Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Supratau, ką tai gali reikšti mano seseriai, ir negalėjau nuslėpti reakcijos.

— Ir aš bijojau, — pasakiau.

Ji vėl spustelėjo man ranką.

— Ar seniai žinai? — paklausiau aš ir švelniai nubraukiau plaukus jai nuo veido.

— Penkias dienas, — sušnibždėjo ji ir skubiai pridūrė. — Turi man kai ką pažadėti.

— Žinoma, — sutikau. Margaretė manęs nieko neprašydavo. Patenkinsiu jos prašymą.

— Nesakyk mamai.

Stengiausi neturėti paslapčių nuo mamos, bet šįkart pritariau seseriai. Kam liūdinti mamą, kol nežinome nieko konkretaus?

— Ačiū, — sušnibždėjo Margaretė. Mačiau, kad jai palengvėjo.

— Prašyk ko nori, Margarete. Juk žinai.

Ji įsmeigė į mane akis.

— Ar tu... — Ji dvejojo. — Ar palydėtum mane pas gydytoją?

— Žinoma. — Pati norėjau pasisiūlyti.

Atrodo, Margaretė nustebo.

— Tikrai?

Linktelėjau.

— Tau tektų uždaryti krautuvėlę.

— Nepaliksiu tavęs nelaimėje vienos.

Jos akys paplūdo ašaromis. Ištraukiau iš dėžutės nosinaitę ir ištiesiau. Dažnokai pagalvodavau: kaip gaila, kad mudvi su Margarete nesame artimos. Aš ją apkabinau.

— Būsiu su tavimi, Margarete.

— Ačiū. — Ji sriūbavo man ant peties, kol susitvardė. Tada atsitraukė, išsipūtė nosį ir šniurkščiodama tarė: — Stengsiuosi užsirašyti pirmadieniui, bet jei nepavyktų...

— Nesvarbu nei laikas, nei diena, — patikinau. Aš padėsiu seseriai.

Margaretė norėjo dar kažką pasakyti, bet virš durų suskambėjo varpelis. Norėjau aprėkti įsibrovėlį, bet juk aš verslininkė. Mano darbas — aptarnauti pirkėjus. Net ir penkiolika minučių po penktos...

Draugiškas švilpavimas išdavė Bredą Gečą, mano UPS pasiuntinį. Jis įstūmė tris dideles dėžes ir sukrovė prie kasos aparato.

— Kaip sekasi? — paklausė per prekystalį tiesdamas važtaraštį.

— Neblogai, — atsakiau ir skubiai suraičiau parašą, kad jis greičiau išeitų.

— Kai einu pro šalį, čia visada būna moterų. Ypač penktadienio popietėmis.

— Tuomet vedu pamoką.

— Aišku. — Jis nekreipė dėmesio į mano pastangas išgrūsti jį pro duris. — Vakarais turbūt būni baisiai pavargusi.

— Kartais, — sutikau.

Bredas šyptelėjo, tarsi pasiekęs savo.

— Tai gal norėtum atsipalaidavimui su manimi išgerti?

Jau antras kvietimas. O visų blogiausia, kad girdi mano sesuo.

— Sutik, — paragino Margaretė iš krautuvėlės gilumos.

— Taigi. — Bredas apsidžiaugė Margaretės palaikymu. — Pasėdėsime kur nors netoliese. Už dviejų kvartalų yra jaukus baras. Jokių įsipareigojimų. Kelios minutės poilsiui ir prasiblaškymui.

— Ačiū už kvietimą, bet ne, — pasakiau ir nuėjusi atidariau duris. Jis nesuprato užuominos.

Bredas supykęs skėstelėjo rankomis ir žvilgtelėjo į Margaretę.

— Ar ką ne taip pasakiau?

— Ne, ne. — Nenorėjau, kad taip manytų.

— Tai kas?

— Jūs čia niekuo dėtas, — įsiterpė Margaretė. — Jau tokia ta mano sesuo. Visko bijo.

Norėjau šūktelėti Margaretei, kad palaikytų liežuvį už dantų, bet neišdrįsau. Būčiau norėjusi pasakyti jam tiesą kitaip ir kitur, bet iš manęs atėmė teisę rinktis. Daug kartų jį atstumti atrodė žiauru. Nenorėjau, kad taip susiklostytų. Jaučiau pareigą neslėpti tiesos.

— Sirgau vėžiu, — pareiškiau. — Ir ne vieną, o du kartus. Nėra jokių garantijų, kad navikas vėl neataugs. Kitą kartą man gali nebepasisekti.

— Vėžiu? — pakartojo Bredas. Visiškai sutrikęs veidas išdavė, kad to jis tikrai nesitikėjo.

— Tokiu didžiuliu, baisiu, — tęsiau, neįstengdama paslėpti sarkazmo. — Emocinės investicijos į mane gali neatsipirkti. Toks jau tas vėžys.

— Aš... nežinojau.

— Be abejo. Iš kur galėjai žinoti? Ačiū už kvietimą, — nuoširdžiai pakartojau. — Žinai, jis man netgi baisiai malonus, bet noriu mus abu apsaugoti nuo sielvarto. Todėl būk geras, susitaikyk su mano atsisakymu ir užmiršk. — Aš pasitraukiau nuo jo, grįžau į krautuvėlės gilumą ir susmukau ant kėdės greta sesers.

Margaretė žiūrėjo į mane.

Girdėjau, kaip Bredas išeidamas uždarė duris.

— Kodėl taip padarei? — paklausė sesuo.

— Ką padariau?

— Atstūmei jį! Kas atsitiktų, jei išgertum su juo alaus? Užsidengiau veidą rankomis. Bijojau prisipažinti, kad taip seniai buvau pasimatyme, jog nebežinau, kaip elgtis su vyriškiu.

— Jis mielas ir įdomus.

— Žinau, — sušnibždėjau.

— Sakei, kad krautuvėlė tau — lyg pažadas gyventi. Linktelėjau.

— Taip...

Margaretė neleido man tęsti.

— Tai gyvenk. Džiaukis gyvenimu, Lidija. Turėtum dėkoti savo laimingai žvaigždei, kad toks vyras kviečia tave į pasimatymą. Dievaži, kas tau darosi?

— Aš... Aš... — Buvau tokia sutrikusi, kad neįstengiau suregzti sakinio.

— Gyvenk, Lidija, — pakartojo sesuo. — Pažink gyvenimą. Nelauk, kol susiraukšlėsi... arba mirsi.

18

ŽAKLINA DONOVAN

Žaklina buvo gimtadienių klubo narė nuo tos dienos, kai įstojo į Sietlo užmiesčio klubą. Kartą per mėnesį devynios draugės susirinkdavo švęsti gimtadienio. Jeigu tą mėnesį nė viena nebuvo gimusi, šiaip pasilinksmindavo.

Birželiui jos išsirinko meksikiečių restoraną. Nors aplinka ne visai atitiko jų aukštus reikalavimus, maistas buvo puikus. Kai moterys neskubėdamos išlenkė po kelias „Margaritas“, prie staliuko priėjo keturi padavėjai su didžiuliais sombrerais. Laikas pasveikinti kaltininkę. Vienas iš jų ant peties turėjo pasikabinęs gitarą, kitas mojavo marakais.

— Senoritas, švenčiate gimtadienį? Si?

— Si, — atsakė Bevė Džonson, moterų būrelio prezidentė. — Džinės. Ji mostelėjo į moterį kitoje stalo pusėje, o ši nuraudo ir sukikeno kaip mokinukė.

Vyras su gitara užgavo kelias stygas ir nužingsniavo prie Džinės.

— Kaip norėtumėte būti pasveikinta? Ilgai ar trumpai? Žaklina džiaugėsi matydama, kad šiaip rimta, pasitempusi jos draugė sutriko nuo rodomo dėmesio.

— Žinoma, kad trumpai.

Keturi padavėjai tuoj pat puolė ant kelių ir sudainavo tradicini „Sveikinam gimimo dieną!“ su meksikietišku priedainiu. Devynios moterys prie stalo juokėsi ir plojo, taip pat ir Žaklina.

Jai reikėjo prasiblaškyti, kad bent trumpam užmirštų Temės Li nėštumą. Nepaisant visko, atrodė, kad Polas nuoširdžiai myli žmoną. Risą ji taip pat pakerėjo. Žakliną persekiojo jausmas, kad jai liko niurzglės vaidmuo. Net jeigu Temė Li ir nėra tokia prasčiokė manipuliatorė kaip Žaklinai pasirodė iš pradžių, dėl Polo ji suklydo.

Pagaliau Džine užpūtė žvakutę ant nedidelio tortuko, visos jo paragavo ir šventė baigėsi. Žaklina stovėjo eilėje prie kasos, kai prie jos priėjo Bevė.

— Aną savaitę buvau sutikusi Temę Li, — pareiškė moterų klubo prezidentė.

Žaklina apmirė. Bevė — pati įtakingiausia asociacijos narė. Galima tik spėlioti, ką jos draugė galvoja apie Polo žmoną. Žaklina pajuto sprandą tvilkantį karštį. Nesumetė, kaip pateisinti sūnaus pasirinkimą.

— Heivudas sakė, kad patenkino jų stojimo į klubą prašymą.

Heivudas — Bevės vyras, atsakingas už priėmimą.

— Mudu su Rišu labai džiaugiamės, kad juodu priimti.

Malonu žinoti, kad jos, ilgametės savanorės, pastangos davė vaisių.

— Polas mums seniai patinka.

Žaklina nusišypsojo. Jos sūnus visiems patinka. Žavus, protingas, gimęs sėkmei. Reikėjo pastangų susivaldyti, kad neimtų girtis jo pasiekimais.