Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Ką čia darai? — paklausė į kambarį įėjęs Dagas. Jis vilkėjo tik dryžuotas pižamines kelnes — buvo įpratęs taip miegoti. Prisėdo priešais. — Kas atsitiko? Negali užmigti?

Bijodama, kad balsas suvirpės, Kerol papurtė galvą.

Jis nieko nebesakė ir juodu sėdėjo tylomis. Po kelių minučių vyras pakilo, ištiesė ranką, prisitraukė ją ir apkabino.

— Tau reiktų pamiegoti.

— Žinau.

Jis nebandė jos temptis į lovą, ir Kerol buvo dėkinga.

— O kaip tu? — paklausė ji.

— Be tavęs neužmigsiu.

Kerol nusišypsojo. Malonu žinoti, kad ji reikalinga jam taip pat, kaip jis jai.

Į Vašono salą lėtai plaukė keltas. Kerol lydėjo jį akimis. Vėl pajuto baisią įtampą. Ji turi užduoti seniai slegiantį klausimą.

— Ką darysime, jei nepastosiu? — trūkčiojančiu balsu sušnibždėjo. — Įsivaikinsime?

— Per tą tiltą eisim jį pasiekę.

— Nebegaliu laukti. Man reikia žinoti.

— Kodėl?

— O jei įvaikinimo agentūra nuspręs, kad mes netinkame būti tėvais? Jeigu mums neleis įsivaikinti? O jei... jei dirbtinis apvaisinimas vėl nepavyks? Ak, Dagai, neturėčiau taip galvoti, bet nieko negaliu padaryti.

Dago atodūsis pakilo iš širdies gelmių.

— Tai ir negalvok. Jeigu apvaisinimas nepavyks, įsivaikinsime. Jei agentūra neleis, vaikų neturėsime. Kitos poros ištveria, ir mes ištversime.

— Ne... Neištversime.

— Kerol.

— Kurį laiką viskas bus gerai, kol vieną dieną pažvelgsi į kokį nors berniuką ar mergaitę... — Gerklę užspaudė sunkus kamuolys.

Dagas nepuolė neigti.

— Nekalbėk taip.

Kerol bejėgiškai patraukė pečiais.

— Kodėl manai, kad neleis įsivaikinti. Kitos mūsų amžiaus poros įsivaikina. Kodėl turėtų neleisti mums?

— Nes per ilgai delsėme.

— Per ilgai? Kodėl?

— Laukiančiųjų sąrašai sudaryti metams. Kai ateis eilė mums, jau būsime įpusėję penktą dešimtį.

— Matai kliūtis ten, kur jų nėra.

Kerol neatsakė. Lengva Dagui sakyti, kad ji kankinasi dėl nesančių problemų — ne jo organizmas juos nuvilia daugelį mėnesių.

— Mes turėsime vaikelį, — tarė Dagas.

— Nekalbėk taip! — riktelėjo ji.

— Kerol, baik. Tau prasideda isterija.

— Man isterija, baimės priepuolis, depresija ir...

— Tu pasidavei. Kam ta procedūra, jeigu jau nusprendei, kad nepavyks?

— Man reikia žinoti.

— Reikia žinoti, kad negali pastoti? — švelniai pasitikslino jis.

Dagas manė padedąs, bet taip nebuvo. Kerol pasidarė dar blogiau.

— Palik mane vieną.

— Kerol, dievaži...

— Nesėdėk čia. Man reikia pabūti vienai.

Dėl vaistų jos nuotaika labai svyravo. Gydytojas įspėjo, bet šįkart Kerol buvo užklupta nepasiruošusi.

Dagas pakilo ir nuėjo prie lango. Žvelgdamas į giedrą naktį jis pasitrynė ranka veidą, lyg svarstytų savo galimybes.

— Neturėčiau dabar tavęs palikti, — tarė nusisukęs.

— Būk geras, eik.

— Aš tau reikalingas.

— Ne dabar. Noriu pabūti viena.

— Kerol... — Jis atsigręžė.

— Prašau, Dagai.

Jis padvejojo ir nenoriai pasuko į miegamąjį.

Vos spėjo išeiti, o Kerol jau norėjo, kad sugrįžtų. Norėjo, kad ją apkabintų ir patikintų mylįs. Norėjo, kad pažadėtų mylėti iki mirties — su kūdikiu ar be jo.

Užsimerkusi ji kovojo su piktais balsais, puolančiais iš visų pusių, ir bandė įsileisti tik geras mintis. Prisiminė internetinių bičiulių pasiūlytą metodą: susikūrė norimą įvaizdį ir stengėsi įžvelgti kiekvieną smulkmeną — ir taip tol, kol svajonė tampa beveik... tikrove.

Kerol įsivaizdavo save besilaukiančią, dideliu pilvu, vilkinčią spalvingą nėščiosios drabužį. Dagas uždėjo ranką jai ant pilvo, pasilenkė ir pabučiavo bambą. Kai jis atsitiesė, akys spindėjo meile ir išdidumu. Ji puoselėjo tokį vaizdinį ir stengėsi įsiminti. Nesileido nugalima abejonių.

Matyt, kažkurią akimirką užsnūdo ant sofos. Prieš aušrą pasirąžė ir įsiropštė atgal į lovą. Visu kūnu prisispaudė prie Dago ir apkabino per juosmenį.

Kai vėl pabudo, Dagas ją glaudė prie savęs.

— Pabudai? — pašnibždomis paklausė.

— Taip. — Ji atsivertė aukštielninka.

— Kada grįžai į lovą?

— Nežinau. Nežiūrėjau į laikrodį.

Jis krimstelėjo jai ausį.

— Ar tau geriau?

Ji švelniai šyptelėjo.

— Taip.

— Puiku.

Tolumoje šnypštė kavinukas.

— Ar jau laikas keltis?

— Deja, taip.

Kerol sunkiai atsisėdo ir apdovanojo Dagą pavargusia šypsena.

— Ar sakiau, kaip tave myliu? — paklausė jis.

Buvo sakęs tūkstančius kartų.

— Taip, — atsakė ji žiovaudama.

— Labai svarbi diena, — priminė Dagas, atsisėdęs ant lovos krašto.

— Žinau, — sušnibždėjo Kerol. Šiandien jos gimda pasitiks Dago vaiką.

21

ALIKSĖ TAUNSEND

Aliksė užsirūkė prie videotekos durų. Mažino, bet mesti buvo sunku. Giliai įtraukusi dūmą kaipmat pajuto raminamąjį poveikį ir atsilošusi iškvėpė. Antrą kartą pakėlusi prie lūpų cigaretę pamatė kitapus gatvės artėjantį Džordaną Ternerį. Ji apmirė — nenorėjo kalbėtis.

Kas iš to? Juk aišku, kad jis nesidomi ja. O taip, su ja smagu, bet ji tėra šeštos klasės prisiminimas — mergaitė, kurią norėjo išgelbėti. Dar vienas akmenėlis į pastoriaus gerų darbų maišelį. Pamokslininkai negali susitaikyti su tuo, kad Aliksei nerūpi išgelbėjimas. O taip, ji važinėdavo bažnyčios autobusu į Sekmadieninę mokyklą. Tėvai visur ją leisdavo — kad tik iš akių. Dešimties ir vienuolikos draugavo su Jėzumi, bet kas iš to? Lankė bažnyčią, darė viską, ko reikėjo, už citatas iš Šventojo Rašto netgi gavo dovanų Bibliją.

Nuo šešiolikos Aleksė gyvena savarankiškai. Vieną svarbią pamoką ji gerai išmoko — pasikliauti galima tik savimi. Neketina jos užmiršti.

Sutrynusi pusiau surūkytą cigaretę Aliksė grįžo į videoteką. Tikėjosi, kad Džordanas supras ženklą ir duos jai ramybę.

— Labai jau greitai, — sumurmėjo Lorelė, kai Aliksė užlindo už prekystalio.

— Einu į poilsio kambarį.

Lorelė susiraukė.

— Kodėl?

— Jeigu įeis pati žinai kas, pasakyk, kad šiandien nedirbu.

— Tebevengi Džordano?

— Pasakyk, — metė Aliksė ir nuskubėjo šalin, kad neužkluptų pamokslininkas. Nuo jų susitikimo „Starbucks“ praėjo dvi savaitės. Tada jis numetė bombą. Sprogimas tebeaidi jai ausyse. Džordanas — pastorius. Jai nereikia nei jo, nei jo Dievo.

Po minutės pasirodė nepatenkinta Lorelė.

— Jis tave matė.

Aliksė nusigręžė.

— Tai pasakyk, kad neturiu laiko.

— Jau sakiau.

Ją suėmė pyktis.

— Sugalvok ką nors. Nenoriu su juo kalbėtis.

— Amžinai nesislapstysi.

— Aš nesislapstau, — gynėsi Aliksė, nors buvo aišku, kad pučia miglą.

— Daryk kaip nori, — nusileido Lorelė. — Jis man sakė, kad neišeis, kol nepasirodysi. — Ir kambario draugė bei šiokia tokia bičiulė nudrožė atgal į videoteką.

Aliksė kankinosi dešimt minučių. Tada nusprendė, kad Džordanui tikriausiai išseko kantrybė. Nepasisekė. Susikryžiavęs rankas jis stovėjo atsirėmęs į mikrobanginį kukurūzų spragintuvą prie kasos aparato. Pamatęs ją prisimerkė. Aliksė nusprendė nebeišsisukinėti. Nužingsniavo tiesiai prie Džordano ir šiurkščiai pareiškė:

— Atrodo, nesupranti užuominų.

— Ne visada, — sutiko jis. — Pasikalbėkime.

— Negaliu. — Aliksė jau buvo išnaudojusi paskutinę penkiolikos minučių pertraukėlę. Videoteka neklestėjo, bet darbo buvo.