Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Atrodo, Temė Li prisidės prie kulinarijos komiteto.

Žaklina vėl apmirė. Ji vylėsi pasikalbėti asmeniškai su komiteto pirmininke ir pasakyti, kad Temė Li, ko gero, būtų reikalingesnė kitur. Nuo minties apie marčios žemės riešutų ir sūrio virtinukų receptus „Užmiesčio klubo kulinarijos knygoje“ ją krėtė drebulys. Kokia gėda! Ji to tikrai neleis.

— Norėjau apie tai pasikalbėti su Luiza.

— Ji geniali, — tarė Bevė.

Atėjo eilė Žaklinai apsimokėti savo sąskaitą ir sunkiai kvėpuodama ji išdėjo grynus ant prekystalio. Turbūt ji nesuprato Bevės. Susirinkusi grąžą pasitraukė į šalį ir palaukė, kol moteris taip pat susimokėjo.

— Geniali? — perklausė Žaklina, kai jos pasuko prie restorano durų.

— Na taip. Susipažinome prieš kelis mėnesius. Mudviem su Heivudu ji iškart patiko. It gaivaus oro gurkšnis, kurio taip reikia mūsų moterų būreliui. Be galo energinga. O koks mielas pietietiškas akcentas! Galėčiau klausytis kiaurą dieną.

Žaklinai teko prikąsti liežuvį — vos neprisipažino, kaip ją erzina Temės Li tartis.

— Nieko nuostabaus, kad Polas ją pamilo. Net Heivudas vos neužkibo.

— O... — Žaklina nežinojo, ką sakyti.

— Komitetas leidžia knygą kas dveji metai. Kaskart tie patys autoriai ir tie patys receptai. Ar daug mums reikia spanguolių užpilo receptų?

Žaklina nutylėjo, kad buvo pasiūliusi drebučių receptą, kurį jau seniai pamėgo visas klubas.

— Temė Li kupina puikių minčių. Žinai, galvoju jai pasiūlyti komiteto pirmininkės kėdę. Luiza jau kelerius metus pirmininkavo, norėtų imtis ko nors kito.

— Kažin ar verta, — nebeištvėrė Žaklina. Ji gerbė Bevės nuomonę, bet šįkart draugė perlenkė. Temė Li visiems užtrauktų gėdą.

— Suprantu, ji laukiasi. Dar kelis mėnesius nedera prašyti, kad prisiimtų papildomos atsakomybės, — tęsė Bevė, eidama į automobilių stovėjimo aikštelę. Jos BMW nuleidžiamu stogu buvo pastatytas šalia Žaklinos mersedeso. — Nenoriu jos apkrauti. Polas man nedovanotų. Mano galva, Temė Li nepaprastai gabi.

— Taip, jai ir be to užteks rūpesčių, — pritarė Žaklina ir lyg įkasta stovėjo tol, kol Bevė įsėdusi į savo automobilį nuvažiavo. Gal visas pasaulis kraustosi iš proto? Žaklinai sukosi galva. Negi ji viena mato, kad Temė Li tėra sukta manipuliatorė?

Mintys vijo viena kitą. Kai Žaklina įvairavo į garažą, su siaubu suvokė neprisimenanti, kaip parvažiavo namo. Vieną akimirką dar buvo restorano automobilių aikštelėje, o kitą — jau savo garaže.

Dar vieną staigmeną jai pateikė Risas. Žaklina rado jį virtuvėje, vilkintį vieną geriausių savo kostiumų. Neklausė, ar jis anksčiau grįžo, ar išeina vakarui pas savo blondinę. Verčiau nieko nežinoti, negu išgirsti melą.

Padėjusi į šalį rankinę ji pervertė paštą, itin įdėmiai žiūrinėdama reklamines skrajutes. Paskui nuėjo prie baro ir išsitraukė butelį džino.

— Gal nori?

— Aš vairuosiu.

Žaklina patraukė pečiais.

— O aš ne.

„Margaritos“ jau seniausiai išsigaravo.

— Kas atsitiko? — paklausė Risas.

— Kodėl manai, kad atsitiko?

Risas susiraukė.

— Nesu matęs, kad taip anksti išgėrinėtum.

— Pasitaiko progų. — Ji atsisuko ir įsmeigė įdėmų žvilgsnį į žmogų, su kuriuo susiejo savo gyvenimą. Toks pažįstamas, o kita vertus — visai nepažįstamas.

— Kur buvai? — paklausė jis.

Žaklina nesuprato, ar jam tikrai įdomu, ar tik bando palaikyti pokalbį. Atrodė keistas toks jo domėjimasis. Pastaruoju metu vis paklausia. Ji nenumanė kodėl.

— Pietavau su bičiulėmis. Šventėme gimtadienį.

— Galėtum kartais pasikviesti ir Temę Li.

Turbūt juokauja.

— O kam?

— Ji — tavo marti, parodytum priimanti į šeimą.

— Nenoriu veidmainiauti. Aš jos nepriimu. Stengiuosi pakęsti, bet ir tai nelengva. — Jeigu dar kas nors pagirs Temę Li, ji ims klykti. — Kodėl ji visiems taip patinka? Nesuprantu.

Risas tylomis žiūrėjo į Žakliną.

— Ar neklausei savęs, kodėl Polas ją pamilo? — Jo balsas buvo šaltas, bejausmis, paprastai toks būdavo, kai Risas tramdydavo pyktį.

— Aišku, kad suprantu, kodėl vedė. Hormonai nustelbė proto balsą.

— Netiesa! — sušuko Risas, plodamas delnu per stalą.

Žaklina vos neišsižiojo iš nuostabos dėl tokio vyrui nebūdingo pykčio proveržio.

— Temė Li meili, rūpestinga ir dosni. Tu vienintelė to nematai. Ir atsisakai praregėti, nes esi apakinta savo pačios sukurtų planų dėl sūnaus.

Žaklina apstulbo.

— Nori pasakyti, Risai, kad esu šalta, savanaudė bjaurybė?

Kaip jis drįsta su ja taip kalbėti?!

Atrodė, kad jis išeis netaręs nė žodžio, bet apsigalvojo.

— Atsakyk pati, — metė ir išėjo, užtrenkdamas paskui save duris.

19

„Mezgimas — raminantis ir guodžiantis saviraiškos būdas, kurio rezultatas — šiltas, naudingas ir mielas megztas drabužis... koks pasitenkinimas.“

Megė Swansen, citata iš mokyklos laikraščio

LIDIJA HOFMAN

Trys mano mokinės susėdo aplink stalą, nusiteikusios paskutinei pamokai. Man dar nespėjus prasižioti prabilo Žaklina.

— Norėčiau pasakyti, kad nusprendžiau kito kurso nelankyti. — Ji turėjo omenyje mūsų „mezgėjų paramos“ būrelį, kuriam buvau sugalvojusi penkių dolerių per savaitę kainą.

Nė viena nepuolė įkalbinėti, todėl pasijutau turinti ką nors pasakyti.

— Man labai gaila, Žaklina.

Nemelavau. Tai nebuvo vien savanaudiškumas, nors ir žinojau, kad Žaklina būtų pirkusi brangiausius siūlus.

— Man tai ne, — nė akimirkos nedvejojusi pareiškė Aliksė.

— Nieko kito iš tavęs nesitikėjau, — sumurmėjo Žaklina, neslėpdama paniekos.

Tiesą sakant, džiaugiausi, kad nebereikės būti taikdare, nors kartais tai visai smagu. Kažin ar esu mačiusi dvi moteris, kurios taip neapkęstų viena kitos. Atrodė, kad jų priešiškumas paskutinėmis savaitėmis išblėso. Matyt, klydau. Ir vėl atsiskleidė mano bendravimo patirties spragos.

Žakliną nebuvo lengva nei pažinti, nei pamėgti. Vis dėlto turėčiau už ką pagirti: ji uoliai mokėsi mezgimo paslapčių ir beveik užbaigė antklodėlę pirmajam savo anūkui.

— Norėjau per paskutinę pamoką pranešti savo sprendimą.

— Lyg čia kam nors įdomu, — po nosimi sumurmėjo Aliksė.

Stovėjau Aliksei už nugaros. Uždėjau jai ant peties ranką, taip prašydama susilaikyti nuo komentarų. Per šešias savaites supratau, kad po šiurkščia kauke slepiasi jautri siela. Net ir menkiausios kritikos užtenka, kad Aliksė užsisklęstų.

— O aš dabar net panorėjusi negalėčiau trauktis, — tarė Kerol. Ji mezgė megztinį broliui. Kašmyro ožkų vilnos siūlai krautuvėlėje — patys brangiausi. Ji išsirinko švelniai pilką spalvą.

— Aš irgi megsiu, — pareiškė Aliksė ir žvilgtelėjo į Žakliną, tarsi kaltindama užsispyrimo stoka. — Trūks plyš numegsiu tą antklodėlę.

Žavėjausi Aliksės ryžtu. Jai vis dar sunkiai sekėsi, bet nepasidavė. Pirmosiomis savaitėmis turbūt išardė tiek pat eilių, kiek ir numezgė. Laimė, suprato savo klaidą ir darė greitą pažangą. Jai baisiai trūko laiko.

— Nori pasakyti, kad aš pasiduodu? — supyko Žaklina.

— Jei prašmatnieji bateliai nespaudžia, keliaukit sau. Didelio čia daikto. Aš nepasigesiu.

Nuolatiniai Žaklinos ir Aliksės barniai tąsė man nervus. Bet nespėjau išsižioti, kai už akių užbėgo Kerol.

— Turiu naujienų, — paskelbė ji, akivaizdžiai mėgindama pakeisti temą. Pasijutau jai dėkinga.