranką.

— Ša.

Aš nutilau.

— Dabar pakartok iš pradžių, tik truputį lėčiau.

Tikriausiai mano veidas buvo raudonesnis už ryškiausią Sietlo gaisrininkų automobilį.

— Persigalvojau dėl tavo kvietimo susitikti po darbo.

Jis nusišypsojo — mačiau, kad džiaugiasi.

— Puiku.

Šiluma išstūmė mano raumenis kausčiusį šaltuką.

— Tai gerai.

— Gal penktadienį po darbo, kai uždarysi krautuvėlę?

— Tinka, — linktelėjau.

Bredas pasišvilpaudamas nutempė vežimėlį prie furgono. Po kelių minučių susivokiau niūniuojanti. Eisiu į pasimatymą!

Po perkūnais! Aš eisiu į pasimatymą. Nekantrauju pasigirti Margaretei.

23

ŽAKLINA DONOVAN

Žaklinos diena buvo suplanuota. Devintą — vizitas pas manikiūrininkę, tada pietūs su draugėmis, apsipirkimas, keli būtini darbeliai ir pagaliau namai. Antradienis — jai sunkiausia diena. Tyčia taip susiplanavo. Reikalai padeda užmiršti, kad jos vyras iki išnaktų vieši pas kitą moterį.

Prekybos centre Žaklina stengėsi dosniai apsidovanoti už patiriamą skausmą, vis dėlto retkarčiais sukilę prisiminimai versdavo smarkiau sukąsti dantis.

Jai besiruošiant į manikiūro saloną suskambėjo telefonas. Ji nenorėjo atsiliepti, bet ekranėlyje pamatė Rišo mobiliojo numerį. Nenoriai pakėlė ragelį.

— Padaryk man paslaugą, — vyro balsas buvo susirūpinęs. — Aš susirinkime, pamiršau namie portfelį.

— Nori, kad užvežčiau? — Tai reikštų, kad ji vėluos pas manikiūrininkę, bet Risas šiaip sau neprašytų. Kadangi yra nusiteikusi po pietų išleisti apvalią jo pinigų sumelę, reikėtų jam pagelbėti.

— Ar galėtum, Džeke? Užšokčiau pats, bet reikia skubiai.

— Jau važiuoju.

Risas patarė ieškoti portfelio prie stalo darbo kabinete. Žaklina kaip tik ten jį ir pamatė. Darbo kambarys buvo Rišo namo dalyje, ji retai čia užklysdavo. Žaklina stabtelėjo, perbraukė pirštais per raudonmedžio lentynose tvarkingai išrikiuotas knygas. Kartais Risas surūkydavo cigarą, todėl šiame kambaryje brangaus tabako ir odos kvapas buvo stipresnis nei kitur name.

Užplūdo nepaaiškinamas ilgesys. Nuo prisiminimų apie išblėsusią meilę paširdžius suspaudė bukas skausmas. Jaunystės meilė... Žaklina drausdavo sau galvoti apie vienatvę, kuriai jie vienas kitą pasmerkė. Dabar ją pripažino, ir liūdesys užgulė kaip kiaurai permirkęs apsiaustas.

Sunku suprasti, kada tiksliai tai atsitiko ir kodėl. Antradieninė meilužė — jų susvetimėjimo simptomas, o ne priežastis. Kai ji atsirado, juodu jau plaukė skirtingomis kryptimis. Palengva, bėgant metams, Žaklina ir Risas prarado artumą. Kalti abu — Risas užsispyręs, o ir ji tokia pati.

Santuoka pašlijo. Iš partnerių jie virto žmonėmis, gyvenančiais po vienu stogu, iš meilužių — draugais. Taip nutinka daugeliui porų. Ji buvo girdėjusi daugybę miglotų užuominų ir atvirų išpažinčių; suprato, kad to neišvengia ir kitos moterys. Tačiau tokios mintys praradimo skausmo nenumalšina. Ji krestelėjo galvą, čiupo portfelį ir nuskubėjo į garažą.

Važiuodama į Gėlių gatvę Žaklina paskambino į manikiūro saloną. Statybos darbai jau buvo įsibėgėję, tačiau automobilio dar nebuvo kur statyti. Žaklina staiga suprato, kad Risas nepasakė, kur jai palikti automobilį.

Bandė skambinti, bet jo mobilusis buvo išjungtas. Ji dukart tuščiai apsuko kvartalą. Siauroje gatvėje nebuvo kur priglausti automobilio prie jau pastatytų namų. Sugaišusi dešimt brangių minučių galiausiai ji įsuko į skersgatvį už „Gerų siūlų“. Ne pati saugiausia vieta palikti prabangų automobilį. Lidija buvo jas įspėjusi, bet Žaklina neturėjo kitos išeities. Skersgatvis — siauras, tamsus, ir ji nevalingai sudrebėjo rakindama automobilį.

Priėjusi statybvietę Rišo nepamatė. Prie vagonėlio ją pasitiko projekto vadovas. Risas ne kartą jį minėjo, bet Žaklina neprisiminė jo vardo. Prabėgo jau daug laiko nuo tų dienų, kai visus jo darbuotojus ji vadino vardais.